Užkariavę nadruvius, Ordino broliai nukreipė ginklus prieš skalvius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 152
Apie įvykius prieš šį karą\n\n Iš dievo malonės užkariavę nadruvius, broliai nukreipė savo ginklus prieš skalvius,\nįsitikinę, kad tol nebus nieko padarę, kol dar jiems bus likę kas daro; beje, kurios ne\nkurios žemiau aprašytos kovos vyko po karo su nadruviais, nes skalvius buvo galima\npasiekti laivais, o tam negalėjo trukdyti nadruviai, gyvenantys toliau nuo Nemuno.\n\n\n\n\n\n 464 D.
Petro iš Dusburgo kronikoje Skalva priskirta vienai iš 11 Prūsijos žemės dalių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 8
Kai kurie tyrinėtojai Petro iš Dusburgo aprašytą teritoriją,\npietvakariuose ribojamą Osos ir Vyslos, nuo Pamedės ligi Skalvos prie Nemuno apibūdina\nkaip prūsų gyvenamą3.\n Antra vertus, remiantis prūsų—lietuvių bendrybėmis, užfiksuotomis XV—XVI bei\nankstesnių amžių šaltiniuose, istoriografijoje formavosi nuomonė, kad ne tik Nadruva\nbei Skalva, bet ir Semba yra dalis Žemaitijos, kad tai tik atskiri lietuvių kalbos dialektai;\nvakarinių baltų, arba prūsų, kalba laikyta, tik lietuvių kalbos tarme4.
1253-1259 m. Mindaugo dokumentai liudija, kad Skalva tarptautinėje plotmėje laikyta Lietuvos valdovo žeme.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 11
1253—1259 m. Mindaugo dokumentai, kad ir kaip juos vertintume, liudija, kad tuo\nmetu Dainava (plačiąja prasme), arba Jotvingija, taip pat Skalva, Nadruva tarptautinėje\nplotmėje buvo laikomos Lietuvos valdovo žemėmis (LUB, 1, Nr.
Skalvos centras buvo Ragainė (dab.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 60
Teritorija abipus Nemuno žemupio — rytuose maždaug iki Viešvilės, vakaruose iki Atmatos, šiaurėje siekė Sešuvies ir Jūros santaką, o pietuose ėjo iki Nemuno—Priegliaus takoskyros. XIII a. Skalvos centras buvo Ragainė (dab. Nemanas) kair. Nemuno krante.
Sembų fogtas Ditrichas su Ordino pajėgomis atplaukė į skalvių žemę abiejose Nemuno pusėse ir užpuolė Ragainės vietoje stovėjusią pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 154
Apie Ragainės pilies užkariavimą\n\n Brolis Ditrichas, sembų fogtas, atplaukė magistro įsakytas su daugybe brolių ir\ntūkstančiu vyrų, gerai išmokytų pulti įtvirtinimus, į skalvių žemę, esančią abiejose\nNemuno pusėse, ir, netikėtai patraukęs link pilies, stovėjusios toje vietoje, kur dabar\nyra Ragainės pilis, ją užpuolė468. Kai kurie, atrėmę kopėčias, stengėsi užkopti ant sienų.
Kai kurie tyrinėtojai teritoriją nuo Pamedės iki Skalvos prie Nemuno apibūdino kaip prūsų gyvenamą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 8
Kai kurie tyrinėtojai Petro iš Dusburgo aprašytą teritoriją,\npietvakariuose ribojamą Osos ir Vyslos, nuo Pamedės ligi Skalvos prie Nemuno apibūdina\nkaip prūsų gyvenamą3.\n Antra vertus, remiantis prūsų—lietuvių bendrybėmis, užfiksuotomis XV—XVI bei\nankstesnių amžių šaltiniuose, istoriografijoje formavosi nuomonė, kad ne tik Nadruva\nbei Skalva, bet ir Semba yra dalis Žemaitijos, kad tai tik atskiri lietuvių kalbos dialektai;\nvakarinių baltų, arba prūsų, kalba laikyta, tik lietuvių kalbos tarme4.
Pirmasis staigus smūgis buvo planuotas prieš Skalvių miestą ir pilį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 167
Vis dėlto vis\nkas baigėsi visai kitaip, nei buvo norėta. Pirmąjį stai\ngų smūgį ketino nukreipti į Skalvių miestą ir pilį. Ir\ntikrai per pirmąjį antpuolį lengvai pavyko išžudyti\ntuos, kurie, nieko nežinodami, pakliuvo puolantiesiems\npo ranka, žuvo ten ir Liudvikas Oksė, kilmingiausias\nordino žmogus, vis dėlto nepavyko greitai užbaigti ko\nvos, nes smarkiai į priekį veržęsi kariai buvo atstumti\nnuo vartų.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
atsižvelgti į keletą momentų. Kai kurie tyrinėtojai Petro iš Dusburgo aprašytą teritoriją, pietvakariuose ribojamą Osos ir Vyslos, nuo Pamedės ligi Skalvos prie Nemuno apibūdina kaip prūsų gyvenamą3. Antra vertus, remiantis prūsų—lietuvių bendrybėmis, užfiksuotomis XV—XVI bei ankstesnių amžių šaltiniuose, istoriografijoje formavosi nuomonė, kad ne tik Nadruva bei Skalva, bet ir Semba yra dalis Žemaitijos, kad tai tik atskiri lietuvių kalbos dialektai; vakarinių baltų, arba prūsų, kalba laikyta, tik lietuvių kalbos tarme4.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.