Narbutas daugiadievystę pristatė kaip senovės tautų tikybos klaidą ir nuo jos pradėjo svarstymą apie religinius vaizdinius. Narbutas rašė, kad graikai, iš egiptiečių perėmę dalį dangaus kūnų ir Titanų giminės garbinimo, išvystė malonesnę daugiadievystę.
Visa tai, sulydyta su įgimtais europiečių privalumais, sukūrė tautą, ver tą valdyti pasaulį, - tautą, kuriai buvo lemta tapti pavyzdžiu tolimiausiems ainiams ir kuri tarytum šešėlis dingo nuo pa saulio paviršiaus vien todėl, kad jos moralė skyrėsi nuo religi jos vaizdinių, kad dievų žyniai nebuvo filosofai nei filosofijos žyniai. Pamąstykime dabar apie pražūtingas senovės tautų tiky bos klaidas, pradėdami nuo daugiadievystės išpažinimo. Šiandien nereikia įrodinėti, kad pirmykštis Dievo pažini mas yra įrėžtas žmogaus širdyje, nereikia net daug mąstyti, kad tai suprastum.
Graikai, kitokio dangaus ir sąmonės tauta, perėmę iš egip tiečių dalį dangaus kūnų ir Titanų giminės garbinimą, išvystė malonesnio pavidalo savo daugiadievystę. Reto sumanumo tos tautos protas sugebėjo gražiau suri kiuoti dievų hierarchiją, į kurią vis labiau kišosi žyniai - ne be naudos savo profesijai. Gražmenų tam nemirtingajam dievų būriui pridėjo poetai, be kurių jis greitai būtų netekęs reikš mės. Savo ruožtu romėnai - kuo jie darėsi galingesni ir labiau apsišvietę, tuo labiau grimzdo į daugiadievystės chaosą.