Dusburgietis teigia, kad 1298 viešpaties metais Vytenis, lietuvių karalius, Rygos miestiečių pakviestas, užėmė Karkuso pilį550, kur paėmė į nelaisvę 4 brolius bei jų šeimyną, o pilies apylinkes nusiaubė, degindamas bei plėšdamas; kai jau susirengė grįžti namo, brolis Brunonas. Dusburgietis teigia, kad 551 Dab. Gauja, upė Latvijoje. Naujojo Malūno pilį.
Netoli Livonijos įlankos, prie jūros krantų, pajūryje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius tai aprašo savo 1989 m. išleistame veikale; Teodoras Narbutas – aprašydamas birželio 1 d. įvykius; Petras Dusburgietis – 1298 m. birželio 1 d. įvykius.
1298 viešpaties metais Vytenis, lietuvių karalius, Rygos miestiečių pakviestas, užėmė Karkuso pilį550, kur paėmė į nelaisvę 4 brolius bei jų šeimyną, o pilies apylinkes nusiaubė, degindamas bei plėšdamas; kai jau susirengė grįžti namo, brolis Brunonas, Livonijos žemės magistras, leidęsis pavymui su nedidele kariuomene, jį užpuolė birželio 1 d. pajūryje prie Treiderės upės551, išvadavo iš priešo rankų beveik tris tūkstančius krikščionių ir nukovė aštuonis šimtus netikėlių, vis dėlto galop karalius paėmė viršų ir nukovė magistrą, 22 brolius ir 1500 krikščionių.
Po to nugalėtojai, paleisti pasiplėšti grobio, nusiaubė visas apylinkes, naikindami ugnimi ir kalaviju kaimus bei jų gyventojus. Pavijęs siaubėjus netoli Livonijos įlankos, magistras Brunonas nirtulingai juos užpuolė prie Treiderės upės, jau apsikrovusius grobiu. Iš pradžių Vytenio padėtis rodėsi sunkoka gal dėl to, kad neturėjo po ranka kariuomenės (paprastai šitaip esti, kai gabenamas grobis), nes ji buvo išsisklaidžiusi po kaimus.
Po to nugalėtojai, paleisti pasiplėšti grobio, nusiaubė visas apylinkes, naikindami ugnimi ir kalaviju kaimus bei jų gyventojus. Pavijęs siaubėjus netoli Livonijos įlankos, magistras Brunonas nirtulingai juos užpuolė prie Treiderės upės, jau apsikrovusius grobiu. Iš pradžių Vytenio padėtis rodėsi sunkoka gal dėl to, kad neturėjo po ranka kariuomenės (paprastai šitaip esti, kai gabenamas grobis), nes ji buvo išsisklaidžiusi po kaimus.
Kadangi iš užpakalio buvo jūra, vienoje pusėje trukdė Treiderės upė, o kitoje pusėje ir priekyje puolė priešai, jie turėjo kariauti, nes nebuvo jokios vilties pabėgti. Padrąsėjo širdys, ir užvirė atkaklus mūšis, lietuvius apėmė toks kovos įkarštis, kad su įniršiu atrėmė bemaž jau nugalinčio priešo puolimą, o vėliau, nesiliaudami jį persekioję, privertė bėgti. Kryžiuočių kariuomenė buvo sutriuškinta, keli tūkstančiai krito, žuvo mūšyje pats magistras su beveik 20 ordino riterių.
Teodoro Narbuto aprašyme birželio 1 d. Brunonas prie Treiderės upės pavijo stovyklavusius lietuvius, atsiėmė belaisvius ir nukovė aštuonis šimtus žmonių.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Tuo tarpu Brunonas, paskubomis surinkęs savo karius, birželio 1 dieną pavijo lietuvius netoli nuo jūros krantų, prie Treiderės upės stovyklaujančius, ir surengė tokias narsias kautynes, kad atsiėmė visus belaisvius, o aštuonetą šimtų žmonių užmušė.