Narbutas plikaisiais kalnais (Lyse góry) vadino slavų šalyse paplitusius, ypač šiaurėje, nuogus ir be medžių aukų kalnus. Narbutas rašė, kad lietuviai turėjo dievams skirtų kalnų, tačiau tikrai lietuviškuose pasakojimuose Plikasis kalnas neminimas.
Antikos žmonės turėjo tam tikras vietas, vadintas Hypetres arba Subdiales, neapsaugotas jokiomis priedangomis bei apivarais; tos vietos būdavo ant neapaugusių mišku kalnų, atvirų į visas puses; ten kartais vykdavo žmonių apeigos ir pasitarimai. Slavų šalyse aukų kalnai buvo gana paplitę, ypač šiaurėje; juos vadino plikaisiais kalnais (Lyse gôry), kadangi buvo nuogi, be medžių ir žalumynų . Kijevo Plikasis kalnas garsėjo 1 1 Tokie kalnai pačioje Europoje buvo žinomi daugeliui tautų, visiškai neturinčių ryšio su lietuviais, pavyzdžiui: Chaumont iš chauve - plikas; Kahlenberg iš kahl - vokiškai tą patį reiškiančio būdvardžio.
Lietuviai turėjo dievams paskirtų kalnų, tačiau neturime tikrai lietuviškų pasakojimų, kuriuose būtų minimas koks nors Plikasis kalnas. Visa, ką šiuo klausimu žinome iš istorijos, apsiriboja kalnais, ant kurių stovėjo aukurai arba šventyklos. Kalnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio šventykla. Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio stovi trys kryžiai, turėjo būti pramintas rusinu - miesto kolonistų, atgabentų iš Lietuvos Rusios kuriant miestą.