Sūduvos dykroje siena ėjo Lieponos paupiu iki Širvintos ir Širvintos krantu iki jos įtekėjimo į Šešupę.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Sūduvos dykroje toliau siena buvo nužymėta upių krantais : visu Lieponos paupiu iki Širvintos upės ir šios krantu iki įtekėjimo Šešupėn. Šešupės krantu ji ėjo per girių masyvus. Jos žemupys paliekamas ordinui, nes nuo į vakarus pasukančios Šešupės siena tiesia linija į Nemuną buvo išvesta ten, kur priešais dešinėje Ne muno pusėje įteka Šventoji.
Sūduvos dykroje siena ėjo Šešupės krantu per girių masyvus, o Šešupės žemupys buvo paliktas Ordinui.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Sūduvos dykroje toliau siena buvo nužymėta upių krantais : visu Lieponos paupiu iki Širvintos upės ir šios krantu iki įtekėjimo Šešupėn. Šešupės krantu ji ėjo per girių masyvus. Jos žemupys paliekamas ordinui, nes nuo į vakarus pasukančios Šešupės siena tiesia linija į Nemuną buvo išvesta ten, kur priešais dešinėje Ne muno pusėje įteka Šventoji.
Padalijus Užnemunę, Ordinui atiteko dalis didžiųjų girių tiesia linija nuo Salyno į Šešupę.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 333
Bet Užnemunė\nbuvo padalinta, ir ordinui atiteko dalis didžiųjų girių, tiesia linija\nnuo Salyno į Šešupę. Toliau siena apytikriai buvo nužymėta upė\nmis (Šešupė, Neta, Bebras, Narevas).
Padalijus Užnemunę, ordinui atiteko dalis didžiųjų girių tiesia linija nuo Salyno iki Šešupės.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 333
Bet Užnemunė\nbuvo padalinta, ir ordinui atiteko dalis didžiųjų girių, tiesia linija\nnuo Salyno į Šešupę. Toliau siena apytikriai buvo nužymėta upė\nmis (Šešupė, Neta, Bebras, Narevas).
Vytauto nustatytos Lietuvos ribos ėjo Leipūnos ir Širvintos upėmis iki Šešupės, o nuo jos tiesiai į Nemuną prie Smalininkų.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 154
Jos buvo pravestos nuo\nMozūrijos sienos upe aukštyn į Grajevo ir Ragordo ežerus, iš\nčia pro Vištyčio ežerą į Leipūnos upę, toliau Leipūnos ir Šir\nvintos upėmis iki Šešupės ir nuo jos tiesiai į Nemuną prie Sma\nlininkų; iš čia — į Palangą, paliekant Ordinui dviejų mylių\npakraštį prie Nemuno ir trijų mylių pakraštį prie Jūros. Tuo\nbūdu Klaipėda buvo palikta Ordinui, o Palanga — Lietuvai; ji\nskyrė Vokiečių ir Livonijos Ordinų žemes, kas apsaugojo Lie\ntuvą nuo didesnės vokiečių įtakos1 2).
Nuo pasirašymo vietos ir sutartis vadinama Salyno sutartim. Ja Vytautas sutiko užleisti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio; ordinui, be to, buvo palikta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos, einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę, ir kairysis Šešupės.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 135
Nuo pasirašymo vie- tos ir sutartis vadinama Salyno sutartim. Ja Vytautas sutiko už- leisti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio; ordinui, be to, buvo pa- likta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos, einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę, ir kairysis Šešupės krantas). Už tai ordinas sutiko ne tik nepulti Lietuvos, bet net padėti Vytautui rytuose.