Vėluva

PDF 84-85

J a r o- 68 ## Puslapis 85 I KNYGA ir mažų laivų, žodžiu, sunaikino viską, ką tik buvo galima plėnimis paleisti, tik kryžiuočių pilis išliko sveikaf. Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasigavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobrynės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kunigaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apylinkės1 1 .

PDF 38

Tais pačiais 1347 m. lietuvių karalius (rex) niokojo Ragainės ir Įsruties apylinkes, spalio pradžioje priėjo Vėluvą, tyliai įėjus buvo sudegintas miestas, po to lietuviai siaubė Unzatrapio žemę prie Alnos bei Girdavą. Taip lietuviai „dar ie sumušė krikščionis“.

PDF 84-85

J a r o- 68 ## Puslapis 85 I KNYGA ir mažų laivų, žodžiu, sunaikino viską, ką tik buvo galima plėnimis paleisti, tik kryžiuočių pilis išliko sveikaf. Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasigavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobrynės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kunigaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apylinkės1 1 .

PDF 128

Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti.

PDF 11

Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.

PDF 107

Apie Sembos žemės nuniokojimą ir Vėluvos pilies pastatymą Tais pačiais metais, kai buvo pastatytas Karaliaučius, labai įtūžo kaimyninės nadruvių, skalvių ir sūduvių gentys už tai, kad sembai pasidavė tikėjimui ir broliams (jie mat būgštavo, kad dėl tos priežasties ir jiems teksią pasiduoti tikėjimui, kaip ir patvirtino tolesnė įvykių eiga), todėl, sutelkę galingą kariuomenę, įsibrovė į Sembos žemę, piešdami ir degindami; daug žmonių paėmė į nelaisvę ir nukovė, o grįždami atgal, susimanė pastatyti pilį Vėluvoje329, norėdami sutrukdyti broliams ir sembams netikėtai ir be vargo brautis į Nadruvos žemę. Pastatę šią pilį, jie sugrįžo pas savuosius, palikę pilyje Tirską330 bei jo sūnų Maudelį331 su daugybe ginklanešių.

PDF 258-259

** (^252) ii skyrius: valstybės iškilimas Jis ordinui atsilygino panašiais teriojimais jo paties žemėse, pasiekdamas Įsručio ir Vėluvos apylinkes. O kitame žygyje (1365) paėmė ir sunaikino Angerburgo pilį^17.

PDF 615

Štai Lietuvai artimesniųjų pilių įkūrimo datos: Klaipėda — 1252 m., Ragainė — 1289 m., Tilžė — 1293 m., Girdava — 1325 m., Vėluva ir Angerburgas — 1335 m., Įsrutis ir Röselis — 1337 m., Lotzenburgas — apie 1340 m., Rastenburgas ir Johanisburgas — 1345 m., Alenšteinas — 1353 m., Ortelsburgas — taip pat XIV a. vidury, Bišofsburgas— 1395 m., Lyka — 1398 m. (miestelis prie jos pradėtas kurti tik 1435 m. ), ir t.t.

PDF 258-259

** (^252) ii skyrius: valstybės iškilimas Jis ordinui atsilygino panašiais teriojimais jo paties žemėse, pasiekdamas Įsručio ir Vėluvos apylinkes. O kitame žygyje (1365) paėmė ir sunaikino Angerburgo pilį^17.

PDF 24

M. Tepenas, leisdamas 1861 m. kroniką, pažymėjo, kad Dusburgietis rėmęsis 1230 m. kunigaikščio Konrado dovanojamuoju raštu (II, 5), popiežiaus 1230 m. sausio 18 d. bule (II, 6), žuvusia Sventopelko ir Ordino 1243 m. sutartimi (III, 39), kad galėjęs žinoti 1282 m. Pamario kunigaikščio Mstivojaus ir Ordino taikos dokumentą (III, 213); kad pasirėmęs Varmės vyskupo ir kapitulos 1323 m. spalio 16 d. dokumentu apie lietuvių žygius į Danijos karaliaus valdas — Revelio žemę (III, 343), į Klaipėdos miestą ir apylinkes (III, 344), Vėluvą (III, 345) bei Dobrynę (III, 346), be to, 1324 m.

PDF 14

Vasarą Lietuvos kariuomenė smogė Ordinui, puldama Sembą ties Vėluva, o rudenį patraukė į Dobrynės kunigaikštystę, gindama Mazoviją, kurią norėta išlaikyti savo pusėje56.

PDF 247

Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuomene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, sugriovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos magistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plotus. Šitaip praėjo ir kiti metai, pakaitomis vieniems kitus puldinėjant. Prūsijos magistras, susilaukęs pagalbininkų iš svetur, baisiai sumušė Lietuvą; tuo tarpu gardą, užpuolė pilį, sudegino miestą, o Vėluvos ir Tapiavos kraštą sulygino su žeme.

PDF 239

Anksčiau, kai tas medis žaliavo ir turėjo žievę, jis prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadinasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu. Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“.

PDF 128

Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti.

PDF 247

Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuomene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, sugriovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos magistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plotus. Šitaip praėjo ir kiti metai, pakaitomis vieniems kitus puldinėjant. Prūsijos magistras, susilaukęs pagalbininkų iš svetur, baisiai sumušė Lietuvą; tuo tarpu gardą, užpuolė pilį, sudegino miestą, o Vėluvos ir Tapiavos kraštą sulygino su žeme.

PDF 362

Vienok žemaičiai, gavę pragumą, norėjo dar samioms gelbėti; to dėjęsi, susitarė su šalaujais, nadraujais ir sūdaujais traukti į Sami ją kryžėjų ir kitų meldžionų tremti, kurią baisiai baisesniai teriodami, kirto visa laukan, kas krikščioniu vokyčiu vadinos. Patys kryžėjai nusigandę vos besuskubėjo užsirakinti Karaliaučiaus pilė j, į kurią negalėdami žemaičiai įsilaužti, pagrieję grobio, grįžo namo, kurie dar, danguodamies nuo pavojaus, savo krašto pilį Vėluvos atnaujino ir Tirskų, arba Tiškų, kunigaikštį nadraujų, su jo sūnum Vaidiliu kamendotais jos, arba pilės vyrais, pakėlė. Vos kariauna lietuvių ir žemaičių buvo paskydusi, kaip kamendotas Karaliaučiaus, paprakavęs tuodu pilės vyru, įgavo pilį Vėluvą į ranką ir taip ta pilis, kuri galėjo gelbėti nuo antpuolių kryžėjų visą kraštą, dabar rados pastoge vokyčių.

PDF 365

Pati Vėluva priklauso prie pilių, pastatytų pagoniškais laikais.

PDF 128

Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami.