vieta

Šventaragis

1 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 1 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Kojelavičiaus pasakojime Germantas pagal Šventaragio prašymą apvalė aikštę ir paskelbė ją valdovų laidotuvių vieta.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 127

Mat Šventaragis, būdama* \ngyvas, kartą medžioklės metu pateko į be galo žavin\ngą vietą, kur į Nerį įteka Vilnios upė, apibėgdama ly\ngumą, apsuptą aukštų kalnų ir apaugusią pušynais. \nVos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo \nseneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, \nniekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau\nžui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am\nžinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams \nlaidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo\nmas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir \nją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; \ngreta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va\ndinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik\ndami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu\nvo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos.

c-001Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Vos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo seneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, niekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau žui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am žinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams laidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo mas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir ją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; greta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va dinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik dami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu vo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos. Žyniams uždėjo pareigą kurstyti, kaip reikalavo pa pročiai, ąžuolinėmis ir pušinėmis malkomis amžinąją ugnį; jeigu ši ugnis kartais būtų užgesusi, pats žynys būtų buvęs sudeginamas už nerūpestingumą ar už tai, kad deramai nepaisė tikėjimo nurodymų.