Barboros rūmai stovėjo prie Vilijos, tarp sodų, prie pat Žemutinės pilies.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 288-289
272 ## Puslapis 289 IV KNYGA Pakerėtas gražiosios Barboros Radvilaitės, Vilniaus kašteliono Jurgio dukters, ir Goštauto, Trakų vaivados, našlės, žavesio, dar stipriau prie jos prisirišo, kai greta grožio atrado kuklumą ir sulaukė prielankumo. Barboros rūmai stovėjo prie Vilijos, tarp sodų, prie pat Žemutinės pilies. Ten visas laisvesnes akimirkas Augustas praleisdavo šalia Barboros, kol pagaliau su ja susituokė30.
Vingrių šaltinis slėnyje įtekėjo į Viliją prie Totorių vartų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 160
Pirmiausia jų, regis, buvo įsikurta Lukiškėse, o gal net jie pirmieji ten statėsi namus, juk iki šiol ten stovi mečetė jų tikėjimą išpažįstančioms šeimoms. Nuo jų taip pat kilo gatvės ir Totorių vartų, kur slėnyje į Viliją įteka Vingrių šaltinis, pavadinimas. Tačiau tas kelias Lietuvos sostinės patirtas sėkmes (1398 m.
Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras Lukiškėse prie Vilijos nuo 1556 metų tapo reformacijos šalininkų prieglobsčiu ir mokykla.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 299-300
Nors Viklifo sekėjas buvo ekskomunikuotas ir priverstas palikti miestą, bet Martyno Liuterio ir Cvinglio mokslas, kur kas giliau įsišaknijęs Vilniuje, buvo stipriai palaikomas Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos, vadinamo Juoduoju. Jo dvaras Lukiškėse, prie Vilijos, nuo renkasi į savo sueigas Lukiškėse, Jo Didenybės Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos rūmuose; nutaria (savo susirinkime 1557 m. spalio 11 d.) įspėti Vilniaus vyskupą, kaip Ganytoją, kad pakankamai veiktų pagal savo pareigas, rašytų karaliui, kad būtų išvengta pikto ir kad visose viešose pamaldose įsakytų melstis už Bažnyčios vienybę ir po visą dieceziją būtų rengiamos procesijos su litanijomis". 43 Žr. V priedą. 44 Kojalowicz Histor. Lithu., Pars II, Lib. VIII, p. 428. Rostowski Lithu. Hist. Soc. Jesu, Pars I, p. 5. 45 Bohusz Summaryusz Aktów Kapituły Wileń, MSS., p. 5 pasakoja, kad „kapitula, gavusi žinių apie kažkokias naujas sektas: Liuterio, Cvinglio ir naujosios krikščionybės, kad jie 283 ## Puslapis 300 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS 1556 metų tapo visų reformos šalininkų prieglobsčiu ir mokykla.
1547 m. Paleckio liejyklai skirtas sklypas buvo prie Vilniaus miesto, už Vilijos upės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 291
Trys į Vilnių pakviesti lenkų tapytojai: Martynas Ostrovskis, Vaitiekus Chelminskis iš Inovroclavo ir Stanislovas Ratka iš Poznanės, o du architektai ir raižytojai - Jonas Marija ir Jonas 34 Privilegija, duota Paleckiui steigti šią liejyklą, yra rašyta slavų kalba, su lotynišku karaliaus ir rusišku raštininko Valerijono parašu, su prikabintu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu. Duota 1547 metų gegužės 22 dieną, 5 indikte. Sklypas, skirtas fabrikui statyti, buvo „prie Vilniaus miesto, už Vilijos upės, tarp karaliaus šunidės ir Vilniaus vaivados ir karaliaus kanclerio Hlebavičiaus plytinės", perduotas Paleckio žiniai, karaliaus valia, per Vilniaus gorodničių Povilą Giedraitį.
Dabartinių Lukiškių ir Antakalnio užuomazgos buvo išsidėsčiusios palei Viliją tarp Aukštutinės pilies ir Antakalnio šventyklos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 126
Kazimiero bažnyčia; po Aukštutinės ir Žemutinės pilių tai buvo tarsi trečia tvirtovė. Jokių dabar žinomų priemiesčių tada dar nebuvo, tik vienišos trobos, Lukiškėse išsibarsčiusios šventų girių kryptimi, o kitoje pusėje, tarp Aukštutinės pilies ir Antakalnio šventyklos, išsidėsčiusios palei Viliją - dabartinių Lukiškių ir Antakalnio užuomazgos7. kuris jau krikščionybės laikais atsi- tai yra esančiu ant kalno, vadiname], rado.
Vilniaus pirklių laivams, vadintiems vytinėmis, buvo leista laisvai plaukioti Vilijos upe.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 285-286
Pagaliau karaliaus raštas ponui Abramui, iždininkui, kad laisvai leistų Vilniaus vaitui į užsienį parduoti tris gabalus vaško po 50 akmenų], fol. 589, knyga V. Vilniaus miestiečiams, besiverčiantiems prekyba, nebuvo svetima ir prekyba su užjūriu. 1529 metais Vilniaus burmistras Jonas Markovičius jūroje buvo vokiečių sulaikytas, paskui dėl to bylinėtasi. Metryki Litezv. XI. 20 Lietuvos Metrikoje yra labai daug Žygimanto Senojo laiškų, tuo tikslu rašytų Vilniaus miestiečiams, - pacituosime kai kuriuos: List Meszczaninu Wileńskomu Andrejų Tyckomu [Laiškas Vilniaus miestiečiui Andrejui Tiekiui] dėl Smolensko muito ir smuklių arendavimo. Knyga 8,1.87. List Radzcy Wileńskomu Bohdanu Onkieiviczu, na wybranie jemu winnych peneźy z Korczem Bobruyjskoje i Swisłockoje do dewet let spoina [Laiškas Vilniaus tarėjui Bohdanui Ankevičiui, leidžiantis jam surinkti priklausančius pinigus iš Bobruisko ir Svisločės smuklių už devynerius metus], 1. 100. Tam pačiam duotas laiškas, leidžiantis surinkti jam priklausančią pinigų sumą 472 kapas grašių iš Oršos smuklės už 6 metus. Fol. 113 ir pan. 21 Patvirtinimas Vilniaus burmistrui Charitonui Charotičiui žeanės Maišiagalos ir Rudaminos pav. pagal Jo Malonybės karaliaus Aleksandro jo broliui duotą privilegiją - fol. 127. Dovanojimas Vilniaus miestiečiui Andrejui Mikolajevičiui 3 tarnybų Rudaminos valsčiuje amžinai. Knyga VIII, fol. 125 ir daug kitų panašių dovanojimų Metrikoje galima rasti. 22 Metrikoje: V knyga, lap. 640: Spisanie Kupców Moskowskich Kotorye u Wilny za Parkanom meszkajut [Sąrašas Maskvos pirklių, gyvenančių už Vilniaus miesto sienos]. 23 Paveldėtojų parduodamų Svečių namų pardavimo kopija: Vilniaus arklininko Mykolo Grigaravičiaus 269 ## Puslapis 286 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA // TOMAS buvo nuo mokesčių atleistas Kaune esantis Vilniaus pirklių prekių sandėlis ir leista Vilijos upe laisvai plaukioti jų laivams, vadinamoms vytinėms.
Aleksandras garantavo Vilniaus miestiečių laivams laisvą laivybą Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
), Aleksandras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas privačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Malmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsakymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva laivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vilniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla visur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41. Toks didžiojo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės gyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Vasiljevičiaus užmačių.
Vingrių upokšnis šalia Vilnios įtekėjo į Viliją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 124
Šalimais jo apvalus bokštas, iš plytų ir akmens sumūrytas, su langu, pro kurį žyniai ir pranašai skelbdavo savo pranašystes žmonėms3, o visa Kreivosios pilies apsauginė juosta, pirmiausia apsupta aukšta ir tvirta statinių tvora, paskui Vilnios upės vandenų skalaujama iš vienos pusės, o iš kitos - jos perkasos, dar Gedimino laikais iškastos, - pilį puolantiems Lietuvos priešams sudarė nelengvai įveikiamas kliūtis4. Iš Žemutinės pilies vakarinių vartų vedė kelias per du tiltus, nutiestus per Vilnios upę ir Vingrių upokšnį, kuris šalimais su ana upe įtekėjo į Viliją. Kelias suko į šiaurės pusę, kelto per Viliją link, nuo ten, išsišakojęs į du, vedė į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, ir į Ukmergės pilį.
Žygimantas Senasis suteikė Ulrikui Hozijui teisę pastatyti tiltą per Viliją vietoje nepatogios perkėlos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 284
) Žygimantas Senasis, garbingo žmogaus Ulriko Hozijaus, Vilniaus pilininko, patarimu, ėmėsi įgyvendinti mintį, išties vertą jo tėviško rūpinimosi tauta. Suteikdamas Hozijui teisę pastatyti tiltą per Viliją, kad būtų pakeista nepatogi perkėla, kuria iki tol buvo naudojamasi, karalius leido imti tam tikrą mokestį nuo pravažiuojančių; be to, jis nutarė visuomenės patogumui paskirti labdaringą ir Vilniui labai svarbią įstaigą.
Balińskis Vilniaus vardą siejo su Vilnia, o ne Vilija, ir iš to sprendė, kad pirmykštė gyvenvietė buvo prie Vilnios.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 67
Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta tokiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstatyta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vėliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnėje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę senovinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgyvendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .
Gedimino pastatydinta mūro tvirtovė stovėjo prie Vilnelės žiočių į Viliją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 123
Dar niūrokas tuomet, bet visais laikais kerintis gražiu kraštovaizdžiu buvo anuometinis Vilnius, iškilęs prieš akis atvykusiems lenkams. Iš žalio slėnio gilumos, ant paskutiniojo iš kalnų, supančių Vilnelės upės vagą, ir ten, kur ji įteka į Viliją, buvo iškilusi mūro tvirtovė, galingojo Gedimino pastatydinta, saugoma aukštų sienų ir trijų bokštų. O pilies kalno pietų pusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno garsiausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, palei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja.