Narbutas plikaisiais kalnais (Lyse góry) vadino slavų šalyse paplitusius, ypač šiaurėje, nuogus ir be medžių aukų kalnus. Narbutas rašė, kad lietuviai turėjo dievams skirtų kalnų, tačiau tikrai lietuviškuose pasakojimuose Plikasis kalnas neminimas.
Antikos žmonės turėjo tam tikras vietas, vadintas Hypetres arba Subdiales, neapsaugotas jokiomis priedangomis bei ap ivarais; tos vietos būdavo ant neapaugusių mišku kalnų, atvi rų į visas puses; ten kartais vykdavo žmonių apeigos ir pasita rimai. Slavų šalyse aukų kalnai buvo gana paplitę, ypač šiaurėje; juos vadino plikaisiais kalnais (Lyse gôry), kadangi buvo nu ogi, be medžių ir žalumynų . Kijevo Plikasis kalnas garsėjo 1 1 Tokie kalnai pačioje Europoje buvo žinomi daugeliui tautų, vi siškai neturinčių ryšio su lietuviais, pavyzdžiui: Chaumont iš chau ve - plikas; Kahlenberg iš kahl - vokiškai tą patį reiškiančio būdvar džio.
Lietuviai turėjo dievams paskirtų kalnų, tačiau neturime tikrai lietuviškų pasakojimų, kuriuose būtų minimas koks nors Plikasis kalnas. Visa, ką šiuo klausimu žinome iš istorijos, ap siriboja kalnais, ant kurių stovėjo aukurai arba šventyklos. Kal nas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio - šventykla. Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio stovi trys kryžiai, turėjo būti pramintas rusinu - miesto kolonistų, atgabentų iš Lietuvos Rusios kuriant miestą.