Dusburgietis personifikuoja Šventąją žemę kaip krikščionių tautas į pagalbą ir išvadavimą kviečiančią žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 242
Šventoji žemė ragina krikščionis ją išvaduoti\n\n Maldauju — išgirskite, visos krikščionių tautos, ir išvyskite skausmą, kurį apleista\nkenčiu, turėkite omenyje, kas man nutiko, pamatykite ir suvokite, kaip esu paniekinta,\ngriebkitės ginklo bei skydo ir kilkite man į pagalbą, svieskite ietį, taikydami į tuos, kurie\nmane persekioja, išplėskite mane, varganą ir apleistą, bei išvaduokite iš nusidėjėlių\nrankų.\n\n\n\n 81.
Karaliai ir kunigaikščiai buvo atsiėmę Šventąją žemę, bet vėliau ją prarado, o 1290 m. pagonys sugriovė Akono miestą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 241-242
Po to daug karalių\nir kunigaikščių, atžygiavusių su nesuskaitoma galybe karių, atsiėmė šventąją žemę,\ntačiau vėl ją prarado, ir šitaip ji 1250 viešpaties metais pradėjo aiškiai irti, kol to paties\nviešpaties 1290 metais pagonys iš pamatų sugriovė Akono miestą, kuris vienas tebuvo\nlikęs. Dvejopa šio miesto sugriovimo priežastis: pirma, nesantarvė valdovų, kurie, jį\ngindami, nerado bendros kalbos, antra, tai, kad kryžininkai, jo šventenybės popiežiaus\natsiųsti į pagalbą, neteko sveiko proto ir nuolatiniais maištais bei sąmokslais ardė savo\n\ngalią.
Dusburgietis Šventąją žemę vaizduoja kaip Dievo išrinktą, bet apleistą ir sielvarto prislėgtą žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 242
Dejonė dėl šventosios žemės apleidimo\n\n Šitaip tu, o šventa žadėtoji žeme, pamilta dievo ir pagerbta šventųjų angelų, žadinanti\nviso pasaulio nuostabą, viešpaties išrinktoji ir išskirtoji, nes tavimi jis akivaizdžiai puošė\nsavo buvimą, o tavo vadavimo mums teikiamomis šventomis malonėmis norėjo atpirkti\nžmonių giminę, likai apleista ir prislėgta sielvarto. „Viešpats pasidarė lyg nedraugas,\nnutrėmė visas tavo sienas, sugriovė tavo tvirtoves, jis sunaikino tavo padangtę kaip\nsodą, sugriovė tavo būstinę, leido užmiršti iškilmę ir subatą, padavė paniekai ir savo\nnarso užsidegimui karalių ir kunigą”.
Omaras, trečias Mahometo karalystės paveldėtojas, įsiveržė į Šventąją žemę ir ją užėmė po Heraklijaus pasitraukimo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 240
Apie šventosios žemės reikalus\n\n Neilgai trukus po to, kai imperatorius Heraklijus pasitraukė iš šventosios žemės,\nvienas arabų kunigaikštis, vardu Omaras, trečias Mahometo karalystės paveldėtojas,\nžiauriai įsiveržė į Šventąją žemę bei ją visą užėmė, ir šitaip krikščionis, gyvenusius\nŠventajame Jeruzalės mieste bei gretimose žemėse, 490 metų užgulė kankinamai\nsunkus netikėlių ir žiauruolių valdžios jungas. Galop valdovas, ilgokai rūstinamas,\npajuto širdyje užuojautą, matydamas savo Žmonių sielvartą, ir pakvietė iš.