Narbutas Romovės mitologinį pavadinimą siejo su ąžuolo šventumu ir aiškino jį kaip susilaikymo, pamaldumo bei taikos vietą. Narbutas rašė, kad Dusburgietis Romovę vaizdavo kaip kadaise Prūsijoje buvusį šventą miestą ir krivio buveinę. Narbutas teigė, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais Romovių būta keliose vietose ir jose gyveno atskiri kriviai.
Be to, įrodymas, skatinantis sutikti, kad Dusburgietis turėjo neklystamų žinių apie dalykus, dėstomus tame skyriuje, o ypač apie kadaise Prūsijoje gyvenusį krivį, yra jo paties pasakojimų sąryšis. Jis kalba apie kadaise buvusį šventą Romovės miestą, kaip apie krivio buveine. Pasak Faterio (cituota vieta), atrodo, čia nėra ko prikišti, ir tai tiesa, nes apie tokių pačių iš esmės romovių buvimą turime žinių iš kitų vietų: seniausia, apie kokią žinome, buvo Sambijos pajūryje; o kad vėliau kiekvienoje provincijoje turėjo būti panaši dievų buveinė, mes jau daugelyje mūsų istorijos vietų pateikėme įrodymus iš rašto paminklų, ir kad šito iš tikrųjų būta, patvirtiname visiškai neabejodami.
Jau mes mūsų istorijos tyrimais įrodėme, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais Romovių būta ne vienoje vietoje ir jose gyveno atskiri kriviai, taigi Dusburgietis apie vieną Nadruvos krivį pasakė tai, kas tiko ir daugeliui kitų. Ar dėl tos klaidos krivis visiškai nustoja egzistuoti? O iš tikrųjų ar dar neužsimena Dusburgietis (dalis III. - Skyrius 252) ir Kojalavičius (p. 32,35) apie Romovę, buvusią Lietuvoje ir ar apie tai nekalba senieji padavimai? Taigi, jei tiek Prūsijoje, tiek ir Lietuvoje buvo Romovė arba daug tokių šventovių, jei iš tikrųjų krivūlė Prūsų Lietuvoje dar iki šiol neužmiršta, tai ar gali būti didžiai sunku patikėti, kad krivis galėjo atsirasti ir tuose kraštuose ikidusburginiais laikais?