Prūsija

PDF 152

Prūsijos ordi­\nnas iš sykio griebėsi tos patogios progos pradėti karą ir nio­\nkoti tuos pavojingus jam kaimynus (1394 m.); kitais metais\nŠvitrigaila, kryžiuočių pulku vedinas, kartu su didžiuoju ma­\ngistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir, nusiaubę\nprie Gardino panemunės pavietus, sudegino Drohičiną, Nau­\ngarduką, Mirą ir Lydą, paėmė 2 200 belaisvių, 1 400 žirgų ir\nprisiplėšė daugybę grobio, niekur nesutikę pasipriešinimo,\nnet iki Šalčininkų nusigavo51. Visa tai vyko žiemos pabaigo­\nje, tik staigus atodrėkis privertė vokiečių kariuomenę skubi­\nnai grįžti į savo kraštą, taigi jie nepriėjo iki sostinės ir pen­\nkiolika dienų teplėšė Lietuvą.

PDF 35

Tas\nRomuvas sunaikino kryžiuočiai, už­\nėmę Prūsiją; tačiau nežinia, ar kitos,\nar tos pačios iš anos žemės perkel­\ntos, buvo pačioje Lietuvoje, prie\nKauno, ant Nevėžio kranto, .

PDF 197

287 (280). Apie žemės drebėjimą Prūsijos žemėje Tų pačių metų rugpjūčio 8 dieną, apie trečią valandą, visoje Prūsijoje drebėjo žemė. Tris kartus suvirpėjo žemė drauge su pastatais, kurių retas išliko nesugriuvęs.

PDF 27

Iš savo pusės, sutikdami apsi­\nkrikštyti, jiedu pirmiausia reikalavo, kad Vokiečių Ordinas Lie­\ntuvai grąžintų žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje ir Žiemga­\nlius bei Kuršius Livonijoje. Kadangi Lietuvai apsikrikštijus\nOrdino egzistencijai Lietuvos pasieniuose nebūtų buvę pagrindo,\ntai jiedu siūlė Ordinui išsikelti į Rusijos pietus, ginti krikščionis\nnuo totorių užpuldinėjimo.

PDF 149

Jis griežtai pareiškė, ne tiktai\nniekada neišsižadėsiąs savo tėviškės, Veliuonos, bet galįs siek­\nti ir Prūsijos, nes ir tas kraštas seniau priklausė jo protėviams.\nOrdino gi pasiuntiniui, kuris dar kaltino Vytautą, kad jis nebeiš­\nduoda Torne žadėto rašto apie Žemaitijos grąžinimą po savo ir\nJogailos mirties, dabar jis tokį raštą kartu su Jogaila parašė, bet\nlabai neformalų.

PDF 27

Iš savo pusės, sutikdami apsi­\nkrikštyti, jiedu pirmiausia reikalavo, kad Vokiečių Ordinas Lie­\ntuvai grąžintų žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje ir Žiemga­\nlius bei Kuršius Livonijoje. Kadangi Lietuvai apsikrikštijus\nOrdino egzistencijai Lietuvos pasieniuose nebūtų buvę pagrindo,\ntai jiedu siūlė Ordinui išsikelti į Rusijos pietus, ginti krikščionis\nnuo totorių užpuldinėjimo.

PDF 151

Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius ypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, patirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo. Juk tas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo­ bojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su Prūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask­ va, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir tolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil­ nius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko­ kių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė. Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan­ tiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos kūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės kraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik­ tas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su­ klestėti!

PDF 56-57

40 ## Puslapis 57 I KNYGA vokiečių nagų į Lietuvą, suduodamas jiems didelį smūgį41. Kai tik Prūsiją pasiekė žinia, kad Jogailos derybos su Lenki­ jos didikais ir Vengrijos karaliene Elžbieta dėl Jadvygos ran­ kos sėkmingos, didysis magistras Konradas Ciolneris Ro- tenšteinas tuojau pat, surinkęs didžiules pajėgas, 1385 metų rugpjūtį ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir ėmė siautėti visame krašte. Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stip­ rias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medi­ ninkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nunio­ kotos.

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me­\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku­\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi­\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad\niš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tau­\ntų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 142-143

Vygan­ das tačiau byloja: Steterunt V septi­ manis in continuo agone nocte dieque et pugna et ex utraque parte multi sunt occisi [stovėjo 5 savaites nuolatinėse kautynėse dieną naktį ir kovoje iš abiejų pusių daug buvo užmuštų]. - • — 126 ## Puslapis 143 Il KNYGA po įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kry­ žiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir kalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją. Puolėjų nuos­ toliai buvo irgi ne mažesni; be daugybės nukautų karių, prie Vilniaus šūvio pakirstas žuvo Lietuvos kunigaikštis, Kęstu­ čio sūnus, Vytauto tikras brolis Tautvilas ir Hohenšteino gra­ fas Algardas34.

PDF 133-134

Acta, tai yra*\n117\n\n## Puslapis 134\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nOrdino pagalbos. 1390 metų sausio pradžioje visą savo šei­\nmą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti anks­\ntesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar \nlabiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų \nsavo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu.

PDF 37

Nuo «nebylių seimo » (1717) į tolimą perspektyvą užmestos Petro politikos vaisius ir buvo carienės Kotrynos II-sios pravesti padalinimai respublikos, kurios trečdalį ji turėjo užleisti Prūsijai ir Austrijai. Tai sudarė visai naują epochą Lietuvos istorijoje. Buvo aišku, kad jungtinės lietuvių ir lenkų respublikos pateki­ mas į Rusijos orbitą turėjo vieną dieną sąmoningai pribrandinti jos galą.

PDF 50

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai­\ndila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san­\ndėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry­\nžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.

PDF 72

Visų pirma – tai \nAbraomo Kulviečio ir Martyno Mažvydo kultūrinė programa, pateikusi \npirmą lietuvišką knygą, o ir pradėjusi lietuviakalbės raštijos tradiciją, tačiau \nji buvo kuriama emigracijoje – Prūsijoje, ir jos neprireikė LDK elitui. \n1595 m.

PDF 133-134

Acta, tai yra*\n117\n\n## Puslapis 134\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nOrdino pagalbos. 1390 metų sausio pradžioje visą savo šei­\nmą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti anks­\ntesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar \nlabiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų \nsavo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu.

PDF 116

Be abejonės,\nanie riteriai grįždami paėmė juos į Prūsiją, taip jie ne „per Or­\ndino piktadarystę\" atsidūrė kryžiuočių archyve. Šitai vėlei liu­\ndija, kokią vertę teturi Kotzebue, bent jau jo nuomonės,\nklasikiniam paminklui Prūsijos istorijai, Klijo išgarbintam.

PDF 32

Likimo lemties tremtiniai,\nsutelkę į draugę valtis, vadovauja­\nmi išsirinkto vado, persikėlė per jū­\nrą ir įsikūrė Prūsijoje, Žemaitijoje bei\nKarelijoje, tarp vietinių gyventojų.\nŽr.

PDF 7

Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.

PDF 70

» (1962). Suredagavo jis taip pat\n«Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietu­\nviams valstiečiams » (1960) ir ten parašė pratarmę. Jablonskis\nbuvo ir vienas iš redaktorių « Lietuvos archeologijos bruožų » (1961).

PDF 84

Kai didysis magistras prie jų prijungė vietinius savo pulkus, visa kariauna patraukė į kovą su lie­ tuviais. Tačiau greitai užėjo tokie baisūs šalčiai, kad ne tik Prūsijoje ir Livonijoje nušalo visi vaismedžiai, o jūra 15 my­ lių pasidengė tokio storio ledu, kad juo iš Danijos iki Liube­ ko buvo galima keliauti0; tad ir kryžiuočiai nieko negalėjo imtis, baimindamiesi, kad iš pietų atvykę ir prie smarkių šalčių nepripratę kariai visi nežūtų. Taigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu papročiu nesiliovė ir tais metais.

PDF 52

Tačiau, tapęs savo paties intrigų auka, krito Vaidila, kurį Kęs­ tutis, kaip to karo kurstytoją, įsakė pakarti. Tuo tarpu Skir­ gaila antrąkart grįžo iš Polocko nieko nepešęs, bet sugebėjo pasikalbėti su Jogaila, dar tebesėdėjusiu kalėjime. Gavęs pa­ vedimą, nuvyko į Prūsiją ir, remdamasis sandėrio su Ordinu galia, ėmė rengti naujus Kęstučio ir Lietuvos antpuolius.

PDF 151

## Puslapis 151 Pėstininkų muškieta titnagine spyna (pėstininkų fuzėja). Kalibras — 18 mm, Prūsija, XVIII a. pabaiga. Lygiavamzdžiai šautuvai titnaginėmis spynomis XVIII-XIX a. buvo pėstininkų ginkluotės pagrindas, artimajame mūšyje juos naudodavo su pritvirtintais durtuvais. Didesnė dalis XVIII a. pa- baigoje LDK kariuomenei skirtų muškietų, kaip ir kitų šaunamųjų ginklų, buvo nupirkta stiprią karinę pramonę turinčioje Prūsijoje. Tačiau sprendžiant iš 1792 m. dokumentuose aptinkamų žinių, kartais Prūsijoje būdavo įsigyjama ne ypač geros kokybės šautuvų.

PDF 54

XIII a. šaltiniuose skyrium nuo Prūsų minima ir Barta (ПСРЛ, т. 2 (1908), стб. 813, 877) bei kt. vakarinių baltų žemės. Prūsais, Prūsija visas kraštas tarp Vyslos ir Nemuno galutinai pradėta vadinti tada, kai buvo pavergtas Kryžiuočių ordino (Būga K. 3, p. 120—121; Кушнер П. И. Этнические..., с. 154—155; Jasas R. Didysis..., p. 11; Salys A. Prūsai (kalba), p. 147; MPKP, 1, p. 14—15; Powierski J. Stosunki..., p. 139; to paties, Prusowie..., p. 368—371; to paties, Uwagi..., p. 128; HP, 1, 1, p. 280—281; Bednarczuk L. Onomastyka..., p. 59—61).

PDF 265

Joje buvo nu­\ntarta, kad lietuvių pirkliai Ordino žemėse — Prūsijoje ir Livo­\nnijoje, o šio pirkliai Lietuvoje, nevaržomi naujų muitų, išsky­\nrus senuosius, galės laisvai prekiauti. Taip pat buvo susitarta\nužkariauti savarankiškus, turtingus ir prekybai patogius Psko­\nvo bei Naugardo miestus ir pasidalyti juos taip, kad pirmasis\ntektų Ordinui, o antrasis — Vytautui^1 ).

PDF 149

Jis griežtai pareiškė, ne tiktai\nniekada neišsižadėsiąs savo tėviškės, Veliuonos, bet galįs siek­\nti ir Prūsijos, nes ir tas kraštas seniau priklausė jo protėviams.\nOrdino gi pasiuntiniui, kuris dar kaltino Vytautą, kad jis nebeiš­\nduoda Torne žadėto rašto apie Žemaitijos grąžinimą po savo ir\nJogailos mirties, dabar jis tokį raštą kartu su Jogaila parašė, bet\nlabai neformalų.

PDF 233

Jis tą reikalą gerai apsvarstęs, pasiūlė su­\nšaukt kur nors Prūsų pasieny suvažiavimą, žadėdamas dėl jo\nvietos ir laiko pasitarti kartu su Vytautu^1 ). Tuo pačiu laiku\nZigmantas pasiuntė lenkų laiško nuorašus ir Vytautui, taip pat\nir Ordinui, kurį nuo to laiko Romos ciesorius informuodavo apie\nkiekvieną žingsnį, liečiantį karūnacijos reikalą, siekdamas su\nkryžiuočių pagalba sudaryti iš Lietuvos, Prūsijos, Vengrijos ir\nČekijos sąjungą prieš Lenkiją.

PDF 105

Kai kuriems lenkų daliniams pavy-\nko prasiveržti atgal į Karalystės teritoriją, kitų dalinių likučiai perėjo sieną \nsu Prūsija. Rudenį Rusija susigrąžino ir Lenkijos karalystę.

PDF 151

Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius ypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, patirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo. Juk tas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo­ bojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su Prūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask­ va, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir tolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil­ nius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko­ kių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė. Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan­ tiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos kūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės kraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik­ tas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su­ klestėti!

PDF 229

Rusija visą laiką buvo palanki arba vis dar pakluso svy­ ruojančiai Lietuvos galiai. Livonija vis glaudžiau šliejosi prie Prūsijos. Per itin galingas Švitrigailos sąjungas radosi di­ desnis pasitikėjimas, o prekyba išsiplėtė net iki atokiausių Vokietijos žemių.

PDF 228-229

Didysis kunigaikštis pra­ neša, kad jo pageidavimu „garbin- 212 ## Puslapis 229 III KNYGA laikotarpiu Vilnius su Lenkija dvejus metus beveik jokio ryšio nepalaikė, bet, kita vertus, prekyba visai nenukentė­ jo. Rusija visą laiką buvo palanki arba vis dar pakluso svy­ ruojančiai Lietuvos galiai. Livonija vis glaudžiau šliejosi prie Prūsijos.

PDF 91

Nors popiežiaus buvo primygtinai prašoma, kad savo ga­\nnytojišku žodžiu tą sutartį pripažintų ir patvirtintų0, jis bet­\ngi nenorėjo to prašymo patenkinti be tolesnio nagrinėjimo, \ngal to priežastis buvo naujesnės žinios iš Prūsijos.\nVos tik čionai atėjo žinia apie tą sutartį, Varmės vysku­\npas Eberhardas, Sembos vyskupas Jonas, Pomezanijos vys­\nkupas Rudolfas (kadangi Mikolajus Kulmietis neseniai buvo \nmiręs), kartu su savo diecezijos klebonais Elblionge bemat \nsurengė pasitarimą ir pasiuntė laišką vyskupui į Eželį, Ry­\ngos, Eželio, Dorpato ir Revelio kapituloms, Livonijos ma­\ngistrui ir visam Ordinui, Danijos karaliaus vietininkui ir \nvisiems Livonijos bei Estijos didikams ir vasalams, daly­\nvavusiems taikos sutartį sudarant, ir paskelbė tą sutartį \nesant velnio žabangomis, visam krikščioniškajam pasau­\nliui gėda, neabejotinai užtrauksiančia pražūtį Prūsijai ir kai­\nmyniniams kraštams. Jie rašo: „Tie velnio sūnūs savo suk­\ntybėmis klastingai sandėriais taikosi jus ir mus pražudytip.

PDF 101

Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami su­ daryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arki­ vyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir sa­ vo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš po­ no Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun­ tęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivysku­ pui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino.

PDF 20

Nemuno gynybinė sistema 1231 m. Prūsijoje pradėjęs veikti Kryžiuočių ordinas buvo stip- resnis ir geriau organizuotas nei kalavijuočiai. Po pralaimė- jimo Saulės mūšyje kalavijuočių likučiai buvo prijungti prie Kryžiuočių ordino.

PDF 20

Karas su kryžiuočiais. Nemuno gynybinė sistema 1231 m. Prūsijoje pradėjęs veikti Kryžiuočių ordinas buvo stip- resnis ir geriau organizuotas nei kalavijuočiai.

PDF 82

1322-ųjų žiemą, po ilgos ramybės, nauja kryžiuočių eks­\npedicija patraukė į Prūsiją. Atskirus pulkus vedė: Silezijos\nkunigaikštis Bernardas iš Svidnicos, grafas Geroldzekas iš\nŠvabijos, abu Reino grafai iš Julicho ir Vildenbergo, didikai\niš Lichtenbergo, taip pat Plihta su savo broliu iš Čekijos ir\ndaug kitų riterių.

PDF 33

Prūsijos dokumen­\ntuose dar XIII amžiuje ji vadinta Ne­\nria. Tad, manau, jog lietuviai seniau\nvadino Vilija, Neris arba Neria to­\ndėl, kad ši upė išrausė sau gilią va­\ngą, suformuodama aukštas smėlin­\ngas pakrantes.

PDF 149

Siekiant dar\nlabiau susilpninti Abiejų Tautų Respubliką,\n1793 m. sausio 23 d. Prūsija su Rusija pa-\nsirašė susitarimą dėl jos II padalijimo, po\nkurio Abiejų Tautų Respublika neteko apie\n300 tūkst. kv. km teritorijos.

PDF 135

Kai rug­\npjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy­\nko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa­\npročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę\njų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai leng­\nvai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar\nesanti pagonių šalis.

PDF 47

Kita ekspe­ dicija iš Prūsijos 1375 metais irgi buvo sukėlusi Vilniui pa­ našią grėsmę. Tąkart Vinrichas, vasario pradžioje kirtęs Lie­ tuvos sieną su didele govėda baronų ir riterių iš Prancūzijos bei Vokietijos, sutelktų stoti po kryžiaus ženklu, turėjo sku­ binai trauktis atgal į Prūsiją dėl staigaus atodrėkio ir upių polaidžio. Ordino maršalas Gotfridas Lindenas, įsibrovęs su daugybe komtūrų ir savanorių, sudegino Trakų paviete Se­ meliškes ir pašėlusiai veržėsi iki Vilniaus tvirtovių, tik ne­ pavykus staiga užimti gerai ginamo miesto, grįžo atgalios plėšti aplinkinių žemių23.

PDF 46-47

30 ## Puslapis 47 I KNYGA degindamas ir siaubdamas miesto apylinkės22. Kita ekspe­ dicija iš Prūsijos 1375 metais irgi buvo sukėlusi Vilniui pa­ našią grėsmę. Tąkart Vinrichas, vasario pradžioje kirtęs Lie­ tuvos sieną su didele govėda baronų ir riterių iš Prancūzijos bei Vokietijos, sutelktų stoti po kryžiaus ženklu, turėjo sku­ binai trauktis atgal į Prūsiją dėl staigaus atodrėkio ir upių polaidžio.

PDF 29

Kronikos idėjinė reikšmė ir mokslinė svarba\n\n Kronikos tekstas ryškiai parodo jos autoriaus, kaip vokiečių feodalų karinės-religinės\norganizacijos ideologo, siekimus išaukštinti ir pateisinti Ordino veiksmus krikščionybės\nplatinimu. Čia pabrėžiama, kad kryžiaus karui pats „viešpats pasirinko Prūsijos žemę“\n(III, 8), todėl Ordino veiksmai yra dievo veiksmai (II, 6), Ordino broliai — tai viešpaties\ndievo kariuomenė (III, 19), „dievo tauta“ („populus dei“) (III, 123), todėl stojimas į\nOrdiną — tai „šventas sumanymas“ (III,284).\n Čia verta priminti, kad Vakarų Europos pasaulietiniai ir bažnytiniai feodalai, norėdami\npraturtėti, užvaldyti nekrikščioniškas šalis, skelbė kryžiaus žygių idėjas: žemė su visais\nturtais esanti dievo dovana, ja neteisėtai naudojasi krikščionybės priešai.

PDF 7

Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).

PDF 238-239

Addicimus etiam duos homines\n222\n\n## Puslapis 239\n\nIII KNYGA\nŽygimanto Kęstutaičio mirtis užvertė svarbų Lietuvos is­\ntorijos puslapį, nes kartu su juo jau visiems laikams pasi­\nbaigė šitiek metų trukę kryžiuočių puldinėjimai. Nuo tada\nliovėsi vyravusi Prūsijos ordino įtaka krašto likimui, ir sve­\ntimšalių riterių brolija jau nežvangino savo ginklais prie\nVilniaus sienų. Nusilpęs, nesėkmių pribaigtas prūsas lio­\nvėsi kliudęs Lietuvos ryšiams bei svarbiems šios valstybės\nreikalams su kylančia rytuose Rusija, o Jogailos ir Vytauto\nįpėdinių kova su žlungančiu\nLenkiją.

PDF 253-254

9. Apie Medvėgalio pilėnus 1329 viešpaties metais į Prūsijos žemę atžygiavo Jonas iš Liuksemburgo, Čekijos karalius, su savo karalystės kilmingaisiais, su Silezijos kunigaikščiu iš Falkenbergo, su Leiningeno, Etingeno, Nojenaro, Vilnau, Hanau, Virtenbergo, Saumburgo, Falkenšteino grafais ir Kerpeno, Geros, Bergo, Rotenšteino, Damiso, Kotbuso, Meiseno valdovais bei Donos burggrafu ir su daugybe Vokietijos bei Anglijos karalysčių kilmingųjų. Su šiais visais patraukė link Lietuvos brolis Verneris, 200 brolių ir 18 tūkstančių karių, neskaitant pėstijos, ir grabnyčių išvakarėse apsupo Medvėgalio pilį601, kuri po ilgų kovų pasidavė krikščionių tikėjimui, o šeši tūkstančiai šios pilies žmonių tapo viešpaties vardu pakrikštyti, tačiau neilgai trukus jie atkrito nuo krikščionybės.

PDF 50

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai­\ndila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san­\ndėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry­\nžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.

PDF 37

Abu rusų valdovai stengėsi savo valstybę stiprinti vakarinio kaimyno sąskaiton. Nuo «nebylių seimo » (1717) į tolimą perspektyvą užmestos Petro politikos vaisius ir buvo carienės Kotrynos II-sios pravesti padalinimai respublikos, kurios trečdalį ji turėjo užleisti Prūsijai ir Austrijai. Tai sudarė visai naują epochą Lietuvos istorijoje.

PDF 30

Dusburgiečio kronika pabrėžia, kad ne kas kitas, o „broliai apšvarino [...] šventąją\nPrūsijos žemę, kurią tenykštės gentys teršė stabmeldyste, ir dabar čia kas dieną\naukojama dievui“ (Pratarmė).

PDF 248

114. Apie mažesnį silkių sugavimą Prūsijoje Tais metais Prūsijos žemėje kur kas mažiau buvo pagaunama silkių, kurių ten buvę gausu nuo neatmenamų laikų. 115.

PDF 35

8\nLietuvos istorijoje yra žinomos šven­\ntos vietovės, senovės lietuvių vadin­\ntos Romuvomis [ramovėmis], kur \nvidur šventų girių būdavo garbina­\nmas Perkūnas ir kur gyveno vyriau­\nsiasis jų vaidila Krivių Krivaitis. Tas \nRomuvas sunaikino kryžiuočiai, už­\nėmę Prūsiją; tačiau nežinia, ar kitos, \nar tos pačios iš anos žemės perkel­\ntos, buvo pačioje Lietuvoje, prie \nKauno, ant Nevėžio kranto, .

PDF 24-25

56, 72, 78, 80, 87, 142—144, 147, 152 160—162, 213, 487; B.\n\nPetro iš Dusburgo kronikos IV dalies paaiškinimai, gretinantys Prūsijos įvykius su to\nmeto visuotinės istorijos faktais, iš esmės paremti dviejų autorių dominikonų veikalais.\n Čekijos vienuolis Martynas iš Opavos (Martinus Polonus), gyvenęs ir veikęs Prahoje,\npo to Romoje, popiežiaus kurijoje, 1278 m.

PDF 56-57

40 ## Puslapis 57 I KNYGA vokiečių nagų į Lietuvą, suduodamas jiems didelį smūgį41. Kai tik Prūsiją pasiekė žinia, kad Jogailos derybos su Lenki­ jos didikais ir Vengrijos karaliene Elžbieta dėl Jadvygos ran­ kos sėkmingos, didysis magistras Konradas Ciolneris Ro- tenšteinas tuojau pat, surinkęs didžiules pajėgas, 1385 metų rugpjūtį ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir ėmė siautėti visame krašte. Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stip­ rias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medi­ ninkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nunio­ kotos.

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me­\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku­\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi­\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad\niš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tau­\ntų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 30

8).\n Ordinas kariavęs „pagal dievo valią“, todėl, kaip pabrėžia kronikininkas, broliai „nuo\ntos dienos, kai atkilo į Prūsijos žemę, iki dabar neišleidžia iš rankų kalavijų“ (II, 9).\n Kronikos tekstas akivaizdžiai rodo, kokiomis žiauriomis priemonėmis, dangstantis\nkrikščionybės platinimo skraiste, buvo plėtojama vokiečių feodalų ir katalikų bažnyčios\nekspansija į baltų žemes.