Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
93 teiginiai100 įrašai13 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 93 teiginiai ir visi 100 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą51–100 iš 113 rodomų įrašų
Po Lietuvos krikšto Žemaitija vis dar priklausė Vokiečių ordinui, kuris kėlė egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei.
PDF 46
Žalgirio mūšis\nNors popiežius uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su ap-\nsikrikštijusia Lietuva, Žemaitija vis dar priklausė jam. Ordinas tebebuvo \ngalinga jėga, kėlusi egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei.
Sudeginus Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau į Prūsiją.
PDF 104
105\n\n## Puslapis 104\n\nbėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio\npaskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui gal\nvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė ne\nsusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgan\nčiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus\npo to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė\nbuvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai,\nnusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus mies\ntas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.
Tuo žygiu Mindaugas atgavo Žemaitiją ir Kuršą, nusiaubė Sembą ir vėliau vėl sukėlė karą Prūsijoje.
PDF 104
Ka\ndangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis\nbuvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia pra\nrasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Prieg\nliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisy\ndami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Že\nmaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne\nnorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją,\nsukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo\nčių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke-\nlerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo\nčiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie\nkerštą.
Žemaitijoje, pasak Kojelavičiaus, tuo metu priešų nebuvo, bet kaimus niokojo nuodingi kirminai.
PDF 157
Žemaitijoje tuo metu ne\nbuvo priešų, tačiau šį kraštą užgriuvo kitokios bėdos. \nKaimuose atsirado labai daug keistų kirminų, panašių\nį vėžius ar skorpionus; jie \nŽemaitija kenčia dėl \ndarė žmonėms baisingą žalą;\nnuodingų kirmėlių \nką gyvūnėlis įgeldavo, tas\nnegyvendavo ilgiau nei tris \ndienas, jokie vaistai negalėdavo išgelbėti nuo artėjan\nčios mirties. Ši nelaimė siautėjo ir Prūsijoje bei Kurše.
Vaikių ir Pagraudės valsčiai Žemaitijoje buvo nusiaubti žudynėmis ir apiplėšti, todėl daugelį metų beveik neturėjo gyventojų.
PDF 168-169
Iš Piešt-\nvės apygardos išvarė visus gyvulius, išžudė čia dau\ngybę žmonių, į vergiją išsivedė tik septyniasdešimt\ngalvų. Užėmė ir visai sugriovė Romovę, lietuvių šven\ntąją vietą ir jų Krivės Krivaičio buveinę, Vaikių ir\nPagraudės valsčius Žemaitijoje nusiaubė žudynėmis ir\napiplėšė, daugel metų čia beveik nebuvo gyventojų.\nTada pakliuvo į vargą lietuvių padermės, įsikūrusios\nm\n\n## Puslapis 169\n\ntarp Narevo ir Nemuno, prislėgtos sunkios priespaudos\nir nuolatinio karo; kamuojamos šešerius metus užtru\nkusių grumtynių, jos turėjo duoti kryžiuočiams duoklę,\no savo gentainių raginamos sueiti į karinę sandrau\ngą, nedrįso nei ginklu pulti priešo, nei praleisti lietu\nvių, žygiuojančių į priešų šalį.
Kryžiuočiai taip nusiaubė Karšuvos žemę Žemaitijoje, kad jos gyventojai su visu turtu turėjo išsikelti į Lietuvą.
PDF 185
Sutelktu būriu užgriuvę iš pasalų nieko nenu-\njaučiančius, beveik visus išžudė. Vėliau, ir tais pačiais,\nir kitais metais, kryžiuočiai taip nusiaubė Žemaitijo\nje Karšuvos žemę, kad gyventojai, nematydami iš\neities, turėjo su visu turtu išsikelti į Lietuvą. Neteku\nsios tuo būdu gynėjų Skronaitės ir Bibervaitės pilys\nbuvo priešo ir liepsnų sunaikintos, o truputį anksčiau\nPūtvės pilį išdavė jos seniūnas Spūdas.
Kojelavičius rašo, kad iš Prūsijos patraukęs priešas nusiaubė Žemaitiją ir sulygino su žeme Vaikių, Raseinių, Ariogalos bei Klogėnų valsčius.
PDF 205
Mat popiežius krikščionių žemėse buvo paskelbęs edik\ntą, kuriuo krikščionys, žadant nuodėmių atleidimą, bu\nvo šaukiami į šventąjį karą prieš stabmeldžius, todėl\nir ėmė iš’visur plaukti į Prūsiją didžiuliai karių būriai.\nSu šiomis jėgomis patraukęs iš Prūsijos, priešas baisiai\nnusiaubė Žemaitiją. Didelį kraštą — Vaikių, Raseinių,\nAriogalos ir Klogėnų valsčius jis sulygino su žeme.
Vytautas pradėjo telkti karius Žemaitijoje ir Palenkėje, susitaręs su kryžiuočiais dėl taikos ir pagalbos.
PDF 355
Pirmiausia jis susitarė su kryžiuočiais, kurie ne tik pasižadėjo laikytis taikos, kai Vytautas patrauks į karą, bet ir pasiuntė, kaip neseniai buvo susitarta, penkis šimtus rinktinių riterių į pagal bą. Atsikratęs šito rūpesčio, Vytautas ramia galva pra dėjo telkti karius Žemaitijoje ir Palenkėję. Galybė len kų didikų patys pasisiūlė traukti į šį nelyginant šventąjį žygį prieš krikščionių tikėjimo priešus mahometonus: Rapolas iš Tarnovo, Spitekas iš Melštino, Krokuvos vaivada, Socha, Plocko vaivada, Jonas Glovačas, Ma zovijos vaivada, Jonas iš Dombrovos, Dobrogostas iš Šamotulų, Varsas iš Michovo, Ostrorogas, Pilikas, Bo- gušas ir kiti didikai.
Ordino žygūnas pareikalavo atlyginti nuostolius ir atiduoti Žemaitiją, kitaip grasindamas paskelbti karą Lietuvai.
PDF 371
Nenorėdami, kad atrody- 1409 m e ta i tų, jog jie, susiradę kliautį, K r y ž iu o č ia i sk e lb ia pirmieji pradėjo karą, pasiun- k a rą tė žygūną pas karalių. Žygū nas, papasakojęs, kas Vytau to valia atsitiko Žemaitijoje, pareiškė ordino vardu, kad jie nepaliks neatkeršiję už šį išpuolį, todėl, jeigu kuo greičiausiai jiems neatlygins nuostolių ir neatiduos Žemaitijos, atvirai paskelbsią Lietuvai karą. Galop jis pareikalavo, kad karalius atvirai išreikštų savo nuomo nę ir pasakytų, ar ryžtasi ginti Vytautą, ar, jo neužtar damas, saugoti neseniai su kryžiuočiais sudarytą taiką.
Vytauto pakviesti pasiuntiniai negaišdami atvyko į Žemaitiją ir spalio mėnesį sutvarkė vyskupystės steigimo reikalus.
PDF 393
Be\ngalo ryžtingas žmogus, jis\nnieko nedarė iš lėto, nepa\nkęsdamas ir kitų delsimo;\ntiesą\nsakant,\nnegi\ngalima\nnesmerkti atidėliojimo, jei\ngu rūpinamasi dievo gar\nbinimo bei žmonių išganymo reikalais. Vytauto pa\nkviesti pasiuntiniai negaišdami atvyko į Žemaitiją. Pas\nkyrę naujuoju ganytoju Motiejų, lietuvį, teologijos\nmokslų magistrą, neseniai tapusį Vilniaus kanauninkų\nkolegijos vyresniuoju, spalio mėnesį deramai sutvarkė\npagal šventųjų įstatymų reikalavimus viską, ką ir turėjo\ni417 metai\nK o n sta n co s\ns u v a žia \nv im o pasiuntiniai g a \nlutinai\nįsteigia\nŽ e \nm aičių v y s k u p y s tę\n305\n\n## Puslapis 394\n\nsutvarkyti kunigaikštystėje pagal bažnytinio suvažia\nvimo nutarimą.
Leidėjų pastaboje Bychovco kronika vertinama kaip menkas Žemaitijos ir karų su kryžiuočiais istorijos šaltinis.
PDF 23
Tačiau iš viso Žemaitijos ir karų su kry\nžiuočiais istorijai pažinti Bychovco kronika yra men\nkas informatorius. Po 1441 m. Žemaitijos istorija visai \nnedomina Bychovco kronikos autoriaus. Tai rodo, kad \nsu Žemaitija jis betarpiškai nebuvo susijęs, bet, iš ki\ntos pusės, Žemaitija tuo metu nebuvo ir kokių nors \nsvarbių ¡vykių, pvz., karų arena.
Narbutas rašo, kad kai kur Žemaitijoje Perkūnaitėlės maldos buvo kreipiamos į Mergelę Mariją, vadintą Panna Marya Perkunatele arba Perkūnija.
PDF 125
Žemdirbiai garbino šią deivę kaip oro per\nmainų valdovę; ypač valstietės maldaudavo jos, kad apgintų\npas Perkūną laukus nuo krušos, liūčių, griausmų. Žemaitijoje,\nkai kuriose vietose, iki šiol tebesimeldžia Perkūnaitėlei, tik savo\nmaldas kreipia į švenčiausiąją mergelę Mariją, kurią jie vadi\nna Panna Marya Perkunatele arba Perkūnija. Net būta papro\nčio vadinti švente Maloningosios Dievo motinos švente.
Narbutas nurodo iš Žemaitijos gavęs liaudies padavimo variantą, panašų į jo rinkinyje turėtą pasakojimą.
PDF 127
Beveik tokį patį, kaip užrašytasis Edoje, pasakojimą ap tinkame mūsų kaimiečių padavimuose. Turiu jį savajame se nų liaudies padavimų rinkinyje; kitą, menkai tesiskiriantį, ga vau iš Žemaitijos, iš vieno senovės tyrėjo. Pasak šių lietuvių padavimų, pasakojimo veikėjų vardai yra arba visiškai iškrai pyti, arba visiškai užmiršti, pavyzdžiui, neaišku, kieno duktė buvo deivė, kaip vadinosi vyriausiasis dievas.
Narbutas aiškina, kad aukuras ir apeigos Žemaitijoje išliko dėl Jogailos ir Vytauto pagarbos kunigaikštienei Birutei.
PDF 155
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.
Narbutas rašo, kad 1583 m. Žemaitijoje apaštalavę jėzuitai aptiko didelių akmenų garbinimo pėdsakų.
PDF 208
Amerikos indėnai išsaugojo at\nmintį apie akmenų garbinimą, nes jie, kaip sako vienas keliau\nninkas, savo lopšiu yra artimesni žmonių padermei, tuo labiau -\ndaugiau prisirišę prie žemės ir prie būtybių, esančių jos įsčiose.\nNet pasikeitus apšvietai ir religijai, indėnai akmenis laikė talis\nmanais'T 1583 metais jėzuitai, apaštalaudami Žemaitijoje, ap\ntiko tam tikrų didelių akmenų garbinimo pėdsakus13 14. Yra pada\nvimų ir pasakojimų apie panašius akmenis, garbinamus ir pas\nmus.
Narbutas pasakoja, kad Glapimino sūnus Sutinkąs ir vaikaitis Dormunimundas valdė Žemaitijoje.
PDF 214
Kai XII amžiuje kunigaikštis užkariavo šitą šalį, Imino vaikai\ntis Glapiminas sugrįžo atgal į Lietuvą. Jo sūnus Sutinkąs, o\nvaikaitis Dormunimundas valdė Žemaitijoje. Šiojo sūnus Liu\ntauras, jūrų karžygys, 1262 metais atstatė senovinę Ariogalą.
Narbutas rašo, kad Liutauro sūnus Vytenis gimė 1232 m. Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje ir kartu su tėvu valdė Polocką.
PDF 213
O Lietu vos ponai 1264 metais visuotiniame suvažiavime, jau po Tre niotos mirties, nusiuntė Liutaurą užimti Polocko, kad šis val dytų jį kaip vietininkas. Liutauro sūnus Vytenis, gimęs 1232 metais Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje; jis išgarsėjo rusų ka ruose su totoriais, buvo paimtas į nelaisvę, buvo Batu stovyk loje, Kumanų žemėje, pagaliau grįžo ir valdė Polocko kuni gaikštystę kartu su savo tėvu. Tebesitęsiančios tarpusavio ko vos Lietuvoje buvo daugelio valstybės permainų priežastis.
Narbutas rašo, kad 1814 ar 1815 m. Švėkšnoje, Žemaitijoje, rastą auksinių monetų lobį pasisavino tarnas.
PDF 218
Kartą man pasitaikė nupirkti auksinę monetą, kuri pavaiz duota natūralaus dydžio III lentelės 17-ajame piešinyje. Ji iš Žemaitijos, turėjo būti nelabai seniai rasta (1814 ar 1815 me tais) Švėkšnoje, tenykštės klebonijos sode; tarnas pasisavino lobį, iškastą persodinant rožių krūmą, - mat auksinių monetų turėjo būti keliolika svarų. Tas žmogus pabėgo į užsienį, ir bran gios senovės liekanos nežinia kur dingo.
Narbutas pastebi, kad Žemaitijoje Šventosios vardu, regis, vadinti dar keli mažesni upeliai.
PDF 228
3. Tarp Palangos ir Liepojos yra Šventoji (Šwięta) upė, įte kanti į jūrą. Atrodo, Žemaitijoje šitaip vadinami dar keli ma žesni upeliai.
Narbutas remiasi Lasickiu, kad Žemaitijoje ežeras Orthus buvo laikomas dievu.
PDF 231
Šventų ežerų yra taip pat Nemuno kairiajame krante,\nkur ir miestelis [Šventežeris] turi tokį vardą.\n3. Lasickis sako, kad Žemaitijoje ežeras Orthus buvo lai\nkomas dievu.
Narbutas rašo, kad Dionizas Paškevičius Bardžių dvare Žemaitijoje atrado seną džiūstantį ąžuolą.
PDF 237
Neseniai buvo aptiktas kadaise milžiniškas ir labai senas jau benudžiūstantis ąžuolas; kadangi jis išliko, todėl teisingai manoma, kad jis garbintas kaip šventasis. Jį atrado pats ponas Dionizas Paškevičius Bardžių dvare, Žemaitijoje, arti Kražių, prie vieškelio į Raseinius, tarp Nemakščių ir Kaltinėnų mies telių. Šis tėvynės paminklų brangintojas liepė iš trūnijusiame šio ąžuolo kamiene įrengti kabinetą, turintį 7 uolekčių, 18 co lių skersmenį, kuriame dabar jis laiko retų senienų kolekciją ir istorijos veikalus apie krašto praeitį.
Narbutas perteikia Jucevičiaus pastabą, kad Žemaitijoje prie merdinčio žmogaus garsiai kartota frazė „Gegeile, begaite!“.
PDF 364
Jucevičius pataiso Strijkovskį: „ Gegei-\nle, begaite!“, vietoje „ Ginkiet, Biekiet, Pikole!“, ir priduria, kad\nšiandien (Žemaitijoje?), kai tik žmogus ima merdėti, visi ten su\nsirinkę garsiai kalba tą frazę.
Narbutas spėja, kad šis paprotys buvo paplitęs tik Žemaitijoje, nes tik čia buvusi žinoma Ilgių šventė.
PDF 388
Kam patinka, gali pasiimti, kas palikta. Sis\npaprotys turėjo būti paplitęs tik Žemaitijoje, kadangi tik čia tu\nrėjo būti žinoma ta Ilgių šventė, kaip tai parodėme anksčiau\natitinkamame straipsnyje.\nApskritai mirusiųjų atminimo pagerbimas po šventės ar\nba iškilmių, atrodo, baigdavosi tuo, kad vaišių liekanas ati\nduodavo pavargėliams arba, kaip kitose provincijose, padėda\nvo šventoje vietoje, tai yra ant kapų, kur jas surankiodavo pa\nvargėliai.
Narbutas Žemaitiją mini kaip paskutinę iš sričių, kurias esą pasiekė ginkluoto atvertimo laikai.
PDF 429
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy niui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi nių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smun kant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pir miausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, paga liau Žemaitijoje. Tenai, Aukaimio kaime, dar slapstėsi vyriau siasis žynys Gintautas, kurio gyvenimas nutrūko 1414 metų liepos 28 dieną; jis buvo 74-asis iš eilės ir su juo baigėsi lietu vių stabmeldystė.
1583 m. jėzuitai, apaštalaudami Žemaitijoje, aptiko didelių akmenų garbinimo pėdsakų.
PDF 479
Net pasikeitus apšvietai ir religijai,\nindėnai akmenis laikė talismanais1. 1583 metais jėzuitai, apašta\nlaudami Žemaitijoje, aptiko tam tikrų didelių akmenų garbinimo\npėdsakus2.\n1 Podrož\nHumboltą\ni\nBomplanda.
Narbutas vaizduoja XVI a. pabaigos ir XVII a. Žemaitiją kaip mažai krikščionių mokytojų turėjusią ir katalikų kunigų stokojusią žemę.
PDF 503
O tai, autoriaus žo džiais tariant, turėjo būti velnias. Nepaisant visų šių pastangų, XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje Žemaitija dar turėjusi mažai krikščionių mokytojų, be to, plėšoma kalvinizmo sektan tiškumo, jautė labai didelį katalikų kunigų stygių. Todėl 1618 metais Jėzuitų ordino vienuoliai, gana skaitlingi Kražiuose, kai tik įsitvirtino, tais pačiais metais savo misijoje ėmė žvalgytis ir rado apie šešis tūkstančius neapkrikštytų valstiečių, tarp kurių buvo ir nemažai šimtamečių senolių.
Nekrikštyti liko tik žemaičiai.
PDF 125
Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje, o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vie- tas. Nekrikštyti liko tik žemaičiai.
Jie skelbė katalikybę dar pagoniškiems daugelio Lietuvos, ypač Žemaičių, vietų gyventojams.
PDF 269
Be to, vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas, kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. Jie skelbė katalikybę dar pago- niškiems daugelio Lietuvos, ypač Žemaičių, vietų gyventojams. Kad sėkmingiau eitų darbas, jie sakydavo pamokslus lietuviškai, o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas.
Kitas pastebėjimas: tokie akmenys tik kai kur, tai yra tik ke liose vietose, buvo rasti toje Žemaitijos dalyje, kur gyveno hiriai ir hendai, tai yra Raseinių bei Upytės apskrityse.
PDF 143
Iszskalbk man amzuliali.\nKitas pastebėjimas: tokie akmenys tik kai kur, tai yra tik ke\nliose vietose, buvo rasti toje Žemaitijos dalyje, kur gyveno hiriai\nir hendai, tai yra Raseinių bei Upytės apskrityse. Ten turėjo vykti\nreliginės apeigos, kurias atnešė ateiviai iš Brandenburgo (apie\njuos dar teks pakalbėti).
Nepai sant visų šių pastangų, XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje Žemaitija dar turėjusi mažai krikščionių mokytojų, be to, plėšo ma kalvinizmo sektantiškumo, jautė labai didelį katalikų kuni gų stygių.
PDF 371
O tai, autoriaus žodžiais tariant, turėjo būti velnias. Nepai\nsant visų šių pastangų, XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje\nŽemaitija dar turėjusi mažai krikščionių mokytojų, be to, plėšo\nma kalvinizmo sektantiškumo, jautė labai didelį katalikų kuni\ngų stygių. Todėl 1618 metais Jėzuitų ordino vienuoliai, gana skait\nlingi Kražiuose, kai tik įsitvirtino, tais pačiais metais savo misi\njoje ėmė žvalgytis ir rado apie šešis tūkstančius neapkrikštytų vals\ntiečių, tarp kurių buvo ir nemažai šimtamečių senolių.
Kojelavičiaus pasakojime iš Vokietijos sutraukta kariuomenė buvo skirta Prūsijos ir Žemaitijos žemdirbiams išžudyti.
PDF 104
105\n\n## Puslapis 104\n\nbėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio\npaskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui gal\nvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė ne\nsusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgan\nčiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus\npo to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė\nbuvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai,\nnusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus mies\ntas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.
Kojelavičius rašo, kad Žemaitijoje tuo metu nebuvo priešų, bet kraštą užgriuvo nuodingų kirminų nelaimė.
PDF 157
Žemaitijoje tuo metu ne\nbuvo priešų, tačiau šį kraštą užgriuvo kitokios bėdos. \nKaimuose atsirado labai daug keistų kirminų, panašių\nį vėžius ar skorpionus; jie \nŽemaitija kenčia dėl \ndarė žmonėms baisingą žalą;\nnuodingų kirmėlių \nką gyvūnėlis įgeldavo, tas\nnegyvendavo ilgiau nei tris \ndienas, jokie vaistai negalėdavo išgelbėti nuo artėjan\nčios mirties. Ši nelaimė siautėjo ir Prūsijoje bei Kurše.
Sutraukus visas jėgas, kariuomenė per Žemaitiją nužygiavo prie Žeimelės upelio ir ten įrengė įtvirtintą stovyklą.
PDF 194
Kai galop sutraukė visos jėgos, tada atvirai per Žemaitiją nužygiavo prie Žeimelės upelio, kur įrengė įtvirtintą stovyklą, iš kurios galėtų atremti priešą. Kryžiuočiai turėjo keturis tūkstančius žemaičių karių. Vis dėlto kryžiuočiams jie kėlė kur kas daugiau baimės, nei žadėjo paramos; mat visai ne seniai pavergtųjų širdys visada labiau linksta į seną ją neapykantą nei į naująjį draugiškumą.
Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio.
PDF 5
Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas.
Lietuvos ponai 1316 metų sausio mėnesį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Gediminą, kuris prieš tai gyveno Ariogaloje ir valdė kunigaikščio žemes ir kaimenes Žemaitijoje.
PDF 214
Lietuvos ponai 1316 metų sausio mėnesį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Gediminą, kuris prieš tai gyveno Ariogaloje ir valdė kunigaikščio žemes ir kaimenes Žemaitijoje. Ten pagarsėjo nuolatinėmis kovomis su kryžiuo čiais ir Livonijos riteriais, buvo jų triuškintojas didelei krašto naudai. Gediminas taip pat turėjo tris žmonas: Vidą, Olgą ir Jaunę, o su jomis - septynis sūnus3.
Vis dėlto yra tokių vietų, ypač Žemaitijoje, Užgiryjet t.
PDF 399
Ne visur yra tokios didelės šių [akmenų] sangrūdos, ir tai reikia turėti omenyje. Taigi pietų kryptimi (Suomių įlankos atžvilgiu) yra mūsų Lietuva, už kurios ribų, ei nant toliau, Vyslos link, o nuo Vyslos — Karpatų link šis reiškinys pamažu mažėja. Vis dėlto yra tokių vietų, ypač Žemaitijoje, Užgiryjet t. y. kairiajame Nemuno vidurupio krante, o iš dalies ir Trakų apskrityje, kur niekur — nei že mės paviršiuje, nei žemės gilumoje — nerasime jokio ak mens.
Nuo seno kai ku riuose Žemaitijos pavietuose gyvavo įprotis kinkyti jau čius užkabinant vadžias už ragų.
PDF 393
Nuo seno kai ku\nriuose Žemaitijos pavietuose gyvavo įprotis kinkyti jau\nčius užkabinant vadžias už ragų.
Teodoras Narbutas nurodo, kad 1251 m. pabaigoje ir 1252 m. pradžioje Žemaitiją bei Žemgalą ištiko toks pat likimas.
PDF 139
Tokio pat likimo tuo laiku, būtent 1251 metų pa\nbaigoje ir 1252 metų pradžioje, sulaukė Žemaitija bei Žem\ngala.
Teodoras Narbutas rašo, kad jo aprašomu metu Žemaitiją sudarė Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskritys, o anksčiau ji buvo padalyta į 24 pavietus.
PDF 153
Žemaitiją dabar sudaro trys \napskritys: Raseinių, Telšių ir Šiaulių. Anksčiau ji buvo \npadalyta į 24 mažus pavietus, kurie prieš uniją buvo pa\nskiros kunigaikštystės, valdomos paveldėjimo teise didikų, \nkitaip sakant, kunigaikščių1, kurie įėjo į federaciją
Teodoro Narbuto pasakojimu, Lenkijos karaliaus įsiveržimas į Kulmo žemę privertė kryžiuočius trauktis iš Žemaitijos ir sužlugdė jų didįjį sumanymą.
PDF 453
Tačiau atskriejo neti\nkėta žinia, jog Lenkijos karalius nutraukė paliaubas, įžen\ngė į Kulmo žemę su penktais tūkstančiais karių ir sker\nsai išilgai per penkias dienas nuniokojo. Tas įvykis pri\nvertė kryžiuočius kuo greičiau trauktis iš Žemaitijos, ir \ndidžiajam ketinimui buvo padarytas galas.
1344 m. kryžiaus žygio kariuomenė įsiveržė į Žemaitijos kraštą per Nemuną prie Ragainės.
PDF 76
Artėjo 1344 metų pradžia, kai kryžiaus žygio kariai, prie Ragainės persikėlę per Nem u ną, įsiveržė į Žemaitijos kraštą, iš tiesų plačia juosta, betgi ne bebuvo ko plėšti, kadangi kaim o žmonės, laiku perspėti, išsikėlė iš pavojingų vietovių.
Kryžiuočiai, Teodoro Narbuto aprašymu, didžiavosi tvirta taika su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o Žemaitiją laikė išimtimi, nes Žemaitija atkakliai laikėsi pagonybės ir nebuvo aiškiai pavaldi Skirgailai.
PDF 374
Dargi kryžiuočiai didžiavosi už silaikiusia tvirta taika su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, tik Žemaitija, kaip kraštas užsispyrusiai neatsimetantis nuo pago nybės ir nebuvęs aiškioje Skirgailos valdžioje, buvo išimtis.
Teodoras Narbutas perteikia teiginį, kad visas Žemaitijos kraštas turi priklausyti ordinui, nes taip, esą, buvo nuo seno.
PDF 525
Visas Žemaitijos kraštas turi priklausyti ordinui, kaip nuo seno buvo.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas. Dėl unikalių žinių apie vakarų baltų ir lietuvių politinę, socialinę, ūkio ir kultūros istoriją gausumo Petro iš Dusburgo kronika yra nepakeičiamai svarbi baltistikos, lituanistikos mokslui. Kronikos mokslinį leidimą originalo (lotynų) kalba pagal išlikusius vėlesnius Torunės, Karaliaučiaus, Berlyno ir kt. nuorašus parengė ir 1861 m. „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje paskelbė M. Tepenas.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
P. Pakarklis plėtojo mintį, kad ir Pavyslio gyventojai kadaise vadinti lietuviais, kad prieš kryžiuočių įsibrovimą buv. Rytprūsių ir Lietuvos gyventojai buvę vienos ir tos pačios kalbos, vienu ir tuo pačiu vardu vadinami savo kaimynų, išpažinę vieną ir tą pačią tikybą (dvasinės kultūros bendrumo požymis), sudarę vieną ir tą patį politinį vienetą5. Nuo XIX a. vidurio kalbininkai, pradedant F. Bopu, G. H. F. Neselmanu, baigiant J. Endzelynu ir kt., išsamiai tyrė prūsų kalbą bei jos paminklus. Savo indėlį įnešė ir lietuvių lingvistai, ypač tarybiniu laikotarpiu6.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tai jau ne vien religinė, bet ir politinė autoriaus tendencija, nes nuolat pabrėždamas dievo pagalbą kryžiuočių veiksmams, jis juos visur teisino ir skatino. Kronikoje akcentuojama, kad kryžiuočių, žuvusių kovoje su prūsais ar lietuviais, sielos einančios į dangų ir tuo pelnančios amžiną palaimą, kad žuvusius laiminanti pati mergelė Marija, o jų sielas po mūšio neša angelai ir t. t. (III, 41, 69, 86, 87). Prūsijoje karų dalyviams dievas netgi atleidžiąs bausmes, už kurias šiaip gresiąs amžinas pasmerkimas (III, 54). Tai jau kryžiuočių kovinės dvasios ugdymas. Vizijomis apie brolių žaizdas ir randus, kuriuos rodanti abejojantiems pati švenčiausioji mergelė, teigiama, jog Vokiečių ordinas esąs pats geriausias, labiausiai nusipelnęs tarp kitų panašių brolijų (III, 12).
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šitaip kryžiuo čiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą. Mat prūsai, išsirinkę vadus, atsimetė nuo krikš čionybės ir sutartu laiku, prieš pat šv. Motiejaus die ną, visame krašte išgriovė bažnyčias, o kunigus, ku- nių valdovai nutarė sutelkti visas savo jėgas ir atremti laukinių siautėjimą. Į pagalbą buvo sutraukta galybė kariuomenės iš Vokietijos: puikiai ginkluotų karių, patyrusių kariauti vadų; rodėsi, jog nieko netrūksta Prūsijos ir Žemaitijos žemdirbiams išžudyti. Per No- tangos kraštą įžengę į priešų žemę, jie, ketindami per kelti karo židinį į šalies gilumą, Prūsijos centre parin P rūsai išsiža d a k r i k ščio n ių tik ė jim o ir a tsim e ta n u o k r y žiu o čių riuos beįmanė pagauti, žiau riai nukankino; jie nepaliko neišniekinę nė vienos krikš čionių šventenybės, kurią tik valiojo pasiekti jų stai gus įsiūtis.
Susietas teiginys: t-087
Susieti teiginiai: t-087
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Užėmė ir visai sugriovė Romovę, lietuvių šven tąją vietą ir jų Krivės Krivaičio buveinę, Vaikių ir Pagraudės valsčius Žemaitijoje nusiaubė žudynėmis ir apiplėšė, daugel metų čia beveik nebuvo gyventojų. Tada pakliuvo į vargą lietuvių padermės, įsikūrusios m tarp Narevo ir Nemuno, prislėgtos sunkios priespaudos ir nuolatinio karo; kamuojamos šešerius metus užtru kusių grumtynių, jos turėjo duoti kryžiuočiams duoklę, o savo gentainių raginamos sueiti į karinę sandrau gą, nedrįso nei ginklu pulti priešo, nei praleisti lietu vių, žygiuojančių į priešų šalį. Štai todėl stebėdama sis galvoju, kas tuo metu rūpėjo Vyteniui, nes atrodė, jog jis (tarytum nė nejausdamas šitokios žaizdos) vi sai užmiršo šį valstybės pakraštį ir juo visai nesirūpi no, savo įstangą kreipdamas kur kitur. Mat bemaž tuo pačiu metu Vytenis lyg niekur nieko, tarytum tėvynė būtų visiškai saugi nuo prie- V y te n is įsiv e ržia į šo, Mazovijos pasieniais įsi- L en k iją ir u žim a Len- veržė, sutelkęs žygiui tūks- čicą tantį aštuonis šimtus raitelių, į Lenčicos kraštą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vėliau, ir tais pačiais, ir kitais metais, kryžiuočiai taip nusiaubė Žemaitijo je Karšuvos žemę, kad gyventojai, nematydami iš eities, turėjo su visu turtu išsikelti į Lietuvą. Neteku sios tuo būdu gynėjų Skronaitės ir Bibervaitės pilys buvo priešo ir liepsnų sunaikintos, o truputį anksčiau Pūtvės pilį išdavė jos seniūnas Spūdas. Šis žymios kil mės lietuvis, trokšdamas priimti krikščionių tikėjimą, pats pasidavė kryžiuočiams su tėvu, vaikais ir visa šei myna. Kryžiuočiams puldinėjant gretimus Žemaitijos kaimus, lietuviai su savo nuolatiniu, galima sakyti, naminiu priešu šitaip kariavo: kai šie nusiaubdavo jų tėvynę, jie ryžtingai pradėdavo karą už tėvynės ribų.