Po 1843 m. pertvarkos caro valdžia Vilniaus guberniją priskyrė prie baltarusiškų, nors jos vakarinėje dalyje tebevyravo lietuviškai kalbantieji.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 100
1843 m. iš septynių vakarinės ir šiaurinės Vilniaus gubernijos dalies \napskričių buvo sudaryta Kauno gubernija, o prie Vilniaus gubernijos pri-\nskirtos trys apskritys, iki tol priklausiusios Minsko ir Gardino guberni-\njoms, todėl caro valdžia etnografiškai lietuviška ėmė laikyti tik Kauno gu-\nberniją, o Vilniaus guberniją priskyrė prie baltarusiškų, nors vakarinėje \nVilniaus gubernijos dalyje tebevyravo lietuviškai kalbantieji.
1840 m. Lietuvos vardas pašalintas iš Vilniaus ir Gardino gubernijų pavadinimų, o buvusios LDK teritorija pavadinta Šiaurės Vakarų kraštu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 142
Teritoriniai klausimai taip pat buvo sprendžiami palankiai. Lietuviai pre-\ntendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardi-\nno gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo \nlietuviškomis. Nors dalį tų žemių derybų metų jau kontroliavo Lenkija, \nA.
Minėtų grupuočių teritorinės aspiracijos apėmė istorines etnines lietuvių žemes Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 131
Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos \nvalstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo \nkaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, \nSuvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietu-\nvos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams \nvis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo \nidėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos ne-\npriklausomybės siekis etnografiniu pagrindu.
1917 m. Berno konferencijoje būsimos Lietuvos teritorijai priskirta kone visa Vilniaus gubernija, išskyrus stačiatikiškas apskritis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 134
Sme-\ntona, Steponas Kairys, J. Šaulys) bei užsienio lietuvių atstovai, pasisakyta \nuž etnografinį teritorijos formavimo principą „Lithuania Propria“ ribose: \nKauno ir Suvalkų gubernijos, Balstogės, Gardino, Slanimo ir Valkavisko \napskritys, kone visa Vilniaus gubernija (išskyrus stačiatikiškas apskritis), \nbe to, Alūkštos apskritis Kurše iki Dauguvos upės, numatyta reikalauti \nir Liepojos uosto (vokiškoji Klaipėda neminėta taktiniais sumetimais). \nApskritai teritoriniai Lietuvos projektai keitėsi keičiantis tarptautinei si-\ntuacijai – niekas negalėjo pasakyti, kokio dydžio valstybe ji galėtų tapti.
Per 1863 metus atkakliausiai sukilėliai kovėsi su caro kariuomene Kauno gubernijoje, kurioje įvyko 168 mūšiai ir susidūrimai su caro kariuomene.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 100
1843 m. iš septynių vakarinės ir šiaurinės Vilniaus gubernijos dalies \napskričių buvo sudaryta Kauno gubernija, o prie Vilniaus gubernijos pri-\nskirtos trys apskritys, iki tol priklausiusios Minsko ir Gardino guberni-\njoms, todėl caro valdžia etnografiškai lietuviška ėmė laikyti tik Kauno gu-\nberniją, o Vilniaus guberniją priskyrė prie baltarusiškų, nors vakarinėje \nVilniaus gubernijos dalyje tebevyravo lietuviškai kalbantieji.
Lietuviai pretendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo lietuviškomis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 142
Teritoriniai klausimai taip pat buvo sprendžiami palankiai. Lietuviai pre-\ntendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardi-\nno gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo \nlietuviškomis. Nors dalį tų žemių derybų metų jau kontroliavo Lenkija, \nA.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 106
Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos \nvalstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo \nkaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, \nSuvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
9 ## Puslapis 9 savarankišką kultūrinio palikimo vertinimą. Istorinė Lietuva - tai Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijos; „litvinai“ - tenai gyvenantys bajorai, išpažįstantys katalikų tikėjimą. Jiems visų pirma ir buvo skirtas Lietuvos istorijos veikalas.