t-001vidutinis
Kojelavičiaus pasakojime Germantas pagal Šventaragio prašymą apvalė aikštę ir paskelbė ją valdovų laidotuvių vieta.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat Šventaragis, būdama* gyvas, kartą medžioklės metu pateko į be galo žavingą vietą, kur į Nerį įteka Vilnios upė, apibėgdama lygumą, apsuptą aukštų kalnų ir apaugusią pušynais. Vos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo seneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, niekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei laužui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje amžinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams laidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašomas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir ją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; greta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, vadinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlikdami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, buvo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos.