Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“, remdamasis Pskovo metraščiu, nurodo, kad 1432 m. Pskovo vietininkai Joachimas ir Aleksas Jefremovičius su Pskovo bajorais sudarė sutartį su Švitrigaila.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 230
Palenkdamas rusų bojari- 10 Pskovo metraštis (K a r a m z i n, V, 1. 146 - prieraš.) pasakoja, kad 1432 metais vietininkai Joachimas ir Alek sas Jefremovičius su Pskovo bojari nais atvyko pas Švitrigailą ir sudarė su juo sutartį, kurioje patvirtinta se novinės sienos, kaip buvę Vytauto laikais.
Michał Baliński teigimu, 1427 m. sėkmingai pasibaigęs Vytauto žygis privertė Pskovo pasiuntinius atvykti į Vilnių prašyti paleisti belaisvius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 171
Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: du\nsyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėk\nmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių\nPskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną\nSidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė pa\nleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar\n250 rublių nepridėjo (1429 m.
Vyskupas Albertas į Pskovą išsiuntė žygūnus, kuriems vadovavo abatas Teodorikas.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 278
Sis laisvojo miesto valdovas ir Naugardo respublikos są jungininkas galėjo atnaujinti savo paties ir savo sąjun gininkų teises į Latvijos valdžią. Tai mes anksčiau (§ 650) esame minėję. Tad vyskupas išsiuntė į Pskovą žygūnus, kuriems vadovavo žinomas iš ankstesnių pasa kojimų abatas Teodorikas.
Gyvas paliktas buvo tik vienas rusinąs, kurį, ap ginklavę nuo galvos iki kojų ir užsodinę ant šarvuoto žir go, išleido į kariauną, skirtą pagalbai, ¡stovėjusią dar prie Pskovo, taip perduodami žinią apie tvirtovės užėmimą, taigi ir ši kariauna išsisklaidė.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 360
Gyvas paliktas buvo tik vienas rusinąs, kurį, ap\nginklavę nuo galvos iki kojų ir užsodinę ant šarvuoto žir\ngo, išleido į kariauną, skirtą pagalbai, ¡stovėjusią dar prie \nPskovo, taip perduodami žinią apie tvirtovės užėmimą, \ntaigi ir ši kariauna išsisklaidė.
Daumantas, matydamas neišvengiamą pavojų, naktį pabėgo anapus Dauguvos į Pskovą, kurį valdė jo senelio brolis, taip pat Daumantas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 249
Daumantas, matydamas ne\nišvengiamą pavojų, liepė pilies gynėjams stipriai prie\nšintis, o pats naktį, nusileidęs nuo mūro sienos, pabėgo \nanapus Dauguvos į Pskovą, kurį tuo metu valdė brolis \njo senelio, taip pat Daumantas.
Teodoras Narbutas nurodo, kad vyresnysis brolis Daumantas nuo sosto buvo nušalintas dėl sąmokslo prieš Narimantą, emigracijos į Pskovą, ryšių su Pskovo kunigaikščiu Daumantu ir Polocko kunigaikštystės uzurpavimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 252
Mat vyres nysis brolis Daumantas, nors turėjęs sosto paveldėjimo pirmenybę, buvo nuo jo nušalintas kaip dalyvavęs są moksle prieš Narimantą, dėl emigracijos į Pskovą, ryšių su Daumantu, tenykščiu kunigaikščiu, nusistačiusiu prieš tėvynę, ir galop dėl Polocko kunigaikštystės uzurpacijos.
Pskovo pasiuntiniai, atvykę pas Algirdą, teigė esą palikti savo vado ir brolių naugardiečių bei prašė Algirdo pagalbos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 71
Pskovo pasiuntiniai, stoję prieš Algirdą, pasakė: „Val dove, esame savo vado ir brolių naugardiečių apleisti, tu gelbėk mus!“
Algirdas su beveik visa savo ir Pskovo kariauna persikėlė per Velikajos upę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 72
Tuo m etu kunigaikštis Algirdas su beveik visomis savo ir Pskovo kariaunos pajėgomis persikėlė per Velikajos upę
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 333
Žemaičiuose jos\nėjo Nevėžio tėkme, o jo aukštupyje nuo Vaišvilčių kaimo buvo\npratęstos (Mūšos upe, Smardonės upeliu, Apaščios ežeru, netoli\ndabartinių Biržų), paskui tiesiai į šiaurę iki Pskovo respublikos\nvaldų.\nGaudamas Žemaičius iki Nevėžio, ordinas pirmą kartą išreika\nlavo ir žymią dalį Sūduvos dykros, į kurią, kaip į jo paties XIII\namž.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 272
Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428). Žymiausia jų buvo Halka, kurią veždavo 20 porų arklių prieš piet ir tiek pat po piet. Mykolas Brenšteinas^1 ), remdamasis įvairiomis kroniko mis, mano, kad Vytauto amžiaus gale lietuvių artilerija buvo jau nemenka ir kad to amato lietuviai išmokę iš kryžiuočiu; iš jų retais atsitikimais gaudavę ir patranką.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 48
Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, ku\nriuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp\nNaugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių. Vilniaus\nmiestiečiai, gavę svarbią privilegiją laisvai prekiauti viso\nje Lietuvos valstybėje, nemokėdami muito mokesčių, pradė\njo lankytis tolimose provincijose, kur artimiau susipažino su\nkrikščioniškąja kultūra26.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 302
Kai Stp. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Psko- vą, o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias ru- sų žemes, Posevinui tarpininkaujant, prasidėjo derybos. Ka- ralius linko taikintis, nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti, be to, kariuomenė buvo išvargusi, joje prasidėjo ligos, o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 26
Be to, Rusios miestai, būtent Pskovas ir Didysis Naugar- das, atsidūrė kitokiose aplinkybėse. Anksčiau už Vilnių įkurti, tinkami prekybai, jie greičiau virto tankiai gyvenamomis ir tur tingesnėmis gyvenvietėmis. Įsikūrusių toliau šiaurėje mongolų antpuoliai jų ne tik nepalietė taip, kaip visos Rusios, bet ir nelei do įsigalėti jokiems smulkiems kunigaikščiams, valdžiusiems sa vo teritorijas, išsekintiems tarpusavio vaidų ir totorių atakų.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 262
Yra žinoma, kad jis, kariaudamas su Pskovu, pa\nsitraukė nuo jo tik sutikus sumokėti 1000 rublių kontribucijos,\no už belaisvius — pridėjus dar 450 rublių. Naugardo ir Por\nchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui\n10.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 254
Būda\nmas ir fiziniu atžvilgiu silpnas, Jaunutis nesugebėjo išreikalauti\npaklusnumo nė kitų kunigaikščių, kurie ėmė savarankiškai veikti.\nŠiaurėje, pvz., Kriavo ir Vitebsko kunigaikštis Algirdas nuo Livo\nnijos kryžiuočių sėkmingai gynė Pskovą.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 48
Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, ku\nriuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp\nNaugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių. Vilniaus\nmiestiečiai, gavę svarbią privilegiją laisvai prekiauti viso\nje Lietuvos valstybėje, nemokėdami muito mokesčių, pradė\njo lankytis tolimose provincijose, kur artimiau susipažino su\nkrikščioniškąja kultūra26.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 36
Jonas III-sis, rusų žemių rinkėjas («sobiratel’ russkich žemeli»), įsisąmo nino savo politinėje programoje, jog reikia iš Lietuvos jėga atimti^11 (^11) **Taip rašė savo laiške Vosyliui III (1505-1533) Eleazaro vienuolyno (prie Pskovo) vienuolis Filotiejus. Žr.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 26
Didžiulė politinė permaina, atėjusi per Jogailą su Lietuvos krikštu ir sąjunga su Lenkija, vėliau greitas Lietuvos vasalų virtimas turtingiausia aristokratija - visa tai Vilniaus mies tiečiams nesuteikė nei progos, nei palankaus meto įgyti daugiau laisvių. Be to, Rusios miestai, būtent Pskovas ir Didysis Naugar- das, atsidūrė kitokiose aplinkybėse. Anksčiau už Vilnių įkurti, tinkami prekybai, jie greičiau virto tankiai gyvenamomis ir tur tingesnėmis gyvenvietėmis.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 94-95
Steponas Batoras uždraudė plėšti gyventojus, paimtus į nelaisvę žmo- nes paleido, pareiškęs, kad kariaujama su Maskvos tironu Ivanu Iv (Rūsčiuoju), o ne su jo nelaimingais pavaldiniais. ## Puslapis 95 Rugpjūčio pabaigoje jungtinės pajė- gos pasiekė labai gerai įtvirtintą Pskovo miestą. Pskovą juosė 9 km ilgio, 4-5 m sto- rio ir 12 m aukščio išorinė mūro siena su 27 bokštais.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 95
## Puslapis 95 Rugpjūčio pabaigoje jungtinės pajė- gos pasiekė labai gerai įtvirtintą Pskovo miestą. Pskovą juosė 9 km ilgio, 4-5 m sto- rio ir 12 m aukščio išorinė mūro siena su 27 bokštais. Miesto viduje buvo Daumanto kremlius - vidinė pilis, atskiros miesto dalys taip pat buvo apjuostos gynybinėmis sienomis.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 50
Grįžimas \nnamo buvo ne karo žygis, o tik rytinių valstybės pakraščių patikrinimas – \npajungiami Pskovas (1426 m.) ir Didysis Naugardas (1428 m.).
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 254
Šiaurėje, pvz., Kriavo ir Vitebsko kunigaikštis Algirdas nuo Livo\nnijos kryžiuočių sėkmingai gynė Pskovą. Miestas, jam atsidėkoda\nmas, savo kunigaikščiu pasikvietė vyriausią Algirdo sūnų, per\nkrikštą gavusį Andriaus vardą.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68
Gegužės 15 d.\n\nSkirsnemunėje Švitrigaila ir Ordinas\npatvirtino prieš metus pasirašytą sutartį,\ntaip pat Švitrigaila sustiprino ryšius su\nNaugardu, Pskovu, Mozūrija, Odojevo ir\nTverės kunigaikščiais. Tuo tarpu Jogailos\nLenkijos santykiai su Ordinu aštrėjo.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 333
Žemaičiuose jos\nėjo Nevėžio tėkme, o jo aukštupyje nuo Vaišvilčių kaimo buvo\npratęstos (Mūšos upe, Smardonės upeliu, Apaščios ežeru, netoli\ndabartinių Biržų), paskui tiesiai į šiaurę iki Pskovo respublikos\nvaldų.\nGaudamas Žemaičius iki Nevėžio, ordinas pirmą kartą išreika\nlavo ir žymią dalį Sūduvos dykros, į kurią, kaip į jo paties XIII\namž.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 333
Žemaičiuose jos\nėjo Nevėžio tėkme, o jo aukštupyje nuo Vaišvilčių kaimo buvo\npratęstos (Mūšos upe, Smardonės upeliu, Apaščios ežeru, netoli\ndabartinių Biržų), paskui tiesiai į šiaurę iki Pskovo respublikos\nvaldų.\nGaudamas Žemaičius iki Nevėžio, ordinas pirmą kartą išreika\nlavo ir žymią dalį Sūduvos dykros, į kurią, kaip į jo paties XIII\namž.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 262
Yra žinoma, kad jis, kariaudamas su Pskovu, pa\nsitraukė nuo jo tik sutikus sumokėti 1000 rublių kontribucijos,\no už belaisvius — pridėjus dar 450 rublių. Naugardo ir Por\nchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui\n10.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir didysis kunigaikštis Vytautas įkasė patrankas Tauro kalne, ant kurio didysis kunigaikštis Gediminas buvo nudėjęs taurą ir dėl to tas kalnas vadinasi Taura- kalnis. Įsakė šaudyti į Kreivąjį kalną, ir nemaža to Kreivojo kalno su užtvaromis nuvertė, ir pilies žmo nes apėmė baimė. O tuo metu didysis kunigaikštis Vy tautas pradėjo šturmą ir užėmė likusiąją pilies dalį 35, sučiupo kunigaikštį Skirgailą ir uždarė jį kalėjime36, ir Kreivąją pilį sudegino37, ir ėmė valdyti Vilnių ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Karalius Jogaila pasiuntė pas jį savo pasiunti nius M, šitaip kreipdamasis: „Nebeniokok daugiau tos Lietuvos žemės, savo ir mūsų tėviškės.