sriuobalas

Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių

Valgė visi vasarą ant žemės pablaka ar išsitiesę, kaip šiandien dar tebdaro šienuodamies, ant plikos vejos, dembliais ar meškenomis pasikloję, sriuobalą^345 srėbė, su duona pasikąsdami, iš muldų ar raugtinių^346 ir kitų kodžių^347. Paprastai sriuobalu buvo laiški ar skoba putra^348 ; jei tam kartui ją virė, tad buvo vanduo, su miltais suvirintas, ir truputį pienu saldžiu pražilinta; juo daugiau tenai miltų ir pieno buvo, juo skanesne vadinos, ką patarlė, šiandien minavojama, dar stigavoja: „Duok, dievali,– sako, – pievoj karklyną, putroj kankolą^349 “; lygia dalia į skystą putrą sakoma tebėra: „Et, – sako, – pliurškalas, kruopas kruopą gaudo“.