Lygašonis ir tulisonis Narbutas apibūdina kaip laidotuvių žynius, atlikdavusius apeigas ir pranašaudavusius mirusiojo sielos likimą. Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.
Lygašonys ir tulisonys (Lingussones ir Tilussones) Tai buvo laidotuvių žyniai, kurių pareiga atlikti laidotuvių apeigas ir išpranašauti, kas įvyko mirusiojo sielai po jo mir ties. Pirmieji praminti nuo senovės prūsų žodžio Linguot, tai reiškia skraidyti ore išskleistais sparnais; antrieji - nuo tokios pat kilmės žodžio Tilussut, reiškiančio murmėti. Tad, šitaip su prasdami, kronikininkai sako, esą pirmųjų pareiga buvusi at likti garsines apeigas, kaip antai šaukti, giedoti, brązginti me talinius daiktus, o antrieji šnibždėdavo maldas ir tyloje kalbė davosi su vėlėmis. Apie juos dar kalbėsime straipsnyje „Lai dotuvių papročiai“.
Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.
Neturime jokio pa tvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių ka bindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių . Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lyga- šonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant puikaus žirgo, ginkluotą, šuoliuojančią dangaus vidu riu, Paukščių taku, laikančią rankoje tris žvaigždes ir su didele draugų palyda kylančią į amžinosios laimės buveinę .