Lygašonis ir tulisonis Narbutas apibūdina kaip laidotuvių žynius, atlikdavusius apeigas ir pranašaudavusius mirusiojo sielos likimą. Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.
Lygašonys ir tulisonys (Lingussones ir Tilussones) Tai buvo laidotuvių žyniai, kurių pareiga atlikti laidotuvių apeigas ir išpranašauti, kas įvyko mirusiojo sielai po jo mirties. Pirmieji praminti nuo senovės prūsų žodžio Linguot, tai reiškia skraidyti ore išskleistais sparnais; antrieji - nuo tokios pat kilmės žodžio Tilussut, reiškiančio murmėti. Tad, šitaip suprasdami, kronikininkai sako, esą pirmųjų pareiga buvusi atlikti garsines apeigas, kaip antai šaukti, giedoti, brązginti metalinius daiktus, o antrieji šnibždėdavo maldas ir tyloje kalbėdavosi su vėlėmis. Apie juos dar kalbėsime straipsnyje „Laidotuvių papročiai“.
Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.
Neturime jokio patvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių kabindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių . Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo giminaičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę raitą ant puikaus žirgo, ginkluotą, šuoliuojančią dangaus viduriu, Paukščių taku, laikančią rankoje tris žvaigždes ir su didele draugų palyda kylančią į amžinosios laimės buveinę .