Narbutas rašo, kad Viršaičio stabas buvo senojoje Romovės šventykloje ir buvo labai gerbiamas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 91
Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skirtingais mitais. Viršaitis (Wirszajtos) Šio dievo stabas buvo senojoje Romovės šventykloje, jis buvo labai gerbiamas. Dievas globojo namus, visokį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei namų gyvulius, - taip mano Strijkovskis.
Narbutas rašo, kad Atrimpo stabas Romovės šventykloje stovėjo Perkūno dešinėje ir buvo medinis, su varpų vainiku.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 254
Originalas buvo Vilniuje ir tikriausiai pateko į Sankt Peterburgą (žiūrėk iliustraciją)*. Dievo Patelo stabas buvo toje pačioje šventykloje ir stovėjo į dešinę nuo Perkūno, bet koks buvo jo atvaizdas - nežinome. Perkūno, Patelo ir Atrimpo atvaizdai yra žinomi dar iš senovės prūsų vėliavos.
Narbutas rašo, kad Romovės šventyklą supo apeigų aikštė, kurioje buvo sukrautos malkų stirtos šventajai ugniai palaikyti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 268
Priešais ąžuolą, angos link, sienoje stovėjo aukurai, kuriuose buvo deginamos aukos ir palaikoma šventoji ugnis. Šventyklą supo aikštė, kurioje susirinkę žmonės dalyvaudavo apeigose, o pati šventykla buvo Adytum. Aikštėje buvo sukrautos stirtos malkų šventajai ugniai palaikyti.
Tad paskaitykime dabar pačios seno vinės šventyklos aprašymą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 267
Tad paskaitykime dabar pačios senovinės šventyklos aprašymą. Plačios lygumos, užliejamos dviejų upių, viduryje augo stebuklingas, žiemą vasarą žaliuojantis, neišmatuojamo storio ir aukščio ąžuolas. Medį supo šešiakampis mūrinis aptvaras, kadangi Strijkovskis suskaičiuoja šešis šventyklos kampus7.
Narbutas teigia, kad dievo Patelo stabas buvo toje pačioje šventykloje ir stovėjo į dešinę nuo Perkūno, bet koks buvo jo atvaizdas - nežinome.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 254
Originalas buvo Vilniuje ir tikriausiai pateko į Sankt Peterburgą (žiūrėk iliustraciją)*. Dievo Patelo stabas buvo toje pačioje šventykloje ir stovėjo į dešinę nuo Perkūno, bet koks buvo jo atvaizdas - nežinome. Perkūno, Patelo ir Atrimpo atvaizdai yra žinomi dar iš senovės prūsų vėliavos.
Šventyklą supo aikštė, ku rioje susirinkę žmonės dalyvaudavo apeigose, o pati šventykla buvo Adytum.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 266
Už ąžuolo buvo nedideli rūsiai arba slėptuvės šventiesiems šliužams. Priešais ąžuolą, angos link, sienoje stovėjo aukurai, kuriuose buvo deginamos aukos ir palaikoma šventoji ugnis. Šventyklą supo aikštė, kurioje susirinkę žmonės dalyvaudavo apeigose, o pati šventykla buvo Adytum.
Upės (Oppen) kaime augo storiausias ąžuolas, kuris, anot to paties istoriko, priklausė šventyklos liekanoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 267
Upės (Oppen) kaime augo storiausias ąžuolas, kuris, anot to paties istoriko, priklausė šventyklos liekanoms. Garsi šventykla buvo vietovėje, vadintoje Rikajotu (Rikajoth), kurios buvimo vieta nežinoma. Kiti mano, kad tai ta pati vieta, kaip ir Romovė. Bet kadangi Rikajoth prūsiškai reiškia religinę sostine, tad tai turėjo būti vyriausiojo žynio buveinė, o ne šventasis miestas.
Narbutas pažymi, kad slavai šventyklas vadino gontinomis arba kontinomis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 266
Už ąžuolo buvo nedideli rūsiai arba slėptuvės šventiesiems šliužams. Priešais ąžuolą, angos link, sienoje stovėjo aukurai, kuriuose buvo deginamos aukos ir palaikoma šventoji ugnis. Šventyklą supo aikštė, kurioje susirinkę žmonės dalyvaudavo apeigose, o pati šventykla buvo Adytum.