Narbutas Pergrubę (Pergrubie) apibūdino kaip pavasario, gėlių, daržų ir žmogaus pastangomis gausinamų žemės vaisių deivę. Narbutas Pergrubę tapatino su antikine Flora ir slavų Sieva, o jos atvaizdą siejo su jaunos mergaitės, obuolio ir vynuogių kekės vaizdiniu. Narbutas nurodė, kad Prūsijos lietuviai Pergrubei skirtų aukų apeigų laikėsi dar iki 1530 metų.
Kitus dalykus apie ją išdėsty-\nsime straipsniuose „Vėlinės“, „Laidotuvių papročiai“, „Kapai,“\n„Mirusiųjų garbinimas“.\nPergrubė (Pergrubie)\nPavasario, gėlių, daržų, žmogaus pastangomis gausinamų\nžemės vaisių deivė.\nKitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios -\ngėlių ir vaismedžių sodas.
Skaityk straipsnį „Šventės“.\nTai buvo dievybė, tapati antikinei Florai, taip pat slavų Sie-\nvai (Siewa), kurios stabo atvaizdas išliko slavų kronikose; kaž\nkas panašaus, aišku, buvo ir Pergrubė. Ją vaizdavo kaip nuogą\njauną ir gražią mergaitę su palaidais, žemiau kelių krintan\nčiais plaukais, galva, papuošta gėlių vainikėliu, dešinėje ran\nkoje laikančią obuolį, kairėje - vynuogių kekę.
Senovės germanai ją vadino H erta, tai yra Motina žeme.\nTam tikrą to kulto panašybę Tavernjė (Tavernier) rado net pas\nčerkesų ir kum anų totorius12 13. Aukų atnašavimo Pergrubei apei\ngų Prūsijos lietuviai laikėsi dar iki 1530 metų; tai liudija liute\nronų vyskupų Polenco ir Pauliaus Sprito Karaliaučiaus bažny\nčios Agenda.