Romuva šaltiniuose minima kaip Nadruvoje esanti šventykla su kriviu.
Įrodymai (1)
Šio proceso ankstyvąja apraiška reikėtų laikyti šaltiniuose minimą šventyklą – Nadruvoje esančią Romuvą ir jos krivį.
Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
8 teiginiai9 įrašai5 ryšiai
Vikipedijos įžanga
„Romuva“ (kitaip Senovės baltų religinė bendrija) – XX a. įkurta ir daugiausia Lietuvoje veikianti neopagoniškoji religinė bendrija. „Romuva“ taip pat turi bendruomenes ir pasekėjų Australijoje, Kanadoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Norvegijoje. „Romuvos“ tikėjimo praktikavimas daugelio jos pasekėjų laikomas kultūrinio pasididžiavimo dalimi, kaip ir tradicinis menas, baltiškasis folkloras, tradicinių švenčių šventimas, tradicinių dainų dainavimas. Pavadinimas bendrijai suteiktas pagal Petro Dusburgiečio aprašytą senovės prūsų šventyklą Romovę (prūs. Rāmawa) Nadruvoje.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Šio proceso ankstyvąja apraiška reikėtų laikyti šaltiniuose minimą šventyklą – Nadruvoje esančią Romuvą ir jos krivį. Romuvoje pagrindinis kulto objektas buvo ugnis.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Paskirtis |
|
| |
| Infrastruktūra |
|
|
Patikrinti teiginiai
Romuva šaltiniuose minima kaip Nadruvoje esanti šventykla su kriviu.
Šio proceso ankstyvąja apraiška reikėtų laikyti šaltiniuose minimą šventyklą – Nadruvoje esančią Romuvą ir jos krivį.
Raseinių ir Ariogalos apylinkės laikytos svarbiomis pagonims, nes čia stovėjo Romuva su Perkūno šventykla ir Krivių Krivaičio buveine.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Vaikių krašte buvo šventoji giria, kuri kartu su netoliese stovėjusia pilimi ir aplinkiniais pastatais vieną naktį buvo sudeginta iki pamatų, visi gyventojai išžudyti. Baigusi kruvinus darbus, ginkluota palyda kitą dieną pasiekė Raseinių ribas, o vėliau ir Ariogalos apylinkes. Abi tos vietovės pagonims buvo labai svarbios, juk čia stovėjo Romuva (Perkūno šventykla ir vyriausiojo vaidilos Krivių Krivaičio pagrindinė buveinė).
Romuva minima kaip Perkūno šventykla ir vyriausiojo vaidilos Krivių Krivaičio pagrindinė buveinė.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Baigusi kruvinus darbus, ginkluota palyda kitą dieną pasiekė Raseinių ribas, o vėliau ir Ariogalos apylinkes. Abi tos vietovės pagonims buvo labai svarbios, juk čia stovėjo Romuva (Perkūno šventykla ir vyriausiojo vaidilos Krivių Krivaičio pagrindinė buveinė). Pakeliui viską versdama pelenais, kryžiuočių kariauna puolėsi Bisenės pilies link, pasiryžusi užimti ją šturmu, ir jau vėlų vakarą imta pulti.
Lietuvos istorijos autoriai Nadruvoje buvusią Romuvą laiko ankstyva pagonybės virtimo institucine religija apraiška.
Taigi valstybė iš viršaus lyg ir turėjo bandyti paspartinti pagonybės virtimo institucine religija procesą. Šio proceso ankstyvąja apraiška reikėtų laikyti šaltiniuose minimą šventyklą – Nadruvoje esančią Romuvą ir jos krivį. Tai jau turėtų būti savarankiška institucija, matyt, išlaikoma iš dovanų.
O kai prūsai jau turėjo pakankamai karo meno išmokusių karių, Vaidevutis ir vyriausiasis žynys ušaukė tautą į Romuvą ir ten po aukų atnašavimo pra nešė dievų ¡pageidavimą ir valią atkeršyti dabar už mozūrų jiems padarytą gėdą ir patirtą pažeminimą stojant į.
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
O kai prūsai jau turėjo pakankamai karo meno išmokusių karių, Vaidevutis ir vyriausiasis žynys ušaukė tautą į Romuvą ir ten po aukų atnašavimo pranešė dievų ¡pageidavimą ir valią atkeršyti dabar už mozūrų jiems padarytą gėdą ir patirtą pažeminimą stojant į kovą u jų kunigaikščiu.
Betgi savame krašte jis įkurdino kitą Romuvą su kitu Kriviu.
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Betgi savame krašte jis įkurdino kitą Romuvą su kitu Kriviu. Pačios didžiausios aukos vis dėlto būdavo išsiunčiamos iš Lietuvos ir patikimos vyriausiajam žyniui Prūsijoje, kadangi aname krašte dievai nesilankydavę.
Romuvoje ugnį Bumblauskas įvardija kaip pagrindinį kulto objektą, o jos garbinimą sieja su Lietuvoje išplitusiais Aukuro kalnais ir akmenimis.
Šaltinis: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
Romuvoje pagrindinis kulto objektas buvo ugnis, kurios garbinimas susijęs su Lietuvoje išplitusiais Aukuro kalnais ir akmenimis.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 3 | 4 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 3 | — | 2 | 2 |
| Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.) | — | 2 | 2 |
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija | — | 1 | 1 |