t-001vidutinis
Narbutas „mišką su kovarniais“ aiškino kaip seniai suaugusį mišką, nes kovarniai lizdus krauna aukštuose medžiuose tankiose ar nuošaliose vietose.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lydos apskrityje, prie Girkų kaimo, tikrojoje Lietuvoje, yra plotas tokių me džių, labai senų ir gražiai augančių; apie juos esama padavi mo, kad tai liekana šventojo miško, kuris buvo mirtinai per sekiojamųjų prieglobstis, o nematoma jėga, sauganti tokius žmones, stebuklingu būdu juos maitinusi, kol jie ten gyven davę. Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar to, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už XVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų randame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką su kovarniais, tai reikštų seniai suaugusį mišką, nes tie paukš čiai yra įpratę krauti lizdus aukščiausiuose medžiuose, tan kiausiame miške ar nuošaliausiose vietose. Šventyklos Herodotas ir Strabonas tikina, kad egiptiečiai ir finikiečiai pirmieji pradėjo statyti šventyklas dievams arba pastatus, ku riuose jie būdavo garbinami.