Komentare aiškinama, kad Narbutas žodį „maldauninkas“ galėjo nugirsti kaip „mildauninkas“ ir iš jo padaryti deivės Mildos vardą. Narbutas Mildą, dar vadintą Aleksota, apibūdino kaip meilės ir piršlybų deivę, kuriai buvęs skirtas balandžio mėnuo. Narbutas rašė, kad Kauno apylinkėse mildauninkais vadinti meilėje padedantys kerėtojai.
O\nšią deivę dar pavadina ir Milda, kadangi „Kauno apylinkėse\ntam tikros rūšies kerėtojas ir kerėtojus, padedančius meilėje,\nkauniečiai vadina mildauninkais“. Tokio lietuviško žodžio iš\nviso nėra užfiksuota. Lietuvišką žodį maldauninkas T. Narbu\ntas bus nugirdęs kaip mildauninkas ir iš jo padaręs deivės var\ndą Milda.
Milda (Milda)\nMeilės ir piršlybų deivė, kitaip Aleksotą (Alexota). Kroni\nkose apie ją nėra nieko konkretaus, vien šiokie tokie spėlioji\nmai, tačiau padavimai, pasakojimai ir kai kurios liaudies dai\nnos paaiškina tą mitą. Straipsnyje „Kaunis“ bus nurodyti šalti\nniai ir įrodymai; čia suminėsime tai, kas tiesiogiai liečia šią\nLietuvos Venerą.\nJai buvo skirtas balandžio mėnuo.
O tyrimai tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji\ndeivė, matyt, buvo ypač garbinama; vienas iš to labai seno mies\nto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu. Antikos laikais\nbuvo žinoma stebėtino gražumo nimfa, vadmtaAlexothe'3. Kaip\npastebėjau, Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ar\nkerėtojus, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildaunin-\nkais (Mildawnikas).
Kitaip vadinosi Pizio. Iš pasakojimų, surinktų Kauno apylinkėse, aiškėja, kaip jau anksčiau matėme straipsnyje „Milda“, kad buvo tam tikra rūšis kerėtojų, arba meilės deivės žynių, vadintų mildaunin- kais, kurie padėdavo žmonėms meilės reikaluose. Be kitų ke rų, jie žinojo tam tikrą sparnuotą nykštuką, vadinamą Kauniu (Kaunis); kerėtojo pasiųstas, jis užpuldavęs jaunuolius, neno rinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdaves mir tinais meilės nuodais.