Protestantizmas lėmė, kad viena Viduramžių periferija – Šiaurės Europa (Skandinavija) pritapo prie šiaurinės – dinamiškosios Vakarų Europos dalies (Olandija, Anglija) ir per XVII–XVIII a.
Protestantizmas lėmė, kad viena Viduramžių periferija – Šiaurės Eu-\nropa (Skandinavija) pritapo prie šiaurinės – dinamiškosios Vakarų Euro-\npos dalies (Olandija, Anglija) ir per XVII–XVIII a. pralenkė katalikiškąją\nVidurio Europą.
Protestantizmas lėmė, kad viena Viduramžių periferija – Šiaurės Eu-\nropa (Skandinavija) pritapo prie šiaurinės – dinamiškosios Vakarų Euro-\npos dalies (Olandija, Anglija) ir per XVII–XVIII a. pralenkė katalikiškąją\nVidurio Europą.
Čia kalbama apie baltą gėrimą, kuris gali būti arba kume lių pienas, arba fermentuotas jo gaminys, kuris, kaip pamaty sime toliau, antrajame tome, buvo mėgstamas senovės lietu vių gėrimas; arba tas Alus, galintis taip vadintis dėl šviesios spalvos, arba pagaliau liepų midus, kadangi seniau lietuvių kraštai visur garsėjo midumi; ypač liepinis buvo geras Kauno apylinkėse, kol didžiulius tenykščius liepynus sunaikino šalį ištikusi suirutė. Naujoji Edą 20-ojoje giesmėje taip pat mini midų, kaip mėgstamą dievų gėrimą. Kaip ir alus, midus įeida vo į Siaurės Europos tautų apeigas6; jo pavadinimas visose ci vilizuotose tautose buvo beveik toks pat.
O ir tas, kuris susipažino su priešistorinės seno vės epochomis, apiplėštomis įvairių senienų epochomis, ko kito galėtų geisti? Siaurės Europoje ilgai užsitęsęs lai mingai ištobulėjusio pietuose rašto nepažinimas, karai, sumaištys, dar pragaištingesni gaisrai, religijų ir civili nių organizacijų kaita greta visuotinės tamsos nugramz dino mūsų tėvynės praeitį į neperžvelgiamą debesį. Ant ra vertus, ryšiai su labiau išvystytomis tautomis senovė je buvo be galo painūs, padriki ir tolydžio atnaujinami.