Narbutas miškelį aiškina kaip pirmąją visų tautų šventyklą, kurioje, jo manymu, kilo visuomeninis gyvenimas ir religinės vizijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 263
Seniausiais amžiais, kai miškai, dengiantys žemę, buvo\nžmonių buveinė, kai kurios jų vietos, garsėjančios medžių gra\nžumu ir malonia aplinka, būdavo draugiškų sueigų vieta; tai\nten gyvendavo pirmieji tautų vadai ir drauge pirmieji žyniai.\nŠiuose miškeliuose buvo padėti pirmieji visuomeninio gyveni- 2\n2 Tuo tikrai lietuvišku pavadinimu kaimiečiai vadina miškelius\nTrakų apskrityje apie Marcinkonis.\n262\n\n## Puslapis 262\n\nmo pamatai ir čia išgyventos pirmosios religinės vizijos: taigi\nmiškelis buvo pirmoji visų tautų šventykla.
Narbutas lietuvių mitologijoje šventais laiko ištisus miško plotus su aukurais ir šventyklomis prie upių, dažnai santakose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Tas pats pastebima lietuvių mitologijoje; šventi buvo ištisi miško plotai, kur stovėjo aukurai ir šventyklos, žinoma, visuo met prie upių, dažniausiai dviejų didesnių upių santakoje. Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose jokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukš čius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasi slėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekioji mo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir augalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir nelie čiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi, kad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys buvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė susukdavo kojas ir rankas“.
Narbutas rašo, kad krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į šventuosius miškelius, o nelaimingiesiems tikriausiai ne.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems - tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Narbutas nurodo, kad Vilniuje šventasis miškas buvęs prie Vilnios ir Neries santakos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 264
Vilniuje šventasis miškas buvo prie Vilnios ir Neries san\ntakos. Kaune - prie Neries ir Nemuno santakos. Kitose vieto\nse ir beveik prie kiekvienos reikšmingesnės gyvenvietės buvo\nšventi miškeliai, daugiau ar mažiau garsūs.