1231 m. Ordino magistras iš kairiojo Vyslos kranto persikėlė į Kulmo žemę, pastatė Torunės pilį ir pradėjo sistemingą agresiją prieš prūsus.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 23
1231 m. Ordino magistras iš lenkų jam dovanotų žemių, savo pilių kairiajame Vyslos krante, persikėlė per upę į Kulmo žemę ir pastatė Torunės pilį, prasidėjo sisteminga agresija prieš prūsus. Daug kunigaikščių iš Vokietijos ir Lenkijos tal- kindavo Ordinui, kuris niokojo baltiš- kąją Prūsiją.
Brunonas išplaukė Vysla į jūrą ir priplaukė krantą Priegliaus žiotyse.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 53
Išplaukęs Vysla į jūrą,\njis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. Kad aisčių giminės į at-\nvykusius labai neskersuotų, jis atleido visus savo palydovus ir\nliko tik su dviem kunigais.
Didysis magistras slapta iš Marienburgo laivais išplaukė Vysla, o paskui per jūros įlanką įplaukė į Nemuną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 152
9 4 .\n52\nTas žygis buvo paskubomis ir slap\nta suruoštas, ir todėl didysis magist\nras tuokart mažai teturėjo svetimša\nlių, juk nesigarsino po visą Europą, \no slapčia iš Marienburgo išplaukė \nVysla laivais, paskui jūros įlanka \nįplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai \nbendrais bruožais ir ne taip išsamiai \napie šitai pasakoja.
Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys gyveno plačioje teritorijoje nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 18-20
Šis mūšis 5 tapo lemtingu lūžiu, tada kai į Lietuvą atėjo didelės permainos - ji iš žūtbutinį karą prieš visos Vakarų Europos remiamus “kryžiuočius kovojančios, krikščioniškosios Europos nepripažįstamos, bet imperinį mastą pasiekusios pagoniškos valstybės tapo svarbia krikščioniškosios Europos politine žaidėja, prisiėmusia krikščionybės gynėjos rytuose vaidmenį +X AN a! 2 ## Puslapis 19 [tuščias arba OCR neatpažino teksto] ## Puslapis 20 NUO PAGONIŠKOSIOS IKI VYTAUTO IMPERIJOS Baltų gentys Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys ir toliau gy- veno plačioje teritorijoje - nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos. Didžiojo tautų kraustymosi epo- choje joms tekdavo gintis nuo hunų ir kitų klajoklių puldinėjimų.
Didysis magistras slapčia iš Marienburgo išplaukė Vysla laivais, o paskui jūros įlanka įplaukė į Nemuną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 152
9 4 .\n52\nTas žygis buvo paskubomis ir slap\nta suruoštas, ir todėl didysis magist\nras tuokart mažai teturėjo svetimša\nlių, juk nesigarsino po visą Europą, \no slapčia iš Marienburgo išplaukė \nVysla laivais, paskui jūros įlanka \nįplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai \nbendrais bruožais ir ne taip išsamiai \napie šitai pasakoja.
Lietuvių tauta, pasak Balińskio, buvo užėmusi Baltijos pakrantę nuo Dvinos iki Vyslos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 30
Ta lietuvių tauta, išsis\nkyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur\nšius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba\ntikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos\niki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki\nNemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.
Treniotos vadovaujami žemaičiai žygiuose Prūsuose pasiekdavo net Vyslą.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 73
Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo\ntolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą, siaubdavo\nKulmo apylinkes, o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją.\nTai buvo tik siaubiamieji, o ne užkariaujamieji žygiai.
Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos).
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 28-29
12 ## Puslapis 29 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I KNYGA LAIKAI IKI KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO - NUO MIESTO ĮKŪRIMO IKI PAT KRIKŠTO PRIĖMIMO VILNIUJE 1387 METAIS Lietuvių tautos kilmė — Normanai — Senoji gyvenvietė prie Vilnios upės — Šventaragis — Vilnius tampa Gedimino miestu ir sostine — Įsikūrimas, pradinė padėtis ir miesto valdymas — Jaunučio žlugimas — Algirdas - Pranciškonų nukankinimas — Kryžiuočių puldinėjimai Algirdo laikais — Jogailos užmačios — Kova su Kęstučiu — Vilniaus miestiečių įtaka toje kovoje — Kęstučio mirtis — Vilniaus padėtis Jogailos laikais — Mūšis su kryžiuočiais prie miesto ir jo sudeginimas — Nuniokojamos Vilniaus apylinkės — Išvejami kryžiuočiai— Jogaila tampa Lenkijos karaliumi — Išvykimas į Krokuvą. Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie jų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyven vietės.
Neradę laivų prie Vyslos, Sventopelko kariai puolė į upę ir paskendo, išskyrus Sventopelką ir kelis kitus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 91
Tačiau nesulauksite, nedorieji, nesulauksite, nes esate nelyginant dulkės,\nkurias vėjas nuneša nuo žemės paviršiaus! Pakilo stiprus vėjas ir nunešė visus tuos\nlaivus toli nuo kranto, ir nutiko jiems su tais laivais taip pat kaip ir tam netikėliui saracėnų\nkaraliui, po pralaimėto mūšio bėgusiam nuo Karolio. Neradę laivų, jie supuolė į Vyslą\nir visi paskendo, išskyrus Sventopelką ir kelis kitus, su juo čia atbėgusius, kai išvengė\nkalavijo282.
Sventopelkas perplukdė du tūkstančius karių per Vyslą ir įsiveržė į Kulmo žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 91
——————————————————\n\n Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo\nklastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs\ntinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo,\ngalėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po\npaskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per\nVyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o\nvisa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę\ndrauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes,\nkurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis\nmeldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo\ntėvonijos paniekinti“.
Magistras ir Sventopelkas susitiko vienoje Vyslos saloje, bet po ilgų derybų išsiskyrė nesudarę taikos.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 99
Kadangi tiesa sukelia neapykantą, kadangi niekšai niekad jos nepaiso, nors visados apie ją kalba, tai ir šis klastingasis Sventopelkas, užsikimšęs nelyginant kurčia gyvatė ausis tiesai, niekais nuleido viską, ką girdėjo; pro ausis nuleidęs jam pasakytus žodžius, jis sveiką ir gyvą išleido minėtąjį valdovą Henriką į Kulmo miestą, kur šis atpasakojo magistrui bei broliams visa, ką buvo girdėjęs. Neilgai trukus tas pats kunigaikštis prikalbino magistrą susitikti su Sventopelku vienoje Vyslos saloje302, kur po ilgų derybų, kurias vedė vienas su kitu, galop išsiskyrė nesudarę taikaus susitarimo. 61 (60).
Rytprūsiuose, palei žemutinę Vyslą, jau yra žinomi upių krantų aukštumose įkurti kuopiniai kaimai (Haufendoerfer).
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 106
Iš antro tūkstantmečio pr. Kr. Rytprūsiuose, palei žemutinę Vyslą, jau yra žinomi upių krantų aukštumose įkurti kuopiniai kaimai (Haufendoerfer).
Červinske prie Vyslos susijungusios lietuvių ir lenkų jėgos turėjo žygiuoti į Marienburgą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 344
sutarė _bendrą_ karinį planą, kuris už pusmečio buvo\nįvykdytas. Susijungusios Červinske prie Vyslos lietuvių ir lenkų\njėgos turėjo žygiuoti į Marienburgą^5. Pusbrolių kariuomenės buvo\nsurinktos iš savų žemių.
Svidrinės kultūros vardas siejamas su Svidrais prie Vyslos Lenkijoje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 102
Lie\ntuvoje tos medžiotojų — žvejų kultūros, kuri visada vadinama svi\ndrinės kultūros vardu (Swidry — prie Vyslos Lenkijoje), židinių\nyra ne maža^2. Mezolito įrankių gausiai aptikta palei upes Nemuną,\nNerį, Merkį, Ūlą, Katrą, paežerėse nuo Lydos iki Alytaus ir Užne\nmunės durpynuose.
Dusburgietis Prūsija vadino Kryžiuočių ordino užkariautą ir į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).
Manydamas, kad Jogaila puls kairiajame Vyslos krante, didysis magistras pagrindines Ordino jėgas sutelkė prie Vyslos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 345
Kryžiuočiai savo kariuomenę išsklaidė. Tardamas, kad Jogaila puls kairiajame Vyslos krante, didysis magistras pagrindines ordino jėgas surinko prie Vyslos (Schwetz). O saugoti nuo lietuvių įsiveržimo buvo palikti pasienio komtūrų daliniai.
Kronikos įvade Vyslos žemupys nurodomas kaip viena Kryžiuočių ordino ekspansijos į baltų žemes ploto riba.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 5
Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui\nir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių\nfeodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes,\nniokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos,\nNevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės\nkovą prieš agresiją.\n Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių\nsluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi\nviduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką\nfanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių\nfeodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.
Sventopelkas Vyslos ir Nogato santakoje pastatė Santyro pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 92
Kadangi broliai jam nesugrąžino sūnaus, jis kaip ir anksčiau\npradėjo juos iš paskutiniųjų persekioti. Todėl dviejų upių santakoje, būtent: Vyslos ir\nNogato283, pastatė pilį, vardu Santyras284, kurioje įkurdino nedorų vyrų. Jie neleisdavo\nbrolių valdiniams ramiai plaukioti nei aukštyn, nei žemyn, atimdavo jų daiktus,\nišsivarydavo juos į nelaisvę ar nugalabydavo.
Lietuvių tautos atšakos užėmė Baltijos pakrantę nuo Dvinos iki Vyslos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 30
Ta lietuvių tauta, išsis\nkyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur\nšius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba\ntikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos\niki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki\nNemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.
Lietuvoje buvo nemažai svidrinės kultūros židinių; jos vardas siejamas su Svidrais prie Vyslos Lenkijoje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 102
Lie\ntuvoje tos medžiotojų — žvejų kultūros, kuri visada vadinama svi\ndrinės kultūros vardu (Swidry — prie Vyslos Lenkijoje), židinių\nyra ne maža^2. Mezolito įrankių gausiai aptikta palei upes Nemuną,\nNerį, Merkį, Ūlą, Katrą, paežerėse nuo Lydos iki Alytaus ir Užne\nmunės durpynuose.
Prūsijos žemės aprašyme Vysla minima kaip viena iš Prūsijos ribų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 53
Prūsijos žemės aprašymas\n\n Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė,\nMazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė. Vysla — tai upė, atitekanti nuo\nKrokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją\nbei Pomeraniją nuo Prūsijos186. Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose,\no prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios,\nLietuvos ir Kuršo187.
Jogaila įsakė dvidešimt didelių laivų su grūdais plukdyti Vysla į Prūsijos pasienį, kad maistas vežimais pasiektų Lietuvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 370
Lietuva juto baisią maisto sto ką. Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt di delių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pa sienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lie tuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s pro- gabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur.
Narbutas mitologiniame aiškinime siejo Krivių Krivaičio valdžios ribas su žemėmis nuo Vyslos iki Dauguvos ir nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 429
Dabar pateiksime šį lietuvių mitologijos gabalėlį. Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy niui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi nių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis.
Narbutas aiškino, kad gentys nesustojo tarp Vyslos aukštupio ir Bugo, o traukėsi kitapus Karpatų, veikiamos skitų baimės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 47
Tai ir pri\nvertė pirmiausia pasitraukti į Rytus, o vėliau įsikurti net\nIlyrijoje. Jie nei grįžo į Rytus, iš kur atkeliavo, nei su\nstojo tarp Vyslos aukštupio ir Bugo, bet, pamėginę trauk\ntis į Rytus, neabejotinai buvo priversti brautis kitapus\nKarpatų. Tai daryti skatino skitu arba genčių, judėjusių\npo Skitų karalystės žlugimo, baimė.
Narbutas pasakoja, kad po jotvingių pralaimėjimo belaisviai buvo pakrikštyti ir su gyvulių bandomis bei grobiu išvesti už Vyslos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 133
Lenkų ¡grobiu\ntapo asmenys, negalėję pakelti ginklo; jų mirtis pasigai\nlėjo ¡prieš jų valių. Visi jie buvo pakrikštyti ir kartu su\ngyvulių bandomis ir grobiu išvesti už Vyslos.\n134\nTie, kurie iš jotvingių dar išliko po šio liūdno įvykio,\nklajojo be jokių ryšių su kitais kraštiečiais, be valdžios,\nvyresnybės likęs kraštas buvo panašus į nykią dykrą.
Narbutas rašė, kad potvyniai ir ilgalaikiai šiaurės vėjai labiausiai paveikė Baltijos pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 144
Čia dar kartą pakartosime aukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vie tinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilga laikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai pa veikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius ju desius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne 1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė jį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.
Narbutas atmetė nuomonę, kad lietuvių tauta IV ar V a. susidarė Vyslos žemupyje kaip daugelio, ypač germanų, tautų lydinys.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 191
195 Čia neaiškinsime priežasčių, kodėl mes nepripažįstame lietuvių kildinimo iš gotų ar keltų, nes apie tai vėliau dar pakalbėsime. Taip pat nedera steigtis neigti naujas, gana neišlaikytas nuomones, pasak kurių lietuvių tauta esanti daugelio tautų, ypač germanų kilmės, lydinys, kuris su sidarė maždaug IV ar V amžiuje Vyslos žemupyje ir buvo vadinamas vidivariais, vidais ar dar kitais vardais. Jau vien mūsų dalyko dėstymas iš esmės paneigia šią nuomo 1 Tradunt veteres, majores Samogitarum Italos fuisse.
Kojelavičius, remdamasis Strijkovskiu ir rusų metraštininkais, rašo, kad prie Vyslos lietuviai nuniokojo plotus ir traukė į stovyklą netoli Zavichosto.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 275
Iš pradžių jis su kariuomene patraukė prieš Jonušą, Mazovijos ku nigaikštį; iš keršto kaip beįmanydamas nuniokojęs Mazoviją, perkėlė siaubiančius pulkus į Sandomirą, lenkų žemę. Apie šį karą su lenkais nieko nepasakoja Kromeris, tačiau, kad kas nepasigestų to, ką aprašo daugelis rusų metraštininkų, mūsų Strijkovskis pasi stengė, kad skaitytojas suži- J o g a ilo s ž y g is j M a- notų, ką šie surašė — gal z o v iją ir L en k iją klysdami, o gal tikrai žino dami, jog šitaip iš tikrųjų buvo. Vyslos pakrantėje lietuviai nuniokojo didelius plotus, viskas čia žuvo nuo kalavijo bei gaisrų; vė liau kariams įsakė liautis be tvarkos siautėti ir traukti su grobiu į stovyklą netoli Zavichosto.
Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 5
Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas.
Visi jie buvo pakrikštyti ir kartu su gyvulių bandomis ir grobiu išvesti už Vyslos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 133
Jų vadas Kotiaih ar Komnat, Iyomotas, krito su ginklu ran kose, o drauge su juo visi žymesni ponai. Lenkų ¡grobiu tapo asmenys, negalėję pakelti ginklo; jų mirtis pasigai lėjo ¡prieš jų valių. Visi jie buvo pakrikštyti ir kartu su gyvulių bandomis ir grobiu išvesti už Vyslos.
Ten, sa ko jis, Vysla, arba Ysla, yra didelė upis, vienoj pu sėj jos gyvena (Weonoland) gudai, antroj pusėj vy čiai, teka ji į Aestų, tai yra Žemaičių, jūrą.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 48
Vulfstanas keliavęs jūra pagal nuo Hedaby, pre kyba pagirto Šlezvigo miesto, į įtaką Yslos. Ten, sa ko jis, Vysla, arba Ysla, yra didelė upis, vienoj pu sėj jos gyvena (Weonoland) gudai, antroj pusėj vy čiai, teka ji į Aestų, tai yra Žemaičių, jūrą. Juo į saulėtekį yra antra upis, Ilfing vadinama, taip pat tekanti į Žemaičių jūrą, ant jos skardžio yra preky bos vietovė, vadinama Trusas, į kurią atkeliavęs 7 naktimis irkluodamas dieną ir naktį.
1490 m. Kaunas grasino Tomui, esą jei jis trukdys kauniečiams laivybą Vysla, Kaunas neleis Torno laivų į Nemuną.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 87
Dar iki ją pa- naikinant Kauno pirkliai bus susidūrę su Tomo bandymais sulaikyti jų laivus Vysioje. 1490 m. Kaunas grasino Tomui, esą jei jis trukdys kauniečiams laivybą Vysla, Kaunas neleis Torno laivų į Nemuną.
Buvo imtasi statydinti naujiems gy nėjams būstą su įtvirtinimais jų pasirinktoje vietovėje, būtent kairiajame Vyslos krante, priešais dabartinę Torūnę, kurią pavadino Vogelsang, taį paėjo nuo „paukš čių .giedojimas“.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 302
Buvo imtasi statydinti naujiems gy\nnėjams būstą su įtvirtinimais jų pasirinktoje vietovėje, \nbūtent kairiajame Vyslos krante, priešais dabartinę To- \nrūnę, kurią pavadino Vogelsang, taį paėjo nuo „paukš\nčių .giedojimas“.
Mat įsikūręs buvo labai tinkamoje vietoje atplaukiantiems jūra lai vams apsistoti, o Vysla buvo sujungtas su atokiais kraš tais žemyne.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 110
Mat įsikūręs \nbuvo labai tinkamoje vietoje atplaukiantiems jūra lai\nvams apsistoti, o Vysla buvo sujungtas su atokiais kraš\ntais žemyne.
Vos tik kryžiuočių pulkai persikė lė per Vyslą, kai, tartum ženklą gavę, visi pagonys ūmai ėmė bruzdėti.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 296
Kryžiuočiai 1223 \nmetais paliko Prūsiją, tačiau virš visos lietuvių tautos \n(elkėsi audros debesys. Vos tik kryžiuočių pulkai persikė\nlė per Vyslą, kai, tartum ženklą gavę, visi pagonys ūmai \nėmė bruzdėti.
Didysis kunigaikštis su nemaža kariauna, užkariavęs Mazovijos žemes, priartėjo prie Vyslos ir jos dešiniuoju krantu nužygiavo iki Sano žiočių.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 309
Kad ir kaip ten buvo, tuoj pat po per galės prie Vilkyškių, laimėtos prieš Ragainės komtūrą, didysis kunigaikštis patraukė iš Gardino su nemaža kariauna, nuvyko į Pultuską, kur, užkariavęs Mazovijos žemes, priartėjo prie Vys los, ir jos dešiniuoju krantu nužygiavo net iki Sano žiočių. Ba jorai ir drąsos stokojantys Lenkijos didikai pabėgo anapus Vyslos ir užsidarė Zavichosto pilyje; dėl to reikėjo mėginti keltis per upę
Teodoras Narbutas Lenkijos didikus apibūdina kaip drąsos stokojančius ir nurodo, kad Lenkijos bajorai bei didikai pabėgo anapus Vyslos ir užsidarė Zavichosto pilyje.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 309
Ba jorai ir drąsos stokojantys Lenkijos didikai pabėgo anapus Vyslos ir užsidarė Zavichosto pilyje; dėl to reikėjo mėginti keltis per upę; tačiau nebuvo galimybės gauti valčių, tad Radvila, vienas lietuvių raitelių vadų, parodė būdą persikelti, žinomą jau nuo totorių laikų
Teodoras Narbutas kariauną apibūdina kaip plėšikaujančią ir nurodo, kad kariauna, kairįjį sparną dengdama Vyslos krantu, priartėjo prie Vislicos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 310
Iš tos vietos, kairįjį savo sparną dengdama Vyslos krantu, plėšikautojų kariauna priartėjo net prie Vislicos, tik per devy nias mylias nuo Krokuvos atitolusio miesto.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Šitai padarę, broliai išleido pasiuntinius pas apaštališkojo sosto legatą ir didįjį magistrą, pranešdami jiems apie naują karą ir Prūsijos žemės padėtį. Šitai išgirdęs, 1245 legatas pats paskelbė kryžiaus karą prieš minėtąjį tironą ir įsakė jį skelbti apaštališkojo sosto vardu įvairiose karalystėse bei provincijose. Kadangi klastinga piktybė ir piktas vylius neša džiaugsmą niekšingiems žmonėms, kai jie gali daryti blogus darbus, ir skatina dar didesnėms blogybėms, todėl ir Sventopelkas, be galo didžiuodamasis Santyro pilimi, pastatyta kenkti tikėjimui ir tikintiesiems, pradėjo statyti prieš dabartinį Kulmo miestą naują pilį, pavadintą Sveče285 ir turėjusią trukdyti broliams plaukioti Vysla aukštyn ir žemyn.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie tai, kaip buvo atnaujinta ir sulaužyta taika ir pastatyta Santyro pilis Iš visų pusių spaudžiami bėdų, puldinėdami nuo vieno sumanymo prie kito, broliai galop paklausė vieno brolio iš Rudino, vardu Rabė, protingo vyro ir labai apdairaus sunkiomis aplinkybėmis, kuris patarė pasiųsti Austrijos kunigaikščiui Mstivojų, Sventopelko sūnų, kaip įkaitą ir Prūsijos žemės bei brolių likimą patikėti Vokietijos, Čekijos, Krokuvos ir Lenkijos kraštams, nes matė, kad tikėjimo ir brolių reikalai bematant čia žūsią, jeigu nepaskubėsianti ateiti ir dieviškoji, ir jų pagalba. Kai šitai buvo padaryta, 1244 atvyko brolis Poponas, magistras, su 4 broliais ir dar šeši broliai iš Markos, Meiseno ir Tiuringijos. Be to, Austrijos kunigaikštis dar atsiuntė šiai žemei padėti 30 raitųjų lankininkų, išlaikomų savo lėšomis. Šiems atvykus, broliai be galo džiaugėsi, o Sventopelkas priešingai — taip sunerimo ir išsigando, kad iš tos baimės pabandė susitaikyti su broliais, o to jam nebuvo 282 Manoma, jog Dusburgietis galėjęs šį mūšį prie Kulmo išgalvoti, norėdamas Sventopelko pralaimėjimo vaizdais sušvelninti ankstesnio Ordino pralaimėjimo įspūdį (PKD, p. 44).
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas. Dėl unikalių žinių apie vakarų baltų ir lietuvių politinę, socialinę, ūkio ir kultūros istoriją gausumo Petro iš Dusburgo kronika yra nepakeičiamai svarbi baltistikos, lituanistikos mokslui. Kronikos mokslinį leidimą originalo (lotynų) kalba pagal išlikusius vėlesnius Torunės, Karaliaučiaus, Berlyno ir kt. nuorašus parengė ir 1861 m. „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje paskelbė M. Tepenas.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Torunės pilyje apie XIII a. vidurį, atrodo, įsikūrė Ordino konventas. Dusburgo minimi 7 broliai Senojoje Torunėje — tai veikiausiai ne įgula, o riteriai, dalyvavę 1231 m. puolime į Kulmo žemę. Senosios Torunės pilaitė ir toliau liko Ordino rankose, ji naudota kaip gyvulininkystės dvaras. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, dab. Torunės pilies vietoje dar 1000—500 m. pr. m. e. buvo lužitėnų kultūros gyvenvietė, vėliau — atvira gyvenvietė (VIII—X a.) bei pilaitė (X a. vidurys — XII—XIII a. sandūra), sunaikinta prūsų.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Susirūpinę broliai manė, kad, dar kartą susikovę su šia kariuomene ir pralaimėję mūšį, turėsią visai palikti Prūsijos žemę be vilties ją atgauti ir, suprantama, Kristaus tikėjimas ten turėsiąs išnykti. Kulmo kilmingieji ir miestiečiai tvirtino, kad jiems verčiau žūti garbingoje kovoje, nei taip vargingai diena po dienos merdėti. Ir viešpaties dvasia nusileido ant brolių ir visų ten susibūrusių, nors jų buvo tik saujelė palyginti su priešais, bet, pasikliaudami viešpačiu, jie narsiai bei ryžtingai užpuolė priešus, esančius prie Kulmo miesto, ir užvirė smarkios kautynės, pareikalavusios iš abiejų pusių didžiulių aukų. Galop gailestingumo tėvas ir visokeriopos paguodos dievas, guodžiąs savuosius visose nelaimėse, suteikė broliams tokių jėgų, kad išgąsdintas Sventopelkas pasileido bėgti su visais savo žmonėmis ir pasuko į tą vietą, kur buvo palikęs laivus, tikėdamasis jais pasprukti. Tačiau nesulauksite, nedorieji, nesulauksite, nes esate nelyginant dulkės, kurias vėjas nuneša nuo žemės paviršiaus!
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Vienur krantai nusileido, kitur — pakilo. Jūra retsykiais išmeta likučių vynuogienojų, ki tados gal augusių netoli buvusiose salose; kitur, gana toli nuo jūros, po sąnašų žemės sluoksniu aptinkama in karų ir laivų liekanų; daugelyje vietų prie jūros po ge ležies dalelių prisodrintu smėlio sluoksniu pasitaiko juo do augalinio dirvožemio, o jame esti didžiulių, iki 80 pėdų ilgio, medžių be šerdžių, šakų, ataugų, rievių, ro dančių augalų amžių, iš dalies prisisunkusių sieros rūgš ties, bet nesuakmenėjusių. Tų medžių kilmės tyrinėtojas dar neatskleidė, bet iš pirmo žvilgsnio ir neįsigilinus jie laikomi geologiniais dariniais, imituojančiais medžius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Siekdamas padaryti tam galą, Lietuvos didysis kunigaikštis Narimantas apie 1268 metus įsiveržė su kariuomene į jotvingių Polesę ir privertė gyventojus priimti jo paskirtą valdovą. Juo tapo tikras Narimanto brolis Traidenis, kuris buvo Jotvingijos ir Dainavos kunigaikštis su priklausomybės nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tam tikros duoklės mokėjimo pa reiga. Sis kunigaikštis pastatė Raigardo pilį, vedė Mazo vijos kunigaikštytę, kuri pagimdė jam garsų lietuvių isto rijoje Romuntą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
194 ## Puslapis 192 nę, jei kas bus linkęs jį deramai suprasti. Tuo labiau kad senovės tautos ne taip lengvai jungėsi ir susiliedavo, o juo labiau neįtikėtina, kad daugelis susilietų į vieną taip tvirtai ir (pastoviai, jog susidarytų vieninga tauta, kuri tučtuojau pasklistų po didžiulį plotą nuo Vyslos iki Dau guvos, nuo Baltijos iki Neries. Nors gal nėra Europoje nė vienos tautos, kuri; nebūtų 'dviejų arba trijų skirtingų tau tų lydinys5 , Toks susiliejimas niekada nebuvo trumpo lai ko ar politinės santvarkos vaisius, bet istorinis faktas, kurį nulemdavo atsitiktinumas ir netikėtos aplinkybės, su formavusios naujas tautas ir skatinusios žmonių plitimą tuo metu, kai pirmykštės žmonių giminės dar buvo ne gausios, išskaidytos po tolimas vietoves ir kolonijas, kur jas nubloškė apvaizda.