Žemaitija

PDF 140

Brastoje (pirmos\nžmonos Marijos Praksėdos atminimui), Volkoviske, Visoko\nLitevske, Gniondze, Naugardėlyje, Vitebske, Drahočyne,\nPinske, Kamieńce (vyskupui katedrą); Žemaitijoje pastatė Var­\nniuose katedrą ir bažnyčias: Airiogaloje, Betygaloje, Kelmėje,\nKražiuose, Kaltinėnuose, Luokėje, Raseiniuose, Viduklėje, Sen­\nvarniuose, Veliuonoje. Iš čia matome, kaip platus buvo Vytauto\nstatytų bažnyčių tinklas apėmęs ne tik Lietuvą, bet ir kraštus,\nesančius toliau nuo Lietuvos.

PDF 290

Užvaldyti Žemaitiją jiems buvo jų valstybės gerovės ir net\negzistencijos klausimas. Jei ligtol jų dėmesį dar kreipė visa\nLietuva, tai nuo dabar jų visos jėgos buvo koncentruojamos\nŽemaitijai pajungti.

PDF 30

Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, ku­\nrį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino guberni­\njų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lie­\ntuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba\nžemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.

PDF 26

Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu,\nkada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo\nišleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš\nšiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač\nsmarkiai puldavo Lietuvą.

PDF 151

Padarytos pa­\nliaubos buvo kelis kartus pailgintos, vis atidedant pastovią tai­\nką ; sušaukti trys suvažiavimai sienoms nustatyti praėjo be vai­\nsių: Vytautas reikalavo Žemaitijai plačių sienų, o Ordinas\nnenorėjo su tuo sutikti. Vienais metais (1418) Vytautas ir Jo­\ngaila buvo net išsirengę į karą ir savo kariuomenes sutraukę\nprie Červinsko, bet, įsikišus popiežiaus pasiuntiniams, paliaubos\nbuvo dar metams prailgintos.

PDF 50

Siekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori- tetą – 1422 m. Vokiečių ordinas galutinai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją ir grėsmės Lietuvai nebekėlė. Atėjo metas Lietuvos ir Lenkijos santykių problemai.

PDF 50

Kadangi Vy- tautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for- mulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. Siekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori- tetą – 1422 m. Vokiečių ordinas galutinai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją ir grėsmės Lietuvai nebekėlė.

PDF 134-135

870. Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai­ kydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi­ skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin­ gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21.

PDF 29

1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaiti- jos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – ka- rūna.

PDF 53

Ir šią pilį Jogaila būtų leng­\nvai užėmęs, jeigu Kęstutis su stipriais pulkais iš Žemaitijos į\npagalbą sūnui pagaliau nebūtų atvykęs. Stojo vėl į kovą tarp\nTrakų ir Vilniaus35 kartu su sūnumi Vytautu visus smūgius\natlaikęs senolis, o prieš jį Jogailos pulkas, kartu su broliu\nSkirgaila ir kryžiuočių pulkais.

PDF 14

XIV a. 3-iajame dešimtmetyje, kai rašė savo kroniką Dusburgietis, Lietuva, tęsdama\nginklo kovą prieš Vakarų Europos feodalų agresiją, 1320 m. liepos 27 d. Medininkų\nžemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu,\nLietuvos kariuomenė 1322 m.

PDF 83

Kol vokiečių kariau­\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių\npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu\nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan­\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę\nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė\nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

PDF 46

Žalgirio mūšis\nNors popiežius uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su ap-\nsikrikštijusia Lietuva, Žemaitija vis dar priklausė jam. Ordinas tebebuvo \ngalinga jėga, kėlusi egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei.

PDF 26

Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu,\nkada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo\nišleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš\nšiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač\nsmarkiai puldavo Lietuvą.

PDF 180

Tuo tikslu, t. y. gauti iš Ordino pagalbos ir įvyk­ sta 1398 m. spalių mėn. 12 d. Salyne Vytauto ir kryžiuočių ma­ gistro suvažiavimas^1 ). Vytautas atvyko su puikia ir gau­ sia svita. Čia jisai, laikydamas save aukščiausiu Lietuvos kun. (nors tas titulas priklausė tik Jogailai; jo vartojimas, sako Koch., yra aiškus Vytauto stokojimas lojalumo Jogailai ir Lenkijai), atidavė Ordinui visą Žemaitiją^2 ), o iškilmingai patvirtindamas visus reikalavimus kryžiuočių, besigrumiančių tuo metu su Len­ kija dėl Dobrynės, nutraukė visus ryšius su Karūna, žinodamas, kad savarankiškumas, o ypač nedraugingas Lietuvos pasielgi­ mas su Lenkija, negalėjo būti jos toleruojamas.

PDF 25

Tačiau, tiesą sakant, ir visoje Lie­\ntuvos žemėje, ir Žemaitijoje tik šen bei ten kilo vienišos pilys,\nnevienodos galios feodalinių kunigaikščių ir bajorų gynybinės\ngyvenvietės. Tokią Lietuvą rado kunigaikštis Gediminas, dar­\nnesnio ir pajėgesnio feodalizmo kūrėjas, sykiu ir miestų savo\nšalyje įkūrėjas.

PDF 25

Tačiau, tiesą sakant, ir visoje Lie­\ntuvos žemėje, ir Žemaitijoje tik šen bei ten kilo vienišos pilys,\nnevienodos galios feodalinių kunigaikščių ir bajorų gynybinės\ngyvenvietės. Tokią Lietuvą rado kunigaikštis Gediminas, dar­\nnesnio ir pajėgesnio feodalizmo kūrėjas, sykiu ir miestų savo\nšalyje įkūrėjas.

PDF 105

Bendros sukilimo vado-\nvybės Lietuvoje nebuvo, daug „vyriausybių“ veikė konkrečios apskrities \nteritorijoje, o viena tokių „vyriausybių“ pasiskelbė Žemaitijos vyriausybe. \nIki gegužės sukilėliai perėmė valdžią bemaž visoje teritorijoje į vakarus ir \nšiaurę nuo Vilniaus.

PDF 260

Taip pat ir kitais sumetimais Vytautas stengdavosi įkur­ dinti neužimtose, bet jam priklausomose žemėse, plėsdamas jose dvarų ūkį ir įkurdamas darbininkus, kuriuos atleisdavo nuo lažo ir padarydavo laisvus nuomininkus, arba tos žemės būdavo duodamos turtingesniems, nes iš jų tikėtasi geresnės karinės prievolės atlikimo. Taip buvo kolonizuojama ir Žemaitija ir ki­ ti kraštai. Kai kas mano, kad naujose žemėse žmonės buvo įkurdinami sodžiais, tiksliai suskirsčius jų žemes, kas padėjo su­ sidaryti vėlesnei Zigmanto Augusto valakų sistemai^3 ).

PDF 32

Juk šis kroniki­\nninkas pasakoja, kad apie 880 me­\ntus, viešpataujant Danijoje karaliui \nKanutui (Cnud), kai dėl pragaištingo \nnederliaus visiems gyventojams trū­\nko grūdų, buvo įsakyta kas trečią \nžmogų išvaryti iš valsčiaus visiems \nlaikams. Likimo lemties tremtiniai, \nsutelkę į draugę valtis, vadovauja­\nmi išsirinkto vado, persikėlė per jū­\nrą ir įsikūrė Prūsijoje, Žemaitijoje bei \nKarelijoje, tarp vietinių gyventojų. \nŽr.

PDF 31

Tai reiškia:\n„Žemaitijos žemė yra ir visada bu­\nvo vienas ir tas pats, kaip ir Lietu­\nvos žemė: juk ta pati kalba ir tie pa­\ntys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių\nžemė yra žemesnė už Lietuvos že­\nmę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas\nlietuviškai reiškia - žemesnė žemė.\nO žemaičiai Lietuvą vadina Auxto-\nte, tai yra aukštesnė žemė palyginus\nsu Žemaitija.

PDF 105

Lietuvoje sukilimas \nprasidėjo spontaniškai 1831 m. pavasariop Žemaitijoje dėl valdžios pa-\nskelbto rekrutų ėmimo. Todėl sukilėlių būriuose, kuriems vadovavo vieti-\nniai smulkiosios bajorijos atstovai, buvo daug valstiečių, kai kuriuose net \ndauguma, tad atsišaukimuose lenkų ir lietuvių (žemaičių) kalbomis keltas \nir reikalavimas paleisti valstiečius iš baudžiavos.

PDF 50

Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu \npriežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Va-\nkaruose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes \njie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.

PDF 50

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai­ dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san­ dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry­ žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28. Taip pat buvo sudarytos paliaubos su Livonijos magistru Rygo­ je, apeinant Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę29. Kitais metais, kai Jogaila savo įbrolio, bet Kęstučiui palankaus An­ driaus Algirdaičio vietoje į Polocko kunigaikštystę pasiuntė tikrą brolį Skirgailą, buvo prieita iki atviro susirėmimo30.

PDF 31

Tai reiškia:\n„Žemaitijos žemė yra ir visada bu­\nvo vienas ir tas pats, kaip ir Lietu­\nvos žemė: juk ta pati kalba ir tie pa­\ntys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių\nžemė yra žemesnė už Lietuvos že­\nmę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas\nlietuviškai reiškia - žemesnė žemė.\nO žemaičiai Lietuvą vadina Auxto-\nte, tai yra aukštesnė žemė palyginus\nsu Žemaitija.

PDF 83

Kol vokiečių kariau­\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių\npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu\nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan­\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę\nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė\nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

PDF 26

Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu,\nkada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo\nišleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš\nšiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač\nsmarkiai puldavo Lietuvą.

PDF 29

pavasarį (ar \nvasaros pradžioje) Mindaugas išsirūpino sau ir žmonai Mortai krikštą, o \nsau – karaliaus karūną. \n1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaiti-\njos Livonijos ordinui.

PDF 8

Tačiau pavasarį\nsukilimas spontaniškai prasidėjo Žemaitijoje ir greitai apėmė\nvisą Lietuvą. Rusų valdžia kontroliavo tik Vilniaus miestą, iš\nkurio pasitraukė keli šimtai universiteto studentų ir įsiliejo į su­\nkilėlių gretas.

PDF 151

Padarytos pa­\nliaubos buvo kelis kartus pailgintos, vis atidedant pastovią tai­\nką ; sušaukti trys suvažiavimai sienoms nustatyti praėjo be vai­\nsių: Vytautas reikalavo Žemaitijai plačių sienų, o Ordinas\nnenorėjo su tuo sutikti. Vienais metais (1418) Vytautas ir Jo­\ngaila buvo net išsirengę į karą ir savo kariuomenes sutraukę\nprie Červinsko, bet, įsikišus popiežiaus pasiuntiniams, paliaubos\nbuvo dar metams prailgintos.

PDF 50

Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu \npriežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Va-\nkaruose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes \njie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.

PDF 32

Be kai kurių skandinaviškų žodžių,\npastebėtų lietuvių kalboje, dar di­\ndžiuliai pilkapiai Žemaitijoje, vadin­\nti Milžinų Kapais, gal šventovėmis,\ngal kapais buvę, yra paminklai, liu­\ndijantys buvus mūsų kraštuose tų\ndrąsių klajūnų ir Skandinavijos įta­\nkos Lietuvoje.\n4\nŽr.

PDF 30

Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, ku­\nrį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino guberni­\njų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lie­\ntuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba\nžemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.

PDF 48

Žalgirio pergalė pakeitė Lietuvos ir Lenkijos geopolitinę padėtį. Nors reikėjo dar dviejų karų, kad Žemaitija būtų iki galo pripažinta Lietuvai, būtent Žalgirio mūšyje buvo pakirsta Ordino hegemonija, jis nebekėlė egzistencinės grėsmės nei Lenkijai, nei Lietuvai. Žalgirio mūšis įėjo į isto- riją kaip vienas didžiausių mūšių Viduramžiais, lenkai ir lietuviai pasida- lijo grobį – belaisvius, Ordino komtūrų barzdas, vėliavas, taip pat Ordino teritoriją – taigi Lietuva – lygiavertė su Lenkija Žalgirio mūšio laimėtoja.

PDF 48

Žuvo pats didysis magis- tras Ulrichas von Jungingenas, didžioji dalis vadovybės, per 200 Ordino ir daug kitų riterių, o tai reiškia, kad nuostoliai skaičiuojami tūkstančiais, nes krito ir su jais buvę tarnai. Žalgirio pergalė pakeitė Lietuvos ir Lenkijos geopolitinę padėtį. Nors reikėjo dar dviejų karų, kad Žemaitija būtų iki galo pripažinta Lietuvai, būtent Žalgirio mūšyje buvo pakirsta Ordino hegemonija, jis nebekėlė egzistencinės grėsmės nei Lenkijai, nei Lietuvai.

PDF 54

Vytauto pajėgos pasiekė pagrindinę totorių\nklajonių teritoriją ryčiau Dnepro, perėjo\nDoną, siaubė Volgos apylinkes, daug toto-\nrių belaisvių atgabeno į Lietuvą.\n\nKai Vytautas dar buvo žygyje prieš\ntotorius, 1398 m. vasarį Kryžiuočių or-\ndino Livonijos atšakos pajėgos smogė\nŽemaitijai, daug žmonių išsivedė į nelaisvę.

PDF 30

Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, ku­\nrį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino guberni­\njų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lie­\ntuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba\nžemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.

PDF 31

Mindaugo krikštas nepa- šalino ordinų pavojaus, be to, buvo prarasta etninės Lietuvos dalis – Že- maitija. Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su krikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti krikščionio valdovo statusą. Po Mindaugo nužudymo būta didžiulės sumaišties: per kelerius metus Lietuvoje nužudyti dar trys dėl valdžios kovoję kunigaikščiai, vienas išvytas.

PDF 31

Tačiau praėjus keletui metų po Mindaugo mirties, 1268-aisiais, popiežius Klemensas IV bulėje Mindaugą vadina „šviesaus atminimo valdovu“. Mindaugo krikštas nepa- šalino ordinų pavojaus, be to, buvo prarasta etninės Lietuvos dalis – Že- maitija. Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su krikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti krikščionio valdovo statusą.

PDF 5

Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui\nir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių\nfeodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes,\nniokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos,\nNevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės\nkovą prieš agresiją.\n Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių\nsluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi\nviduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką\nfanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių\nfeodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.

PDF 116-117

100\n\n## Puslapis 117\n\nIII\nAPIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ\nVeliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje,\nkad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kry­\nžiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino ko­\nvų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už\n7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per\npusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos.\nŠiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kai­\nmu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 17

1387 m. \nLietuva krikštijosi katalikišku krikštu, o jos \ndalis Žemaitija tapo paskutiniu Europoje \napsikrikštijimo regionu – šiais įvykiais bai-\ngė formuotis krikščioniškoji Europa. \nLietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vo-\nkiečių ordino pavojaus pamažu stiprino \nryšius su Lenkija, o XV–XVI a.

PDF 17

Vis dėlto tai liko istorinis epi- zodas, nors pagoniška valstybė pamažu tapo regionine didvalstybe arba imperija, užvaldžiusia didžiules stačiatikiškų žemių (buvusios Kijevo Rusios) erdves. 1387 m. Lietuva krikštijosi katalikišku krikštu, o jos dalis Žemaitija tapo paskutiniu Europoje apsikrikštijimo regionu – šiais įvykiais bai- gė formuotis krikščioniškoji Europa.

PDF 117

Pats miestelis dali­ jamas į aukštutinį ir žemutinį: pirmajame stovi aukšta goti­ kinė mūro bažnyčia, kurios mažesnioji pusė, tai yra Sanctuarium [šventovė], regis, turėtų būti senesnių metų ir, pasak vieti­ nio padavimo, gali siekti net pagonybės laikus. Pirmoji baž­ nyčios fundacija priklauso Vytautui, tai viena pirmųjų baž­ nyčių Žemaitijoje po krikščionybės įvedimo. Vėliau karalienė Bona ir Vladislovas IV taip gausiai pažėrė jai turtų, kad ta klebonija tapo išties reikšmingiausia Žemaitijoje.

PDF 259

Arklių ūkis labiau buvo paplitęs Žemaitijoje ir apie Tra­\nkus; žemaičiai net ir duoklę Vytautui dažnai arkliais mokėda­\nvo1 2). Be arklių buvo dar auginami jaučiai, kuriais ardavo že­\nmę, karvės, kiaulės, naminiai paukščiai ir k.

PDF 17

Traukianti iš Lietuvos didelė brolių kariuomenė, dievo padedama,\nvidurnaktį sėkmingai perėjo per skylantį Nemuno ledą (III, 256); viešpats panašiai juos\nglobojo, kai traukė per ploną Kuršių marių ledą (III, 285). Dievo ir švenčiausios panelės\nglobojamas kryžiuočių karys, nukritęs nuo suklupusio žirgo ir atsilikęs nuo Žemaitijoje\nplėšikaujančios savo kariuomenės, pėsčiomis sėkmingai grįžo į Ragainę (III, 333). Tai\njau ne vien religinė, bet ir politinė autoriaus tendencija, nes nuolat pabrėždamas dievo\npagalbą kryžiuočių veiksmams, jis juos visur teisino ir skatino.

PDF 49

Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytau-\nto funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), \nįsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai \nsklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą. \nBe to, dar bandyta steigti atskirą Lietuvos katalikų bažnyčios provinci-\nją, sukurti Lietuvos stačiatikių metropoliją ar vyskupiją ir šią sujungti su \nKatalikų bažnyčia.

PDF 259

Arklių ūkis labiau buvo paplitęs Žemaitijoje ir apie Tra­\nkus; žemaičiai net ir duoklę Vytautui dažnai arkliais mokėda­\nvo1 2). Be arklių buvo dar auginami jaučiai, kuriais ardavo že­\nmę, karvės, kiaulės, naminiai paukščiai ir k.

PDF 50

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai­ dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san­ dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry­ žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28. Taip pat buvo sudarytos paliaubos su Livonijos magistru Rygo­ je, apeinant Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę29. Kitais metais, kai Jogaila savo įbrolio, bet Kęstučiui palankaus An­ driaus Algirdaičio vietoje į Polocko kunigaikštystę pasiuntė tikrą brolį Skirgailą, buvo prieita iki atviro susirėmimo30.

PDF 8

Kai kurie tyrinėtojai Petro iš Dusburgo aprašytą teritoriją,\npietvakariuose ribojamą Osos ir Vyslos, nuo Pamedės ligi Skalvos prie Nemuno apibūdina\nkaip prūsų gyvenamą3.\n Antra vertus, remiantis prūsų—lietuvių bendrybėmis, užfiksuotomis XV—XVI bei\nankstesnių amžių šaltiniuose, istoriografijoje formavosi nuomonė, kad ne tik Nadruva\nbei Skalva, bet ir Semba yra dalis Žemaitijos, kad tai tik atskiri lietuvių kalbos dialektai;\nvakarinių baltų, arba prūsų, kalba laikyta, tik lietuvių kalbos tarme4.

PDF 259

Arklių ūkis labiau buvo paplitęs Žemaitijoje ir apie Tra­\nkus; žemaičiai net ir duoklę Vytautui dažnai arkliais mokėda­\nvo1 2). Be arklių buvo dar auginami jaučiai, kuriais ardavo že­\nmę, karvės, kiaulės, naminiai paukščiai ir k.

PDF 116-117

100\n\n## Puslapis 117\n\nIII\nAPIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ\nVeliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje,\nkad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kry­\nžiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino ko­\nvų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už\n7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per\npusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos.\nŠiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kai­\nmu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 151

Padarytos pa­\nliaubos buvo kelis kartus pailgintos, vis atidedant pastovią tai­\nką ; sušaukti trys suvažiavimai sienoms nustatyti praėjo be vai­\nsių: Vytautas reikalavo Žemaitijai plačių sienų, o Ordinas\nnenorėjo su tuo sutikti. Vienais metais (1418) Vytautas ir Jo­\ngaila buvo net išsirengę į karą ir savo kariuomenes sutraukę\nprie Červinsko, bet, įsikišus popiežiaus pasiuntiniams, paliaubos\nbuvo dar metams prailgintos.

PDF 61

Istorijos šaltinių jis naudojo labai mažai^57 , o atkėlė\nsavo jaunystės laikų Žemaitijos kaimo kultūrinį paveikslą į senus\nlaikus. Tas paveikslas yra statiškas, be laiko perspektyvos ir be\nevoliucijos.