Narbutas Rosės (Ross) upę, įtekančią į Dneprą dešiniajame krante, laikė vardą gavusia iš lietuvių genties tautų. Narbutas Rosę aprašė kaip upę, tekančią per tankiai gyvenamas, gražias ir derlingas Volkovysko apskrities apylinkes.
Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, arba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.
Ilgai nedelsdami, jie perėjo smėlėtas Nemuno pakrantes, plytinčias žemiau Sčiaros žiočių, ir, tik persikėlę kitapus Želvos upės1 į jos kairįjį krantą, šiandien Jaiblonovo apylinkės, pateko į žemes, kurias pagal tuometinį derlingumą galima buvo šiek tiek lyginti su Ukrainos žemėmis. Čia atsivėrė vietovė, kur galima buvo saugiai įsikurti prie upės, plukdančios savo vandenis per gražias apylinkes; ji dar ir šiandien bėga per tankiausiai gyvenamas, gražiausias ir derlingiausias Volkovysko apskrities apylinkes. Si upė pavadinta religiniu vardu Ros; jis ir ligi šiol dar išliko visiškai nepakitęs.