Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
114 teiginių131 įrašas39 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 114 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą51–100 iš 114 teiginių
Po Lietuvos krikšto Žemaitija vis dar priklausė Vokiečių ordinui, kuris kėlė egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei.
PDF 46
Žalgirio mūšis Nors popiežius uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su apsikrikštijusia Lietuva, Žemaitija vis dar priklausė jam. Ordinas tebebuvo galinga jėga, kėlusi egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei.
Sudeginus Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau į Prūsiją.
PDF 104
105 ## Puslapis 104 bėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio paskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui galvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė nesusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgančiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus po to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai, nusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus miestas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.
Tuo žygiu Mindaugas atgavo Žemaitiją ir Kuršą, nusiaubė Sembą ir vėliau vėl sukėlė karą Prūsijoje.
PDF 104
Kadangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia prarasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Priegliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisydami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Žemaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuočių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po kelerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuočiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.
Žemaitijoje, pasak Kojelavičiaus, tuo metu priešų nebuvo, bet kaimus niokojo nuodingi kirminai.
PDF 157
Žemaitijoje tuo metu nebuvo priešų, tačiau šį kraštą užgriuvo kitokios bėdos. Kaimuose atsirado labai daug keistų kirminų, panašių į vėžius ar skorpionus; jie Žemaitija kenčia dėl darė žmonėms baisingą žalą; nuodingų kirmėlių ką gyvūnėlis įgeldavo, tas negyvendavo ilgiau nei tris dienas, jokie vaistai negalėdavo išgelbėti nuo artėjančios mirties. Ši nelaimė siautėjo ir Prūsijoje bei Kurše.
Vaikių ir Pagraudės valsčiai Žemaitijoje buvo nusiaubti žudynėmis ir apiplėšti, todėl daugelį metų beveik neturėjo gyventojų.
PDF 168-169
Iš Pieštvės apygardos išvarė visus gyvulius, išžudė čia daugybę žmonių, į vergiją išsivedė tik septyniasdešimt galvų. Užėmė ir visai sugriovė Romovę, lietuvių šventąją vietą ir jų Krivės Krivaičio buveinę, Vaikių ir Pagraudės valsčius Žemaitijoje nusiaubė žudynėmis ir apiplėšė, daugel metų čia beveik nebuvo gyventojų. Tada pakliuvo į vargą lietuvių padermės, įsikūrusios m ## Puslapis 169 tarp Narevo ir Nemuno, prislėgtos sunkios priespaudos ir nuolatinio karo; kamuojamos šešerius metus užtrukusių grumtynių, jos turėjo duoti kryžiuočiams duoklę, o savo gentainių raginamos sueiti į karinę sandraugą, nedrįso nei ginklu pulti priešo, nei praleisti lietuvių, žygiuojančių į priešų šalį.
Kryžiuočiai taip nusiaubė Karšuvos žemę Žemaitijoje, kad jos gyventojai su visu turtu turėjo išsikelti į Lietuvą.
PDF 185
Sutelktu būriu užgriuvę iš pasalų nieko nenujaučiančius, beveik visus išžudė. Vėliau, ir tais pačiais, ir kitais metais, kryžiuočiai taip nusiaubė Žemaitijoje Karšuvos žemę, kad gyventojai, nematydami išeities, turėjo su visu turtu išsikelti į Lietuvą. Netekusios tuo būdu gynėjų Skronaitės ir Bibervaitės pilys buvo priešo ir liepsnų sunaikintos, o truputį anksčiau Pūtvės pilį išdavė jos seniūnas Spūdas.
Kojelavičius rašo, kad iš Prūsijos patraukęs priešas nusiaubė Žemaitiją ir sulygino su žeme Vaikių, Raseinių, Ariogalos bei Klogėnų valsčius.
PDF 205
Mat popiežius krikščionių žemėse buvo paskelbęs ediktą, kuriuo krikščionys, žadant nuodėmių atleidimą, buvo šaukiami į šventąjį karą prieš stabmeldžius, todėl ir ėmė iš’visur plaukti į Prūsiją didžiuliai karių būriai. Su šiomis jėgomis patraukęs iš Prūsijos, priešas baisiai nusiaubė Žemaitiją. Didelį kraštą — Vaikių, Raseinių, Ariogalos ir Klogėnų valsčius jis sulygino su žeme.
Vytautas pradėjo telkti karius Žemaitijoje ir Palenkėje, susitaręs su kryžiuočiais dėl taikos ir pagalbos.
PDF 355
Pirmiausia jis susitarė su kryžiuočiais, kurie ne tik pasižadėjo laikytis taikos, kai Vytautas patrauks į karą, bet ir pasiuntė, kaip neseniai buvo susitarta, penkis šimtus rinktinių riterių į pagalbą. Atsikratęs šito rūpesčio, Vytautas ramia galva pradėjo telkti karius Žemaitijoje ir Palenkėję. Galybė lenkų didikų patys pasisiūlė traukti į šį nelyginant šventąjį žygį prieš krikščionių tikėjimo priešus mahometonus: Rapolas iš Tarnovo, Spitekas iš Melštino, Krokuvos vaivada, Socha, Plocko vaivada, Jonas Glovačas, Mazovijos vaivada, Jonas iš Dombrovos, Dobrogostas iš Šamotulų, Varsas iš Michovo, Ostrorogas, Pilikas, Bogušas ir kiti didikai.
Ordino žygūnas pareikalavo atlyginti nuostolius ir atiduoti Žemaitiją, kitaip grasindamas paskelbti karą Lietuvai.
PDF 371
Nenorėdami, kad atrody- 1409 m e ta i tų, jog jie, susiradę kliautį, K r y ž iu o č ia i sk e lb ia pirmieji pradėjo karą, pasiunk a rą tė žygūną pas karalių. Žygūnas, papasakojęs, kas Vytauto valia atsitiko Žemaitijoje, pareiškė ordino vardu, kad jie nepaliks neatkeršiję už šį išpuolį, todėl, jeigu kuo greičiausiai jiems neatlygins nuostolių ir neatiduos Žemaitijos, atvirai paskelbsią Lietuvai karą. Galop jis pareikalavo, kad karalius atvirai išreikštų savo nuomonę ir pasakytų, ar ryžtasi ginti Vytautą, ar, jo neužtardamas, saugoti neseniai su kryžiuočiais sudarytą taiką.
Vytauto pakviesti pasiuntiniai negaišdami atvyko į Žemaitiją ir spalio mėnesį sutvarkė vyskupystės steigimo reikalus.
PDF 393
Be galo ryžtingas žmogus, jis nieko nedarė iš lėto, nepakęsdamas ir kitų delsimo; tiesą sakant, negi galima nesmerkti atidėliojimo, jeigu rūpinamasi dievo garbinimo bei žmonių išganymo reikalais. Vytauto pakviesti pasiuntiniai negaišdami atvyko į Žemaitiją. Paskyrę naujuoju ganytoju Motiejų, lietuvį, teologijos mokslų magistrą, neseniai tapusį Vilniaus kanauninkų kolegijos vyresniuoju, spalio mėnesį deramai sutvarkė pagal šventųjų įstatymų reikalavimus viską, ką ir turėjo i417 metai K o n sta n co s s u v a žia v im o pasiuntiniai g a lutinai įsteigia Ž e m aičių v y s k u p y s tę 305 ## Puslapis 394 sutvarkyti kunigaikštystėje pagal bažnytinio suvažiavimo nutarimą.
Leidėjų pastaboje Bychovco kronika vertinama kaip menkas Žemaitijos ir karų su kryžiuočiais istorijos šaltinis.
PDF 23
Tačiau iš viso Žemaitijos ir karų su kryžiuočiais istorijai pažinti Bychovco kronika yra menkas informatorius. Po 1441 m. Žemaitijos istorija visai nedomina Bychovco kronikos autoriaus. Tai rodo, kad su Žemaitija jis betarpiškai nebuvo susijęs, bet, iš kitos pusės, Žemaitija tuo metu nebuvo ir kokių nors svarbių ¡vykių, pvz., karų arena.
Narbutas rašo, kad kai kur Žemaitijoje Perkūnaitėlės maldos buvo kreipiamos į Mergelę Mariją, vadintą Panna Marya Perkunatele arba Perkūnija.
PDF 125
Žemdirbiai garbino šią deivę kaip oro permainų valdovę; ypač valstietės maldaudavo jos, kad apgintų pas Perkūną laukus nuo krušos, liūčių, griausmų. Žemaitijoje, kai kuriose vietose, iki šiol tebesimeldžia Perkūnaitėlei, tik savo maldas kreipia į švenčiausiąją mergelę Mariją, kurią jie vadina Panna Marya Perkunatele arba Perkūnija. Net būta papročio vadinti švente Maloningosios Dievo motinos švente.
Narbutas nurodo iš Žemaitijos gavęs liaudies padavimo variantą, panašų į jo rinkinyje turėtą pasakojimą.
PDF 127
Beveik tokį patį, kaip užrašytasis Edoje, pasakojimą aptinkame mūsų kaimiečių padavimuose. Turiu jį savajame senų liaudies padavimų rinkinyje; kitą, menkai tesiskiriantį, gavau iš Žemaitijos, iš vieno senovės tyrėjo. Pasak šių lietuvių padavimų, pasakojimo veikėjų vardai yra arba visiškai iškraipyti, arba visiškai užmiršti, pavyzdžiui, neaišku, kieno duktė buvo deivė, kaip vadinosi vyriausiasis dievas.
Narbutas aiškina, kad aukuras ir apeigos Žemaitijoje išliko dėl Jogailos ir Vytauto pagarbos kunigaikštienei Birutei.
PDF 155
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.
Narbutas rašo, kad 1583 m. Žemaitijoje apaštalavę jėzuitai aptiko didelių akmenų garbinimo pėdsakų.
PDF 208
Amerikos indėnai išsaugojo atmintį apie akmenų garbinimą, nes jie, kaip sako vienas keliauninkas, savo lopšiu yra artimesni žmonių padermei, tuo labiau daugiau prisirišę prie žemės ir prie būtybių, esančių jos įsčiose. Net pasikeitus apšvietai ir religijai, indėnai akmenis laikė talismanais'T 1583 metais jėzuitai, apaštalaudami Žemaitijoje, aptiko tam tikrų didelių akmenų garbinimo pėdsakus13 14. Yra padavimų ir pasakojimų apie panašius akmenis, garbinamus ir pas mus.
Narbutas pasakoja, kad Glapimino sūnus Sutinkąs ir vaikaitis Dormunimundas valdė Žemaitijoje.
PDF 214
Kai XII amžiuje kunigaikštis užkariavo šitą šalį, Imino vaikaitis Glapiminas sugrįžo atgal į Lietuvą. Jo sūnus Sutinkąs, o vaikaitis Dormunimundas valdė Žemaitijoje. Šiojo sūnus Liutauras, jūrų karžygys, 1262 metais atstatė senovinę Ariogalą.
Narbutas rašo, kad Liutauro sūnus Vytenis gimė 1232 m. Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje ir kartu su tėvu valdė Polocką.
PDF 213
O Lietuvos ponai 1264 metais visuotiniame suvažiavime, jau po Treniotos mirties, nusiuntė Liutaurą užimti Polocko, kad šis valdytų jį kaip vietininkas. Liutauro sūnus Vytenis, gimęs 1232 metais Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje; jis išgarsėjo rusų karuose su totoriais, buvo paimtas į nelaisvę, buvo Batu stovykloje, Kumanų žemėje, pagaliau grįžo ir valdė Polocko kunigaikštystę kartu su savo tėvu. Tebesitęsiančios tarpusavio kovos Lietuvoje buvo daugelio valstybės permainų priežastis.
Narbutas rašo, kad 1814 ar 1815 m. Švėkšnoje, Žemaitijoje, rastą auksinių monetų lobį pasisavino tarnas.
PDF 218
Kartą man pasitaikė nupirkti auksinę monetą, kuri pavaizduota natūralaus dydžio III lentelės 17-ajame piešinyje. Ji iš Žemaitijos, turėjo būti nelabai seniai rasta (1814 ar 1815 metais) Švėkšnoje, tenykštės klebonijos sode; tarnas pasisavino lobį, iškastą persodinant rožių krūmą, - mat auksinių monetų turėjo būti keliolika svarų. Tas žmogus pabėgo į užsienį, ir brangios senovės liekanos nežinia kur dingo.
Narbutas pastebi, kad Žemaitijoje Šventosios vardu, regis, vadinti dar keli mažesni upeliai.
PDF 228
3. Tarp Palangos ir Liepojos yra Šventoji (Šwięta) upė, įtekanti į jūrą. Atrodo, Žemaitijoje šitaip vadinami dar keli mažesni upeliai.
Narbutas remiasi Lasickiu, kad Žemaitijoje ežeras Orthus buvo laikomas dievu.
PDF 231
Šventų ežerų yra taip pat Nemuno kairiajame krante, kur ir miestelis [Šventežeris] turi tokį vardą. 3. Lasickis sako, kad Žemaitijoje ežeras Orthus buvo laikomas dievu.
Narbutas rašo, kad Dionizas Paškevičius Bardžių dvare Žemaitijoje atrado seną džiūstantį ąžuolą.
PDF 237
Neseniai buvo aptiktas kadaise milžiniškas ir labai senas jau benudžiūstantis ąžuolas; kadangi jis išliko, todėl teisingai manoma, kad jis garbintas kaip šventasis. Jį atrado pats ponas Dionizas Paškevičius Bardžių dvare, Žemaitijoje, arti Kražių, prie vieškelio į Raseinius, tarp Nemakščių ir Kaltinėnų miestelių. Šis tėvynės paminklų brangintojas liepė iš trūnijusiame šio ąžuolo kamiene įrengti kabinetą, turintį 7 uolekčių, 18 colių skersmenį, kuriame dabar jis laiko retų senienų kolekciją ir istorijos veikalus apie krašto praeitį.
Narbutas perteikia Jucevičiaus pastabą, kad Žemaitijoje prie merdinčio žmogaus garsiai kartota frazė „Gegeile, begaite!“.
PDF 364
Jucevičius pataiso Strijkovskį: „ Gegeile, begaite!“, vietoje „ Ginkiet, Biekiet, Pikole!“, ir priduria, kad šiandien (Žemaitijoje?), kai tik žmogus ima merdėti, visi ten susirinkę garsiai kalba tą frazę.
Narbutas spėja, kad šis paprotys buvo paplitęs tik Žemaitijoje, nes tik čia buvusi žinoma Ilgių šventė.
PDF 388
Kam patinka, gali pasiimti, kas palikta. Sis paprotys turėjo būti paplitęs tik Žemaitijoje, kadangi tik čia turėjo būti žinoma ta Ilgių šventė, kaip tai parodėme anksčiau atitinkamame straipsnyje. Apskritai mirusiųjų atminimo pagerbimas po šventės arba iškilmių, atrodo, baigdavosi tuo, kad vaišių liekanas atiduodavo pavargėliams arba, kaip kitose provincijose, padėdavo šventoje vietoje, tai yra ant kapų, kur jas surankiodavo pavargėliai.
Narbutas Žemaitiją mini kaip paskutinę iš sričių, kurias esą pasiekė ginkluoto atvertimo laikai.
PDF 429
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smunkant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pirmiausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, pagaliau Žemaitijoje. Tenai, Aukaimio kaime, dar slapstėsi vyriausiasis žynys Gintautas, kurio gyvenimas nutrūko 1414 metų liepos 28 dieną; jis buvo 74-asis iš eilės ir su juo baigėsi lietuvių stabmeldystė.
1583 m. jėzuitai, apaštalaudami Žemaitijoje, aptiko didelių akmenų garbinimo pėdsakų.
PDF 479
Net pasikeitus apšvietai ir religijai, indėnai akmenis laikė talismanais1. 1583 metais jėzuitai, apaštalaudami Žemaitijoje, aptiko tam tikrų didelių akmenų garbinimo pėdsakus2. 1 Podrož Humboltą i Bomplanda.
Narbutas vaizduoja XVI a. pabaigos ir XVII a. Žemaitiją kaip mažai krikščionių mokytojų turėjusią ir katalikų kunigų stokojusią žemę.
PDF 503
O tai, autoriaus žodžiais tariant, turėjo būti velnias. Nepaisant visų šių pastangų, XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje Žemaitija dar turėjusi mažai krikščionių mokytojų, be to, plėšoma kalvinizmo sektantiškumo, jautė labai didelį katalikų kunigų stygių. Todėl 1618 metais Jėzuitų ordino vienuoliai, gana skaitlingi Kražiuose, kai tik įsitvirtino, tais pačiais metais savo misijoje ėmė žvalgytis ir rado apie šešis tūkstančius neapkrikštytų valstiečių, tarp kurių buvo ir nemažai šimtamečių senolių.
Nekrikštyti liko tik žemaičiai.
PDF 125
Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje, o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vietas. Nekrikštyti liko tik žemaičiai.
Jie skelbė katalikybę dar pagoniškiems daugelio Lietuvos, ypač Žemaičių, vietų gyventojams.
PDF 269
Be to, vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas, kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. Jie skelbė katalikybę dar pagoniškiems daugelio Lietuvos, ypač Žemaičių, vietų gyventojams. Kad sėkmingiau eitų darbas, jie sakydavo pamokslus lietuviškai, o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas.
Kitas pastebėjimas: tokie akmenys tik kai kur, tai yra tik ke liose vietose, buvo rasti toje Žemaitijos dalyje, kur gyveno hiriai ir hendai, tai yra Raseinių bei Upytės apskrityse.
PDF 143
Iszskalbk man amzuliali. Kitas pastebėjimas: tokie akmenys tik kai kur, tai yra tik keliose vietose, buvo rasti toje Žemaitijos dalyje, kur gyveno hiriai ir hendai, tai yra Raseinių bei Upytės apskrityse. Ten turėjo vykti religinės apeigos, kurias atnešė ateiviai iš Brandenburgo (apie juos dar teks pakalbėti).
Nepai sant visų šių pastangų, XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje Žemaitija dar turėjusi mažai krikščionių mokytojų, be to, plėšo ma kalvinizmo sektantiškumo, jautė labai didelį katalikų kuni gų stygių.
PDF 371
O tai, autoriaus žodžiais tariant, turėjo būti velnias. Nepaisant visų šių pastangų, XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje Žemaitija dar turėjusi mažai krikščionių mokytojų, be to, plėšoma kalvinizmo sektantiškumo, jautė labai didelį katalikų kunigų stygių. Todėl 1618 metais Jėzuitų ordino vienuoliai, gana skaitlingi Kražiuose, kai tik įsitvirtino, tais pačiais metais savo misijoje ėmė žvalgytis ir rado apie šešis tūkstančius neapkrikštytų valstiečių, tarp kurių buvo ir nemažai šimtamečių senolių.
Kojelavičiaus pasakojime iš Vokietijos sutraukta kariuomenė buvo skirta Prūsijos ir Žemaitijos žemdirbiams išžudyti.
PDF 104
105 ## Puslapis 104 bėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio paskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui galvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė nesusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgančiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus po to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai, nusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus miestas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.
Kojelavičius rašo, kad Žemaitijoje tuo metu nebuvo priešų, bet kraštą užgriuvo nuodingų kirminų nelaimė.
PDF 157
Žemaitijoje tuo metu nebuvo priešų, tačiau šį kraštą užgriuvo kitokios bėdos. Kaimuose atsirado labai daug keistų kirminų, panašių į vėžius ar skorpionus; jie Žemaitija kenčia dėl darė žmonėms baisingą žalą; nuodingų kirmėlių ką gyvūnėlis įgeldavo, tas negyvendavo ilgiau nei tris dienas, jokie vaistai negalėdavo išgelbėti nuo artėjančios mirties. Ši nelaimė siautėjo ir Prūsijoje bei Kurše.
Sutraukus visas jėgas, kariuomenė per Žemaitiją nužygiavo prie Žeimelės upelio ir ten įrengė įtvirtintą stovyklą.
PDF 194
Kai galop sutraukė visos jėgos, tada atvirai per Žemaitiją nužygiavo prie Žeimelės upelio, kur įrengė įtvirtintą stovyklą, iš kurios galėtų atremti priešą. Kryžiuočiai turėjo keturis tūkstančius žemaičių karių. Vis dėlto kryžiuočiams jie kėlė kur kas daugiau baimės, nei žadėjo paramos; mat visai neseniai pavergtųjų širdys visada labiau linksta į senąją neapykantą nei į naująjį draugiškumą.
Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio.
PDF 5
Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas.
Lietuvos ponai 1316 metų sausio mėnesį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Gediminą, kuris prieš tai gyveno Ariogaloje ir valdė kunigaikščio žemes ir kaimenes Žemaitijoje.
PDF 214
Lietuvos ponai 1316 metų sausio mėnesį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Gediminą, kuris prieš tai gyveno Ariogaloje ir valdė kunigaikščio žemes ir kaimenes Žemaitijoje. Ten pagarsėjo nuolatinėmis kovomis su kryžiuočiais ir Livonijos riteriais, buvo jų triuškintojas didelei krašto naudai. Gediminas taip pat turėjo tris žmonas: Vidą, Olgą ir Jaunę, o su jomis - septynis sūnus3.
Vis dėlto yra tokių vietų, ypač Žemaitijoje, Užgiryjet t.
PDF 399
Ne visur yra tokios didelės šių [akmenų] sangrūdos, ir tai reikia turėti omenyje. Taigi pietų kryptimi (Suomių įlankos atžvilgiu) yra mūsų Lietuva, už kurios ribų, einant toliau, Vyslos link, o nuo Vyslos — Karpatų link šis reiškinys pamažu mažėja. Vis dėlto yra tokių vietų, ypač Žemaitijoje, Užgiryjet t. y. kairiajame Nemuno vidurupio krante, o iš dalies ir Trakų apskrityje, kur niekur — nei žemės paviršiuje, nei žemės gilumoje — nerasime jokio akmens.
Nuo seno kai ku riuose Žemaitijos pavietuose gyvavo įprotis kinkyti jau čius užkabinant vadžias už ragų.
PDF 393
Nuo seno kai kuriuose Žemaitijos pavietuose gyvavo įprotis kinkyti jaučius užkabinant vadžias už ragų.
Teodoras Narbutas nurodo, kad 1251 m. pabaigoje ir 1252 m. pradžioje Žemaitiją bei Žemgalą ištiko toks pat likimas.
PDF 139
Tokio pat likimo tuo laiku, būtent 1251 metų pabaigoje ir 1252 metų pradžioje, sulaukė Žemaitija bei Žemgala.
Teodoras Narbutas rašo, kad jo aprašomu metu Žemaitiją sudarė Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskritys, o anksčiau ji buvo padalyta į 24 pavietus.
PDF 153
Žemaitiją dabar sudaro trys apskritys: Raseinių, Telšių ir Šiaulių. Anksčiau ji buvo padalyta į 24 mažus pavietus, kurie prieš uniją buvo paskiros kunigaikštystės, valdomos paveldėjimo teise didikų, kitaip sakant, kunigaikščių1, kurie įėjo į federaciją
Teodoro Narbuto pasakojimu, Lenkijos karaliaus įsiveržimas į Kulmo žemę privertė kryžiuočius trauktis iš Žemaitijos ir sužlugdė jų didįjį sumanymą.
PDF 453
Tačiau atskriejo netikėta žinia, jog Lenkijos karalius nutraukė paliaubas, įžengė į Kulmo žemę su penktais tūkstančiais karių ir skersai išilgai per penkias dienas nuniokojo. Tas įvykis privertė kryžiuočius kuo greičiau trauktis iš Žemaitijos, ir didžiajam ketinimui buvo padarytas galas.
1344 m. kryžiaus žygio kariuomenė įsiveržė į Žemaitijos kraštą per Nemuną prie Ragainės.
PDF 76
Artėjo 1344 metų pradžia, kai kryžiaus žygio kariai, prie Ragainės persikėlę per Nem uną, įsiveržė į Žemaitijos kraštą, iš tiesų plačia juosta, betgi nebebuvo ko plėšti, kadangi kaim o žmonės, laiku perspėti, išsikėlė iš pavojingų vietovių.
Kryžiuočiai, Teodoro Narbuto aprašymu, didžiavosi tvirta taika su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o Žemaitiją laikė išimtimi, nes Žemaitija atkakliai laikėsi pagonybės ir nebuvo aiškiai pavaldi Skirgailai.
PDF 374
Dargi kryžiuočiai didžiavosi užsilaikiusia tvirta taika su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, tik Žemaitija, kaip kraštas užsispyrusiai neatsimetantis nuo pagonybės ir nebuvęs aiškioje Skirgailos valdžioje, buvo išimtis.
Teodoras Narbutas perteikia teiginį, kad visas Žemaitijos kraštas turi priklausyti ordinui, nes taip, esą, buvo nuo seno.
PDF 525
Visas Žemaitijos kraštas turi priklausyti ordinui, kaip nuo seno buvo.
Žemaitijoje Mikalojui Talvaišai buvo suteikta žemės už diplomatinę tarnybą.
PDF 199
O Minsko kaštelionas Mikalojus Talvaiša už diplomatinę tarnybą iš valdovo gavo 100 valakų žemės (1 valakas — 21,36 ha) Žemaitijoje.
V. I. Marevičius pabėgo į Žemaitiją ir ten buvo surastas po pusantrų metų.
PDF 289
Po poros mėnesių, surastas tėvų, grįžo į Vilniaus mokyklą, bet po kelių savaičių vėl pabėgo, šįkart į Žemaitiją, kur buvo surastas po pusantrų metų ir nusiųstas į mokyklą.
Liudvikas Jucevičius kildino J. Šimkevičių iš Žemaitijos.
PDF 17-18
Savo "Mokytuose žemaičiuose" Liudvikas Jucevičius kildino J. šimkevičių iš Žemaitijos1; yra nuomonių, jog būsimojo "Veikalo apie iJuravičius I . /\:m.iu'i ti. V i J7Š, p. Iù3. girtavimą" autoriaus gimtinė buvusi kažkur Raseinių paviete2
Žemaitijoje palivarkinis ūkis buvo išsivystęs mažiau negu kitur.
PDF 49
Žemaitijoje palivarkinis ūkis išsivystęs buvo mažiau negu kitur, o mokantys činšą valstiečiai daugiau negu kur nors kitur buvo įsitraukę į prekinius-piniginius santykius
Blaivybės judėjimo mastus Žemaitijoje Egidijus Aleksandravičius apibūdina kaip įspūdingus.
PDF 72
Blaivybės judėjimo mastai Žemaitijoje buvo įspūdingi.
Pirmosios blaivybės brošiūros buvo išplatintos Žemaitijoje.
PDF 68
Pirmosios brošiūros Žemaitijoje išplatintos jau spalio mėnesio viduryje, o paskutiniai 7,5 tūkst. egzempliorių Vilniaus generalgubernatoriaus V. Nažimovo įsakymu konfiskuoti.
Vytautas įsteigė Žemaičių vyskupiją ir įsakė visą Žemaitiją perkrikštyti į krikščionių tikėjimą.
PDF 107
Tais pačiais metais Vytautas įsteigė Žemaičių vyskupiją ir pastatė švento Petro bažnyčią Medininkuose, kuriuos žemaičiai dabar Varniais vadina; paskyrė kanauninkus, apdovanojo bažnyčią turtais9 ir įsakė visą Žemaitiją iš stabmeldžių tikėjimo perkrikštyti į krikščionių