t-001vidutinis
Narbutas „mišką su kovarniais“ aiškino kaip seniai suaugusį mišką, nes kovarniai lizdus krauna aukštuose medžiuose tankiose ar nuošaliose vietose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 263
Lydos apskrityje, prie Girkų kaimo, tikrojoje Lietuvoje, yra plotas tokių medžių, labai senų ir gražiai augančių; apie juos esama padavimo, kad tai liekana šventojo miško, kuris buvo mirtinai persekiojamųjų prieglobstis, o nematoma jėga, sauganti tokius žmones, stebuklingu būdu juos maitinusi, kol jie ten gyvendavę. Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš karto, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už XVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų randame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką su kovarniais, tai reikštų seniai suaugusį mišką, nes tie paukščiai yra įpratę krauti lizdus aukščiausiuose medžiuose, tankiausiame miške ar nuošaliausiose vietose. Šventyklos Herodotas ir Strabonas tikina, kad egiptiečiai ir finikiečiai pirmieji pradėjo statyti šventyklas dievams arba pastatus, kuriuose jie būdavo garbinami.