Kazimieras Skirgaila, gavęs kunigaikštystes, turėjo nesiekti Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardo. Lenkų istorikų teigimu, Kazimieras turėjo valdyti Lietuvą brolio vardu ir nesisavinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo. Kazimierą rėmę lietuviai aiškino, kad Lietuvai reikalingas savarankiškai sprendžiantis valdovas, o ne karaliaus vietininkas.
Alek\nsandras Vytautas su žmona\nOna savo bei savo palikuonių vardu turįs prisiekti, kad\njis su visomis Lietuvos valdomis amžinai liksiąs paklus\nnus bei ištikimas karaliui; šventai saugosiąs Lietuvos\nkunigaikštystės sąjungą ir sandraugą su Lenkijos ka\nralyste, nebandydamas nei nuo jos atsiskirti, nei ją pa\nžeisti; visada laikysiąs savo draugais ir priešais Lenkijos\nkaralystės bei Lenkijos karaliaus draugus ir priešus; su\nSkirgaila visada stengsiąsis gyventi taikoje ir broliškoje\nsantarvėje; skirsiąs lėšų ir duosiąs karių atkariauti Skir\ngailai bei jo palikuonims Kijevo kunigaikštystę su viso\nmis jos valdomis, tuojau pat jam atiduosiąs valdyti Tra\nkus, Kremenecą ir kai kurias kitas mažesnes valdas.\nTuo tarpu Kazimieras Skirgaila, pasitenkinęs gautomis\nkunigaikštystėmis, nesieksiąs Lietuvos didžiojo kuni\ngaikščio vardo. Karalius Jogaila neskirsiąs be Vytauto\n330\n\n## Puslapis 329\n\nžinios ir sutikimo Vilniaus, Vitebsko, Merkinės ir Gar\ndino pilių viršininkų.
Štai todėl Kazimieras, pasak Lietuvos istori kų, negavęs lenkų pritarimo, slaptai iškeliavęs iš San- domiro į Brestą. Tuo tarpu lenkų istorikai teigia, jog lenkai susitarę su pasiuntiniais, kad Kazimieras keliau siąs į Lietuvą ir ją brolio vardu valdysiąs, tačiau nie kad nesisavinsiąs Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo. Ar vienaip, ar kitaip ten buvo, abejonių nekelia vienas dalykas: jeigu Kazimieras nebūtų paskubėjęs, būtų nu kentėję ir karalius, ir susitarimai, mat kitos grupuotės vadovas būtų ginklu pasigrobęs valdžią.
Negi jie mano,\nkad žmonės, dabar taip ryžtingai remią į sostą pakeltą\nkunigaikštį Kazimierą, aukos ir gyvybę, ir turtą už pa\nprastą vietininką? Lietuva šiuo metu atsidūrusi tokioje\npadėtyje, kad jai reikalingas ne vietininkas, pavaduo\njąs karalių, o valdovas, galįs pats spręsti ir veikti. Negi\njie gali stebėtis, kad lietuviai, iš visų pusių apspisti pavo\njų, pasirinko kitą kelią nei tas, kurį jiems siūlė be jokių\npavojų gyvenantys lenkai?
Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalė jusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos Lenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylin kės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nu niokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėk mingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę vi sas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maž daug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio ti tulą. Siekdamas šio tikslo, turėjo jis ir bendrininkų, kilusių iš didikų: Skomantą ir Girdilą, vyrus, garsius Lietuvoje ir visokiomis pareigybėmis, ir šeimos šlove, kurie, priėmę krikščionių tikėjimą, buvo ten pat kartu pasitraukę.