Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
8 teiginiai5 įrašai4 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Vidurinė Lietuva (lenk. Litwa Środkowa; Vidurio Lietuvos Respublika, lenk. Republika Litwy Środkowej) – trumpai egzistavusi marionetinė valstybė, nesulaukusi tarptautinio pripažinimo. Įkurta 1920 m. spalio 9 d. po inscenizuoto lenkų generolo L. Želigovskio vadovaujamos 1-osios Lietuvos-Baltarusijos pėstininkų divizijos sukelto maišto, remiamo Lenkijos oro pajėgų, kavalerijos ir artilerijos, kurio metu buvo užimtas Vilnius. Aplink istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę Vilnių sudarytas politinis darinys gyvavo 18 mėnesių. Po abejotinų rinkimų, įvykusių 1922 m. sausio 8 d., teritoriją 1922 m. kovo 24 d. aneksavo Lenkija. Iš pradžių Lenkijos vyriausybė neigė, kad ji buvo atsakinga už apsimestinį maištą.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Vidurinė Lietuva buvo 1920 m. Vilniaus krašte, Lenkijos ir Lietuvos konflikto metu, suformuotas politinis-teritorinis darinys, dar vadintas „Litwa środkowa“. Jos atsiradimas siejamas su 1920 m. spalio 9 d. įvykiu, kai lenkų generolas Liucjanas Želigovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos sudarymą. Tai įvyko dar prieš įsigaliojant spalio 7 d. Suvalkuose pasirašytam Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių demarkacijos susitarimui, pagal kurį Vilnius turėjo likti Lietuvos pusėje. 1922 m. sausį Vidurinėje Lietuvoje buvo surengti rinkimai, po kurių ji formaliai prisijungė prie Lenkijos. Šis sprendimas pratęsė įtemptą Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpį, o Lietuva liko „nei karo, nei taikos“ situacijoje.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Paskirtis |
|
|
Patikrinti teiginiai
1920 m. spalio 9 d. L. Želigovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos sudarymą.
Nors 1920 m. spalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį susitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietuvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Želigovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos (Litwa środkowa) sudarymą.
1920 m. spalio 9 d., dar prieš įsigalint Suvalkų susitarimui, L. Želigovskis įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos sudarymą.
Nors 1920 m. spalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį susitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietuvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Želigovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos (Litwa środkowa) sudarymą.
1922 m. sausį lenkai surengė rinkimus Vilniaus krašte, o Vidurinė Lietuva formaliai prisijungė prie Lenkijos.
1922 m. sausį jie surengė rinkimus Vilniaus krašte – Vidurinėje Lietuvoje, kuri formaliai prisijungė prie Lenkijos, o Lietuva liko „nei karo, nei taikos“ situacijoje.
1922 m. sausį Vidurinėje Lietuvoje surengti rinkimai, po kurių ji formaliai prisijungė prie Lenkijos.
1922 m. sausį jie surengė rinkimus Vilniaus krašte – Vidurinėje Lietuvoje, kuri formaliai prisijungė prie Lenkijos, o Lietuva liko „nei karo, nei taikos“ situacijoje.
1920 m. Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus metu Vilniaus krašte buvo suformuota Vidurinė Lietuva.
Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus metu, kai Vilniaus krašte buvo suformuota „Vidurinė Lietuva“.
Lenkijos valia surengtuose rinkimuose Želigovskio užimtoje Vidurinėje Lietuvoje balsuota, kad ji taptų Lenkijos dalimi.
Iš tikrųjų tai buvo lenkiška Lietuvos samprata: 1922 m. Lenkijos valia vykusiuose rinkimuose gen. Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) užimtoje teritorijoje, vadinamoje „Vidurinė Lietuva“ su Vilniumi, balsuota taip, kad ji taptų Lenkijos dalimi.
1920 m. Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus metu Vilniaus krašte buvo suformuota „Vidurinė Lietuva“.
Būtent ši samprata iškilo 1920 m. Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus metu, kai Vilniaus krašte buvo suformuota „Vidurinė Lietuva“. Remiantis tokia lenkiška Lietuvos samprata, Lietuvos Respublika buvo vadinama „Kauno Lietuva“, o žemaičių tarmė – lietuvių kalba.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 8 | 5 |