1219 m. priešmindauginė Lietuva sudarė sutartį su Volyne, kilus pavojui Lietuvai ir greičiausiai siekiant apginti prūsų kraštą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 10
organizavo didžiulį kryžiaus\nžygį į Prūsiją, kuriame dalyvavo „vokiečiai, čekai, moravai, danai, lenkai, pamarėnai“23,\nŽivinbudo, reikia manyti, valdoma priešmindauginė Lietuva (susijungusi su Žemaitija)\n1219 m. sudarė sutartį su Volyne24, nes kilo pavojus Lietuvai, greičiausiai siekta apginti\nir prūsų kraštą.
1323 m. pabaigoje arba 1324 m. pradžioje Gedimino Lietuva, puldama Aukso ordai pavaldžią Volynę, užėmė Bresto žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 15
Gedimino Lietuva, matyt, susitarusi su Vladislovu Łokietka, 1323 m. pabaigoje — 1324\nm. pradžioje, puldama Aukso ordai pavaldžią Volynę, užėmė Bresto žemę, arba Palenkę\n(Brestą, Kamenecą, Kobriną, Melniką, Drohičiną).
Gediminas, užėmęs Brianską ir Perejeslavlį bei anksčiau užkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 202
Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pi\nlys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasida\nvė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską\nir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už\nkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis\nišplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio. Šitaip ilgai\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi\nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val\ndžioje.
Kazimieras atidavė Volynę Aleksandrui Narimantaičiui su sąlyga, kad aukščiausią galią Rusioje turės Lenkijos karalius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 248
Kęstutis mė gino sutrukdyti, tačiau, du K a zim ie ra s, L e n k ijo s kartus saugos karių atrem- k a ra liu s, a tim a iš Jie- tas, galop išsižadėjo šio su- tu v ių R u sią manymo. Tais pačiais metais Kazimieras, Lenkijos kara lius, pasinaudojęs proga, jog lietuviai įsitraukė į karą su kryžiuočiais, atėmė iš jų rusų valdas išvijęs iš Vo lynės Algirdo brolį Liubartą. Mat, nors visą Belzo kunigaikštystę paliko Jurgiui Narimantaičiui, o Podo lės kunigaikščiui Aleksandrui Narimantaičiui atidavė Volynę, tačiau abi šias žemes atidavė su ta sąlyga, kad aukščiausią galią į Rusią turėsiąs Lenkijos kara lius, o pilis, miestus bei įgulas tvarkysią lenkų skirti vietininkai.
Po Lucko suvažiavimo imperatorius, apsvarstęs su Vytautu svarbiausius klausimus, patraukė iš Volynės į Vengriją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 417-418
Atvykęs į Lenkiją, jis sukvie-\nIšsiskiisto Lucko su-\ntė Korčine seimą, norėdamas,\nvažiavimo dalyviai\nkad karalystės luomai nu\nspręstų, kaip dera priešintis\nnesaikingiems Vytauto potroškiams. Karaliui išvykus, ir\nimperatorius, apsvarstęs su Vytautu svarbiausius klau\nsimus, nebedrįso ilgiau čia užtrukti ir patraukė tiesiai\niš Volynės į Vengriją. Išvykstančiam Vytautas davė\ngalybę dovanų pridėjęs ir Vilniaus įkūrėjo Gedimino\nnukauto tauro garsųjį ragą, išmoningai papuoštą auksu\nbei brangakmeniais.
Vilniaus seime lenkų atstovai reikalavo Lenkijos karalystei atiduoti Palenkę, Volynę, Kijevo ir Seversko žemes prieš sudarant uniją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 682
Rugsėjo pabaigoje luomai susirinko Vilniuje į\nseimą, kuriame karalius pareikalavo, kad liautųsi pa\nvojingai kivirčijęsi Trakų vaivada Mikalojus Radvila\nir Vitebsko Stanislovas Kiška, nes gerai žinojo, kad\nniekas taip nekenkia visuomenės reikalams, kaip as\nmeniniai atskirų didikų nesutarimai. Į seimą atvyko ir\nlenkų atstovai, kurie senato bei bajorų akivaizdoje rim\nčių rimčiausiai pareikalavo, kad, atidavus Lenkijos ka\nralystei Palenkę, Volynę, Kijevo ir Seversko žemes, bū\ntų vieną kartą sudaryta galutinė lenkų ir lietuvių są\njunga, vadinamoji unija. Jie vis dėlto nieko nepešė,\nnes lietuviai tiesiai atrėžė, jog Lenkija neturinti jokių\nteisių į tas žemes.
Metraštis pasakoja, kad Kazimieras atvyko į Vilnių ir sėdo valdyti visos Didžiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 126
Važiuodamas per Rūdininkų girią7 , jis toje \ngirioje susidūrė su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru \nir žemai nusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, \nir ėmė prašyti malonės; kunigaikštis Kazimieras paža\ndėjo suteiksiąs jam savo malonę ir paliksiąs jam jo \ntėvoniją 7 .\nO paskui didysis kunigaikštis Kazimieras atvyko \nį Vilnių ir sėdo valdyti Vilniaus — savo dėdės ir tėvo, \ndidžiojo kunigaikščio Vytauto, sostinės— ir visos Di\ndžiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės.\nBūnant Kazimierui Vilniuje, Drohičino ir Melniko \nseniūnu buvo Jurgis Nosuta 8 , paskirtas dar Žygiman\nto.
Kojelavičiaus pasakojime lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais giminystės ryšiais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 202
Šitaip ilgai niui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk mių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val džioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių kivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi senomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais gi minystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs rusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius duoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar ne buvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei išvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų paversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įro dė, jog atsisakė paklusti lenkams.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kijevas ir tuo metu buvo stambus tarptautinės prekybos centras, per kurį Rytų prekės keliavo ir Kryžiuočių ordinui bei į Vakarų Europą. Lietuvos valstybė, kariaujanti su Kryžiuočių ordinu ir atskirta nuo Baltijos jūros, dabar išėjo prie pietinių tarptautinės prekybos kelių. Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei, jos ekonomikai61, o feodalinė Lietuvos valstybė atimtose iš Aukso ordos slaviškose žemėse surado naujų rezervų kovai prieš agresiją iš Vakarų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už kariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio. Šitaip ilgai niui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk mių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val džioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių kivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi senomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais gi minystės ryšiais.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len kų karalystei. Tokią pat nuomonę pareiškė ir grafas Jo nas iš Tarnovo, Krokuvos vaivada. Visi sutartinai pri tarė vyskupui ir vaivadai. Vytautas, pasipiktinęs ne tiek dėl pralaimėjimo, kiek dėl P a sip ik tin ęs pasišali- drąsių kalbų, išėjo iš senato na posėdžio, o pasišalindamas at virai pagrasino, sakydamas, 14* 4 1 9 jog jis, nepaisydamas lenkų norų, pasieksiąs tai, ką pa siryžęs pasiekti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Štai todėl daugelis išsigandusių didikų, nenorėda mi daugiau karaliaus erzinti, ne tik paliovė reikalavę, kad Augustas nutrauktų santuoką, bet sutiko, kad Bar bora kaip ir kitos karalienės būtų Krokuvoje vaini kuota. Augustas, pasiekęs to, ko norėjo, nebesispyrė dėl įstatymo, kuris dabar jam rodėsi visai nereikalin gas. Neilgai trukus Barbora iškilmingai ir šventiškai buvo apvainikuota Krokuvoje karalienės vainiku. Jos broliams Piotrkovo seimas leido naudotis Lenkijoje bei Lietuvoje tomis lengvatomis, kurių neseniai buvo ga vę iš imperatoriaus Karolio V. Vėliau, įsiteikdamas žmonai, Augustas labiau juos iškėlė. Mikalojų, Barbo ros brolį, paskyrė Trakų vai- 1551 m e ta i vada ir atidavė jam Kėdai nius, o jo pusbrolį Mikalojų Juodąjį paskyrė Lietuvos maršalu bei didžiuoju kanc leriu.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Kantautas, atvykęs j Žemaičių kariuomenę, pirmiausia jiems at skleidė, kad Mykoliukas pabėgęs, o Vilnių, Trakus ir visas Lietuvos bei Rusų kunigaikštystes valdąs didysis kunigaikštis Kazimieras. O paskui jis prikalbėjo savo giminaitį, kurį žemaičiai buvo išsirinkę savo seniūnu, kad jis nestotų už karą prieš taip didį valdovą ir, svar biausia. prieš teisėtą Lietuvos paveldėtoją a . Tas Kantauto giminaitis suprato, kad negalima sto ti prieš taip didį valdovą, ir žemaičiai nusileido, sutikę tarnauti didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, ir visi kaip vienas atvyko į Kauną pas didįjį kunigaikštį Ka zimierą, visi žemai lenkdamiesi prisiekė jam ištikimai tarnauti Ir didysis kunigaikštis Kazimieras juos priėmė, pri siekė elgsiąsis su jais maloningai ir patiksiąs jiems jų turtą.