Manau, kad šiais argumentais ir šiais galinčių kelti prie kaištų nagrinėjimais išgelbėjau istorinį Prūsijos krivio egzista vimą, apgindamas nuo naujų abejonių, ir drauge patvirtinau senojo kryžiuočių kronikininko Dusburgiečio patikimumą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 423
Ogi Dusburgietis buvo už sibrėžęs rašyti tai, quae vidi, alia quae audivi ab his, qui vide runt, et interfuerunt, caetera, quae relatione veridica intellexi (ką pats esu matęs, apie ką pasakojo matę ir dalyvavę; [pagaliau] ir apie tai, apie ką sužinojau iš patikimų šaltinių). Todėl vargu ar buvo kokia galimybė Dusburgiečiui dažniau minėti jį savo veikale. Manau, kad šiais argumentais ir šiais galinčių kelti prie kaištų nagrinėjimais išgelbėjau istorinį Prūsijos krivio egzista vimą, apgindamas nuo naujų abejonių, ir drauge patvirtinau senojo kryžiuočių kronikininko Dusburgiečio patikimumą. Baigiant šias pastabas, būtų galima pateikti daug pavyz džių, kaip nepasitvirtindavo naujojo meto nuomonės, kritikuo jančios senus dalykus, kai vėlesni atradimai arba blaivesnis įsi gilinimas į istorijos faktus įtikino, kad tų jaunų kritikų spren dimai būdavo pernelyg impulsyvūs, dažnai paremti vien „taip man atrodo“ arba noru iškilti su savo nepalenkiama nuomone arba, kas dar blogiau, skatinami tendencingumo, kažkokios įkvėptos tautinės neapykantos.