Žemaitija

Susietas teiginys: t-089

Susieti teiginiai: t-089

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Karalius, padrąsintas Vytauto tylėjimo, nu­ mojo ranka į visokius nemalonumus, kurių ši santuoka galėjo pridaryti valdovo rūmams. Kai Edigejus siaubė Rusią kalaviju bei ugnimi, Jogaila susituokė Sanoke su Elžbieta ir iškėlė vestuvių puotą, kurioje dalyvavo ir Leopoldas, Austrijos erchercogas. Aptemdė vestuvių džiaugsmą visuotinis žmonių nepritarimas, o Rusioje — baisus pralaimėjimas, kurį, pasak žmonių, siuntęs dan­ gus, nes niekas neabejojo, kad ir dangus smerkė tai, ką atmetė lyg susitarę žmonės. Mat visuotinę žmonių nuomonę paprastai remia slaptas aukščiausiojo spren­ dimas. Numalšinęs siautėjančius Rusioje skitus, Vytautas pasikvietė pasiuntinius, dalyvavusius bažnytiniame su­ važiavime, norėdamas neatidėliojant padaryti, ką su­ važiavimas buvo nutaręs.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Tuo Bychovco kronika ir skiriasi nuo Mykolo Lietuvio traktato „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" (V., 1966). Jo autorius taip pat nesibiaurėjo savo valstybės isto­ rija. bet teikiamais jos pavyzdžiais siekė kovoti su sa­ vo gyvenamojo laikotarpio visuomenės ir santvarkos ydomis. Iškeldamas visų pirma valdovus, valstybės veikėjus, teigiamai nušviesdamas jų darbus, Bychovco kronikos autorius reiškė savo valstybės feodalų klasės požiūrį 'ir ideologiją.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Pagaliau reikia manyti, kad Perkūnaitėlės vardas visiškai atitinka antikinių laikų Fulgurą; šiuo vardu romėnai garbino Junoną, žaibų motiną, tardami ją esant saugotoja nuo perkū­ nijos. Pilvytį' (Pilwite) Pinigų, turto, lobių, sėkmės deivė, lietuvių Fortūna. Kad šis mitas buvo žinomas, įrodo pateikiama dainelė, ku­ rią dar tebemoka vietos valstiečiai: Weju, weju tau, Pilwite! Ir per tauku, ir per mariu; Ni aldeju nietureju, Ni sparnas man niepadariu, Tik tej sztowe priraszite.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Vienos pu­ sės paviršius plokščias kaip lenta, apibertas iškilumais arba ka­ muolio ir ovalo formos rutuliukais, daugiau ar mažiau iški­ liais, netaisyklingai išsidėsčiusiais vienas kito atžvilgiu ir įvai­ raus dydžio; jų skaičius viršija penkias dešimtis. Antrosios pu­ sės paviršius šiurkštus, nelygus, bet be tokių rutuliukų. Ak­ mens viršūnė atrodo tarytum kokia galvutė, veikiau taisyklin­ gas obuolys, pasodintas tarp dviejų mažesnių. Šoninės plokš­ tumos taisyklingai apibrėžtos, jose nedaug rutuliuko formos iškilumų. Žemai yra trys dideli rutuliukai, tarytum kojelės.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Iš jos sūnūs: Manvydas (Montwid, tai reiškia: Vidos pasaulis) gimė 1276 metais ir Na­ rimantas (Narimund, tai reiškia: Pasaulio pabaiga, nes Vida mirė tuoj po jo gimimo) - 1277 metais. Antroji žmona buvo Smolensko kunigaikštytė Olga. Išjos sūnūs: Algirdas (Olgerd, tai reiškia: Olgos meilė4 5), gimęs 1296 metais, ir Kęstutis (Kiej- stut, tai reiškia: Klastūnas - Fortelnik) - 1297 metais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Nora, Rusijos Kalugos gubernijos upė įteka į Oką. Pietų Ame­ rikoje, Naujojoje Grenadoje, Nare įteka į šv. Magdalenos upę Hondoje. Mažoji ir Didžioji Naretvos (Naretwa) - Bosnijoje te­ kančios upės, kurios susiliejusios sudaro Dalmatijos upę Naren- tą, arba Naroną, įtekančią į Adrijos jūrą ties Šventuoju Opusu (Opus).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Ant laidotuvių laužo su miru­ siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena. Šiuo po­ žiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Mat tikėjo, kad ateisianti teismo diena, ir įsivaizdavo, kad ateisiąs dievas, kurs, ant aukšto kalno sėdėdamas, teisiąs gyvuosius bei mirusiuosius. O į tą kalną be tų lūšies ar lokio nagų būsią sunku įkopti. Ir dėl to prie jų dėdavo tuos nagus, su kuriais jie turėsią įkopti į tą kalną ir stoti Dievo teisman. Nors jie buvo pagonys, bet visuomet taip įsivaizduoda­ vo ir tikėjo vieną dievą, kad būsianti paskutiniojo teismo diena, ir tikėjo mirusiųjų prisikėlimą ir vieną dievą, ateisiantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti) *. Jie manė, kad tuoj pat po laidotuvių ir žmogaus palaikų pagerbimo jo vėlė kaip šešėlis, turintis tokią pat išvaizdą ir aprengtas drabužiais, su kuriais ir buvo palaidotas, praeina pro krivio arba paties Krivių Krivaičio namus, apsireikšdama jam - palikdama kartais kai ką iš daiktų, su kuriais velionis buvo palaidotas, arba ženklą, runą, hieroglifą ar įkirtimą gin­ klu į vartus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

V priedas A pie Biarmijos raidyną Rašydami šį veikalą, ne kartą kalbėjome apie Biarmijos (Permės) raidyną, kurio pėdsakų pasitaikė aptikti lietuvių že­ mėje, ir iš tiesų tokių, kurie nepalieka abejonės, kad senovės 18 Alt- und Neues Preussen. - S. 149. 434 ## Puslapis 434 lietuviai naudojosi tomis raidėmis. Gali būti, kad kam nors pasitaikys rasti pinigą arba metalo gabaliuką su užrašu to rai­ dyno raidėmis; man net pasakojo, kad Lietuvoje kai kur yra akmenų su iškaltomis nežinomo pavidalo raidėmis, o tos galė­ tų pasirodyti esančios biarmiškos. Vieną iš tokių užrašų, per­ pieštą Žemaitijoje nuo akmens, turėjau rankose; jame buvo deramai išbrėžtos kelios biarmiškos raidės, tačiau, matyt, ne­ mokšiškai kopijuojant, kiti ženklai buvo sugadinti, neįmano­ ma buvo padaryti kokią nors išvadą, nebent įrodymą, kad gali pasitaikyti atradimų, liudijančių, jog pas mus Biarmijos raidy­ nas buvo plačiau pažįstamas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kaimo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio kaklo pastebėjo kabantį maišelį. Vaikas, paklaustas, kas ten yra, at­ sakė: „Mano dievas, kurį man davė motina“. Atrišus maišelį, jie išvydo dvi žalčio galvas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Gondu suteikia vestuvių apeigoms puošnumo, ir jį visuomet palieka ant stalo neliestą, o tikrąjį karvojų suvalgo. Kaip tik tai ir bus ta pati deivė, kurią garbino jaunos ro­ mėnės, vadindamos Manturna. Upinė (Uppinė ) Upių, šaltinių, apskritai tekančio vandens deivė. Upė -Rze- ka, Upinė - Rzeczna. Istorija teigia, kad tai dievybei kaip auka buvo atnašaujami balti paršeliai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tie sampilai priklauso toli­ mai senovei; tokių padavimų yra ir kitose lietuvių genties tau­ tose. Tačiau kraštui neturint savo istorijos ir žuvus daugeliui rašto šaltinių, į užmarštį nugrimzdo atminimas apie daugelio žymių žmonių kapus. Tokių kapų pasitaiko aukštose vietose arba prie pilių ir kadaise žymių kaimų, dažniausiai prie kelių, taip pat didesnių upių pakrantėse, kur būdavo šventyklos. Hart- knochas (p. 184-185) tą patį sako apie gausius piliakalnius, matomus Prūsijoje, ir apie pilkapius, supiltus virš žymių žmo­ nių kapų.