Dusburgietis personifikuoja Šventąją žemę kaip krikščionių tautas į pagalbą ir išvadavimą kviečiančią žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 242
Šventoji žemė ragina krikščionis ją išvaduoti Maldauju — išgirskite, visos krikščionių tautos, ir išvyskite skausmą, kurį apleista kenčiu, turėkite omenyje, kas man nutiko, pamatykite ir suvokite, kaip esu paniekinta, griebkitės ginklo bei skydo ir kilkite man į pagalbą, svieskite ietį, taikydami į tuos, kurie mane persekioja, išplėskite mane, varganą ir apleistą, bei išvaduokite iš nusidėjėlių rankų. 81.
Karaliai ir kunigaikščiai buvo atsiėmę Šventąją žemę, bet vėliau ją prarado, o 1290 m. pagonys sugriovė Akono miestą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 241-242
Po to daug karalių ir kunigaikščių, atžygiavusių su nesuskaitoma galybe karių, atsiėmė šventąją žemę, tačiau vėl ją prarado, ir šitaip ji 1250 viešpaties metais pradėjo aiškiai irti, kol to paties viešpaties 1290 metais pagonys iš pamatų sugriovė Akono miestą, kuris vienas tebuvo likęs. Dvejopa šio miesto sugriovimo priežastis: pirma, nesantarvė valdovų, kurie, jį gindami, nerado bendros kalbos, antra, tai, kad kryžininkai, jo šventenybės popiežiaus atsiųsti į pagalbą, neteko sveiko proto ir nuolatiniais maištais bei sąmokslais ardė savo galią.
Dusburgietis Šventąją žemę vaizduoja kaip Dievo išrinktą, bet apleistą ir sielvarto prislėgtą žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 242
Dejonė dėl šventosios žemės apleidimo Šitaip tu, o šventa žadėtoji žeme, pamilta dievo ir pagerbta šventųjų angelų, žadinanti viso pasaulio nuostabą, viešpaties išrinktoji ir išskirtoji, nes tavimi jis akivaizdžiai puošė savo buvimą, o tavo vadavimo mums teikiamomis šventomis malonėmis norėjo atpirkti žmonių giminę, likai apleista ir prislėgta sielvarto. „Viešpats pasidarė lyg nedraugas, nutrėmė visas tavo sienas, sugriovė tavo tvirtoves, jis sunaikino tavo padangtę kaip sodą, sugriovė tavo būstinę, leido užmiršti iškilmę ir subatą, padavė paniekai ir savo narso užsidegimui karalių ir kunigą”.
Omaras, trečias Mahometo karalystės paveldėtojas, įsiveržė į Šventąją žemę ir ją užėmė po Heraklijaus pasitraukimo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 240
Apie šventosios žemės reikalus Neilgai trukus po to, kai imperatorius Heraklijus pasitraukė iš šventosios žemės, vienas arabų kunigaikštis, vardu Omaras, trečias Mahometo karalystės paveldėtojas, žiauriai įsiveržė į Šventąją žemę bei ją visą užėmė, ir šitaip krikščionis, gyvenusius Šventajame Jeruzalės mieste bei gretimose žemėse, 490 metų užgulė kankinamai sunkus netikėlių ir žiauruolių valdžios jungas. Galop valdovas, ilgokai rūstinamas, pajuto širdyje užuojautą, matydamas savo Žmonių sielvartą, ir pakvietė iš.