Komentare aiškinama, kad Narbutas žodį „maldauninkas“ galėjo nugirsti kaip „mildauninkas“ ir iš jo padaryti deivės Mildos vardą. Narbutas Mildą, dar vadintą Aleksota, apibūdino kaip meilės ir piršlybų deivę, kuriai buvęs skirtas balandžio mėnuo. Narbutas rašė, kad Kauno apylinkėse mildauninkais vadinti meilėje padedantys kerėtojai.
O šią deivę dar pavadina ir Milda, kadangi „Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ir kerėtojus, padedančius meilėje, kauniečiai vadina mildauninkais“. Tokio lietuviško žodžio iš viso nėra užfiksuota. Lietuvišką žodį maldauninkas T. Narbutas bus nugirdęs kaip mildauninkas ir iš jo padaręs deivės vardą Milda.
O tyrimai tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji deivė, matyt, buvo ypač garbinama; vienas iš to labai seno miesto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu. Antikos laikais buvo žinoma stebėtino gražumo nimfa, vadmtaAlexothe'3. Kaip pastebėjau, Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ar kerėtojus, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildauninkais (Mildawnikas).
Kitaip vadinosi Pizio. Iš pasakojimų, surinktų Kauno apylinkėse, aiškėja, kaip jau anksčiau matėme straipsnyje „Milda“, kad buvo tam tikra rūšis kerėtojų, arba meilės deivės žynių, vadintų mildauninkais, kurie padėdavo žmonėms meilės reikaluose. Be kitų kerų, jie žinojo tam tikrą sparnuotą nykštuką, vadinamą Kauniu (Kaunis); kerėtojo pasiųstas, jis užpuldavęs jaunuolius, nenorinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdaves mirtinais meilės nuodais.