Kazimieras Skirgaila, gavęs kunigaikštystes, turėjo nesiekti Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 328
Aleksandras Vytautas su žmona Ona savo bei savo palikuonių vardu turįs prisiekti, kad jis su visomis Lietuvos valdomis amžinai liksiąs paklusnus bei ištikimas karaliui; šventai saugosiąs Lietuvos kunigaikštystės sąjungą ir sandraugą su Lenkijos karalyste, nebandydamas nei nuo jos atsiskirti, nei ją pažeisti; visada laikysiąs savo draugais ir priešais Lenkijos karalystės bei Lenkijos karaliaus draugus ir priešus; su Skirgaila visada stengsiąsis gyventi taikoje ir broliškoje santarvėje; skirsiąs lėšų ir duosiąs karių atkariauti Skirgailai bei jo palikuonims Kijevo kunigaikštystę su visomis jos valdomis, tuojau pat jam atiduosiąs valdyti Trakus, Kremenecą ir kai kurias kitas mažesnes valdas. Tuo tarpu Kazimieras Skirgaila, pasitenkinęs gautomis kunigaikštystėmis, nesieksiąs Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardo. Karalius Jogaila neskirsiąs be Vytauto 330 ## Puslapis 329 žinios ir sutikimo Vilniaus, Vitebsko, Merkinės ir Gardino pilių viršininkų.
Lenkų istorikų teigimu, Kazimieras turėjo valdyti Lietuvą brolio vardu ir nesisavinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 467
Štai todėl Kazimieras, pasak Lietuvos istorikų, negavęs lenkų pritarimo, slaptai iškeliavęs iš Sandomiro į Brestą. Tuo tarpu lenkų istorikai teigia, jog lenkai susitarę su pasiuntiniais, kad Kazimieras keliausiąs į Lietuvą ir ją brolio vardu valdysiąs, tačiau niekad nesisavinsiąs Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo. Ar vienaip, ar kitaip ten buvo, abejonių nekelia vienas dalykas: jeigu Kazimieras nebūtų paskubėjęs, būtų nukentėję ir karalius, ir susitarimai, mat kitos grupuotės vadovas būtų ginklu pasigrobęs valdžią.
Kazimierą rėmę lietuviai aiškino, kad Lietuvai reikalingas savarankiškai sprendžiantis valdovas, o ne karaliaus vietininkas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 469
Negi jie mano, kad žmonės, dabar taip ryžtingai remią į sostą pakeltą kunigaikštį Kazimierą, aukos ir gyvybę, ir turtą už paprastą vietininką? Lietuva šiuo metu atsidūrusi tokioje padėtyje, kad jai reikalingas ne vietininkas, pavaduojąs karalių, o valdovas, galįs pats spręsti ir veikti. Negi jie gali stebėtis, kad lietuviai, iš visų pusių apspisti pavojų, pasirinko kitą kelią nei tas, kurį jiems siūlė be jokių pavojų gyvenantys lenkai?
Kojelavičiaus pasakojime tremtyje tarp kryžiuočių gyvenęs lietuvis siekė įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 155
Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalėjusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos Lenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylinkės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nuniokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėkmingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę visas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maždaug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą. Siekdamas šio tikslo, turėjo jis ir bendrininkų, kilusių iš didikų: Skomantą ir Girdilą, vyrus, garsius Lietuvoje ir visokiomis pareigybėmis, ir šeimos šlove, kurie, priėmę krikščionių tikėjimą, buvo ten pat kartu pasitraukę.