Narbutas rašo, kad stabmeldžiai šventais pripažindavo ne tik pavienius medžius, bet ir neliečiamus miškelius. Lietuvių religija medžių atžvilgiu mokė tokio pat pamal dumo: ne vieną šito pavyzdį turime kronikose, pasakojimuo se, padavimuose ir liaudies dainose. Hamadriadė Chrisopelėja, būdama netoli mirties, nes upė paplovė medžio, nuo kurio priklausė jos būtis, šaknis, kreipėsi į tenai medžiojusį Arką, prašydama nukreipti šalin vandenį ir apkas ti žemėmis jau beveik griūvantį medį.
Šios meilės vaisius buvo dvejetas įpėdinių. Lietuvių religija medžių atžvilgiu mokė tokio pat pamal dumo: ne vieną šito pavyzdį turime kronikose, pasakojimuo se, padavimuose ir liaudies dainose. Šventųjų medžių puoši mas trofėjais, gėlių girliandomis ir degančiais žibintais buvo įprastas dalykas.
Hamadriadė Chrisopelėja, būdama netoli mirties, nes upė paplovė medžio, nuo kurio priklausė jos būtis, šaknis, kreipėsi į tenai medžiojusį Arką, prašydama nukreipti šalin vandenį ir apkas ti žemėmis jau beveik griūvantį medį.
Hamad- riadė Chrisopelėja, būdama netoli mirties, nes upė paplovė medžio, nuo kurio priklausė jos būtis, šaknis, kreipėsi į tenai medžiojusį Arką, prašydama nukreipti šalin vandenį ir apkas ti žemėmis jau beveik griūvantį medį. Arkas, įvykdęs gražio sios nimfos prašymą, laimėjo ne tik dėkingumą, bet ir jos šir dį... Šios meilės vaisius buvo dvejetas įpėdinių.
Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Bo leslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes ne galėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikinin kai.
Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventy bių prieglauda. Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Bo leslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes ne galėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikinin kai. Tačiau Treteris tą neigia sakydamas, kad ąžuolas tebesto vėjęs kryžiuočių laikais, o žmonės nenustoję jam melstis, to dėl didysis kryžiuočių magistras Vinrichas Kniprodė, vyskupo Jono I prašomas, įsakė jį nukirsti.