Saurai

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Teodoras Narbutas Rašyta 1835 m. rugsėjo 25, Sauruose.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

T. Narbuto prašomas, rankraščio savininkas Aleksandras Bychovcas perdavė jį istoriko pažįstamam teisėjui Vincentui Janovskiui, o pastarasis 1834.II.4 persiuntė rankraštį T. Narbutui į jo Saurų dvarelį Lydos paviete, Nočios parapijoje.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tačiau, įsigilinus į rašinio turinį, aiškėja, jog problema daug didesnė: D. Poškai laibiausiai rūpi, kas gi rašys tą istoriją. Taigi, straipsnio autoriaus nuomone, atėjo laikas, kad ją parašytų pats lietuvis, o ne rusas, ne vokietis ir ne lenkas, nes „<...> senieji autoriai, iš eilės vienas kitu sekdami ir iš kits kito nusirašinėdami lietuvių pagoniškas gimines ne iš įsitikinimų ar religinių principų, bet dėl prietarų, vos teikėsi laikyti žmonėmis ar to vardo vertais < ...> “3. D. Poška piktinosi: „O vėlesnieji autoriai, lietuvių gimines šmeiždami ir paskviliais niekindami, nenoromis rašė apie Lietuvą ir jos giminaičius, o patys, būdami lenkai, norėjo ir Lietuvą matyti sarmatą giminių bėglių apgyventą, o todėl Lenkijai tariamai teisėtai priklausančią <■■■>• Ką 1 Ten pat. 2 Zinudzįn D. P. Kilio slow przedwstppnych do kogabądž mającego zamiar pisač dzieje Litwy i Žmudzi // Dziennik Warszawski. 1829. T. V (Nr. 44). S. 17—19. Straipsnio vertimas į lietuvių kalbą spausdintas: Poška D. Raštai. V., 1959. P. 258—261. 3 Ten pat. P. 259. 432 tad bekalbėti apie kitų šalių — vokiečių, rusų ir kt. — rašytojus, kurių tautoms lietuviai kariniais atstkeršijimais buvo įsipykę ir kurie, nepažindami mūsų istorijos, rašė tai, kas jiems patiko ar ką lenkų dvasininkų istorikų veikaluose buvo skaitę“1. Autoriaus įsitikinimu, dėl šių priežasčių lietuvių tautos istoriją gali parašyti „tiktai kuris nors civilis pilietis“ ir tik jis turi galimybę objektyviai pavaizduoti tos tautos praeitį. Sunku pasakyti, ar D. Poška, rašydamas šį straipsnį, turėjo omenyje kokį nors konkretų asmenį. Galbūt ir taip. Jam puikiai buvo žinomas tuometinis intelektualus Lietuvos elitas, ypač tie, kurie domėjosi krašto praeitimi. D. Poška turėjo galimybę su daugeliu iš jų asmeniškai bendrauti, vadinasi, ir žinoti jų planus. Manoma, kad tuo metu jau buvo parašyti S. Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. D. Poškai buvo žinomas šis veikalas, net spėjama, kad jis galėjo būti jo persirašytas2. Bet savo straipsnyje jis nemini S. Daukanto, tarytum pastangų parašyti lietuvių tautos istoriją iki pat 1829 metų ir nebuvo. Galbūt geriausiai šį faktą paaiškintų paties S. Daukanto „Darbų“ pratarmės žodžiai: ,,<...> aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių papasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka“3. D. Poška, kalbėdamas apie poreikį rašyti lietuvių tautos istoriją, visų pirma turėjo omenyje „mokytus vyrus ir galvočius“, istoriją, kuri papildytų Siaurės Europos tyrinėjimus. Ir nors kalbos klausimas straipsnyje neakcentuojamas, D. Poška neabejojo, jog ją turi rašyti lietuvis arba žemaitis. Tokia būtų pagrindinė šio straipsnio, rašyto 1829 metais, t. y. T. Narbutui sisteminant jau sukauptą istorinę medžiagą, išvada. Kaip byloja antro LTI tomo parankinis egzempliorius, istorikas gerai žinojo šį rašinį, be to, ir kitus D. Poškos 1 Ten pat. P. 259—260. 2 Ziv. Merkys V. Simonas Daukantas. Antras papildytas leidimas. V., 1991. P. 41. 3 Daukantas S. Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių // Daukantas S. Raštai. T. 1. V., 1976. P. 39. 433 darbus, juolab kad Saurų dvaro bibliotekoje buvo saugoma nemažai šio žemaičių literato rankraščių