Balińskis Vilniaus vardą siejo su Vilnia, o ne Vilija, ir iš to sprendė, kad pirmykštė gyvenvietė buvo prie Vilnios.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 67
Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta tokiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstatyta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vėliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnėje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę senovinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgyvendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .
1469 metais bernardinams bažnyčiai ir vienuolynui statyti buvo atiduotas slėnis, nusidriekęs palei Vilnios upę prie Karališkojo malūno.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 241-242
Karaliaus pavedimu, kad neofitai įsitvirtintų krikščionių tikėjime, 1469 metais į Vilnių buvo pakviestas bernardinų ordinas, kuriam bažnyčiai ir vienuolynui statytis atiduotas platus slėnis su keletu namų ir pieva, 31 Šis Jachna jau 1435 metais buvo vaitas ir 1492 metais dar ėjo tas pareigas. Jo brolis Mikalojus Laurinavičius ilgai buvo burmistras, o Jachnos sūnus viename 1491 metų dokumente yra vadinamas: Magister Bernardus, Domini Jachno filius [Magistras Bernardas, pono Jachnos sūnus]. 32 Šį įsakymą, išleistą Lietuvos muitininkams Černigove, kaip nežinomą Dubinskiui, įdedame Priede iš miesto aktų. 33 Peremire Korola Kazimira z Opskowem u Wilni meseca dekabra trydcataho dnia, 1440 Indykt 4 [Karaliaus Kazimiero sutartis su Pskovu Vilniuje, 1440 metų gruodžio mėnesio 30 dieną, 4 indiktas]; iš D o g e l i o, MSS. Bibi. Uniw. Wil. Dar žr. Coópanue rocygapcmBeHHbixb rpcLM M om b. 34 Metryki Lit., 6, 900 m. nuo pasaulio sutvėrimo. Be kitų, žr. f oi. 115. Potwerżenie Wojewodie Wilenskomu Olechnu Sudimontowiczu, na plac Zamkowy w Wilni wiecznostiju [Patvirtinimas Vilniaus vaivadai Olechnai Sudimantaičiui sklypo Pilies teritorijoje Vilniuje amžinam naudojimui]. 225 ## Puslapis 242 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS nusidriekęs palei Vilnios upę prie Karališkojo malūno.
Strijkovskio ir Kojelavičiaus pasakojime Šventaragio slėnis buvo vieta, kur Vilnios upė įteka į Viliją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 64-65
48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t.
Vietovė prie Vilijos ir Vilnios santakos Islandijos keliautojų pasakojimuose buvo žinoma jau XII amžiuje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 32
Vietovė, kurioje dabar dunkso Vilnius, iš Islandijos keliautojų pasakojimų žinoma jau XII amžiuje; XIII amžiui įpusėjus ten būta medinių namų gyvenvietės4. Nors ir patogioje padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vieną tokį žygį.
Balińskis manė, kad iki Gedimino ant Vilnios srovę supančių kalvų, kur dabar stovi Vilnius, tikėtina, buvo medinė tvirtovė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33-34
17 ## Puslapis 34 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vilnele, ilgą laiką ji nebuvo jokio svarbaus Lietuvos regiono sostinė, mat kunigaikščiai, arba tos tautos vadai, rengdami puolimus vis gilyn į Rusią, užgrobtose šio krašto žemėse įkurdavo savo valdžios buveines. Bet labai tikėtina, kad nuo seno, iki Gedimino, kai lietuviams dar stigo drąsos būti užkariautojais, toje vietoje, kur dabar stovi Vilnius, ant kalvų, supančių Vilnios srovę, būta medinės tvirtovės6. Čia buvo pirmykštė gyvenvietė, kurios vardas paskui buvo duotas ten išaugusiam miestui, pagaliau nuo tos tvirtovės prie Vilnios palei krantą pažemiais tęsėsi trobelės iki pat Vilijos.
Nuo tvirtovės prie Vilnios palei krantą pažemiais trobelės tęsėsi iki Vilijos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 34
Bet labai tikėtina, kad nuo seno, iki Gedimino, kai lietuviams dar stigo drąsos būti užkariautojais, toje vietoje, kur dabar stovi Vilnius, ant kalvų, supančių Vilnios srovę, būta medinės tvirtovės6. Čia buvo pirmykštė gyvenvietė, kurios vardas paskui buvo duotas ten išaugusiam miestui, pagaliau nuo tos tvirtovės prie Vilnios palei krantą pažemiais tęsėsi trobelės iki pat Vilijos. Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduotų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - dievaičio Perkūno garbei.
Gediminas, statydindamas pilį, iškasė Vilniai naują vagą ir iškastomis žemėmis paaukštino Pilies kalną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 36
Suteikdamas prieglobstį Lietuvoje apaštalavusiems pranciškonams ir dominikonams, prie Vilniaus pilies pastatydino jiems vienuolynus ir bažnyčias, o kad krašte plistų amatai, leido naujai įkurtame mieste apsigyventi gausiems atėjūnams iš Vokietijos ir Lenkijos 9 Manome, kad Pilies kalnas senų senovėje buvo gerokai mažesnė kalva, užbaigianti virtinę kalnų, juosiančių Vilnelės vorupę, kuri seniau toje minėtosios kalvos pusėje įtekėjo į Viliją. Gediminas, statydindamas pilį karo belaisvių iš Rusios rankomis, iškasęs Vilnelei kitą vagą, kurią dabar matome, ten išraustomis žemėmis paaukštino paskuoją pilies kalvą ir gal ją iš karto visai vandeniu užtvindė, juk anuomet visas lietuvių pilis buvo stengiamasi apsupti vandeniu. Iki šiol Palenkėję tarp vietinių žmonių sklinda padavimas, esą senovės laikais iš ten eidavę į Vilnių kalnų kasti.
Narbutas Vilnios vardą laikė pirminiu ir iš jo kildino Vilniaus bei vėliau Vilija pramintos Neries pavadinimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 152
Iš to žodžio paimtas pavadinimas turėtų būti taikomas Vilniai, arba Vilnelei, prie Vilniaus arsenalo įtekančiai į Viliją. Tą patvirtina vietos pastebėjimai ir prie tos upės esančios vietovės. Tai ji davė vardą Vilniui; nuo to ir didžioji upė, laikui bėgant, buvo praminta Vilija, kurią seniau vadino Nerimi.
Narbutas Vilnią apibūdino kaip kadaise laivybai tikusią, sraunią, vingiuotą ir akmenuoto dugno upę, priešindamas ją giliai Vilijai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 151
Darant topografinę apžvalgą, nesunku pastebėti, kad tų upių vandens lygis kadaise buvo daug aukštesnis ir, atrodo, tolydžio žemėja. Šiuo atveju to nelaimingo priešo - Vylingosios (Zdradliwa) vardo veikiau buvo nusipelniusi Vilnia, kadaise tikusi laivybai, tokia srauni, vingiuota, akmenuotu dugnu, palyginti su Vilija, tekančia didinga vaga, dar visur gilia ir visur saugia laivybai. Krovininiai laivai, plaukiojantys Vilija nuo lietuviško Strungas - bukas vadinami strungais, yra tikri upinių laivų giminės milžinai; jiems trūksta tik stiebų ir kylio, kad galėtų būti palyginti su jūrų laivais.
Narbutas Gedimino kapą lokalizavo prie Vilniaus, dešiniajame Vilnios krante, į kairę nuo kelio iš Užupio į Antakalnį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 373
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapas yra prie Vilniaus, dešiniajame Vilnios krante, į kairę nuo kelio, 1 Principum viromm tumulis injiciunt omnes humum urtatim, et avide cupientes tumulos, quam maximos efficere (Herodotas). Lukanas apie juos sako: Regum cineres extmcto monte quiescunt (Karalių pelenai ilsisi supiltame kalne). 2 Straipsnį apie tai paskelbiau viename buvusio Tygodnik Wilenski numeryje**. 372 ## Puslapis 372 vedančio iš Užupio į Antakalnį.
Kojelavičiaus pasakojime nuo Plikojo kalno nustumti vienuoliai žuvo Vilnioje, kai minia susidorojo su krikščionybės skelbėjais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 225
Kol jis pats gyveno Vilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs, tačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palenkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukurstyta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš septynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikštę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti, tuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes Kristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septynių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės vadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo stataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vilnią. Šventus nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė surasti ir palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kristaus žodį.
Man atrodo, kad jei Lietuvo je buvo keletas tokių šventų vieto vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35-36
Man atrodo, kad jei Lietuvoje buvo keletas tokių šventų vietovių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vienintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo perkelti į Vilnių, taigi Vilnius XIII amžiaus gale jau galėjo būti tankiai gvvenama ir svarbi gyvenvietė. - • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukštinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kunigaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ryšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.
Antroji mažesnė, kuri Vilniuje įteka į Neri, lotyniškose privilegijose vadinama Velna arba Wilna.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 251
Antroji mažesnė, kuri Vilniuje įteka į Neri, lotyniškose privilegijose vadinama Velna arba Wilna. Panašių vietovardžių yra labai daug, jie išsibarstę po visą vilkų kraštą: kaimas Velatyčiai, Wetatycze, arba Viliatyčiai, Wiliatycze, esantis kairiajame Beržūnos krante, Borisovo apskrity; miestas Vileika, kadaise Vilkmergės krašto sostinė — ta dalis turėjo vadintis Wilkomina, Wilkostam1. Antroji vilkų krašto dalis turėjo būti Vilniaus sritis arba kunigaikštystė: Wilno, Wilna, Wilda.
Ugniavietė įrengta Vilnios žiotyse, kur Vilnia įteka į Nerį.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 55
Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę,
Vilniuje, kur dabar Katedra, augo senas ąžuolynas, pa švęstas stabmeldžių dievybėms, - toje pačioje vietoje, kur Vil nia susilieja su Neries upe.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 270
Vilniuje, kur dabar Katedra, augo senas ąžuolynas, pašvęstas stabmeldžių dievybėms, - toje pačioje vietoje, kur Vilnia susilieja su Neries upe