Prūsija

PDF 97

Sukilimo pralaimėjimas pagreitino finalą – 1795 m. spalio 24 d. Peterburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo.

PDF 151-152

Dar neįsitvirtinus savo soste Vytautui, kitas karaliaus Jogailos brolis, Švitrigaila, dėl ano iškėlimo nuoskaudą pajutęs, išvyko pas kryžiuočius - visų rezgamų pinklių ir pasikėsinimų prieš Lenkiją ir Lietuvą židinį, ieškodamas pagalbos -- • -- 135 ## Puslapis 152 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS bandant nuversti naująjį Lietuvos valdovą. Prūsijos ordinas iš sykio griebėsi tos patogios progos pradėti karą ir niokoti tuos pavojingus jam kaimynus (1394 m.); kitais metais Švitrigaila, kryžiuočių pulku vedinas, kartu su didžiuoju magistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir, nusiaubę prie Gardino panemunės pavietus, sudegino Drohičiną, Naugarduką, Mirą ir Lydą, paėmė 2 200 belaisvių, 1 400 žirgų ir prisiplėšė daugybę grobio, niekur nesutikę pasipriešinimo, net iki Šalčininkų nusigavo51.

PDF 265

Joje buvo nutarta, kad lietuvių pirkliai Ordino žemėse — Prūsijoje ir Livonijoje, o šio pirkliai Lietuvoje, nevaržomi naujų muitų, išskyrus senuosius, galės laisvai prekiauti. Taip pat buvo susitarta užkariauti savarankiškus, turtingus ir prekybai patogius Pskovo bei Naugardo miestus ir pasidalyti juos taip, kad pirmasis tektų Ordinui, o antrasis — Vytautui^1 ).

PDF 53

2. Prūsijos žemės aprašymas Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė, Mazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė. Vysla — tai upė, atitekanti nuo Krokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją bei Pomeraniją nuo Prūsijos186.

PDF 86-87

Et nihilominus opido quodam munito Dobryn vulgariter dicto expugnato et in favillam prorsus redacto multis inibi christifidelibus ferro peremptis decem millia et utra hominum utriusque sexus secum abegit similiter et deduxit [Kai bedievis vadas Dovydas prieš pat anksčiau minėtas paliaubas įžengęs su stipria lietuvių kariuomene į Dobrynės žemę, esančią minėtoje Plocko diecezijoje, visą pragaištingai nusiaubė. Ir kaip tik 70 ## Puslapis 87 I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog karalius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbdamas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčiųjų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta.

PDF 197

288 (281). Apie maldininkų atvykimą 1304 viešpaties metais viešpaties įkvėpti Vokietijos maldininkai vėl suskato keliauti į Prūsijos žemę. Atvyko šie kilmingieji: jo kilnybė Verneris, Hoinbergo grafas, riteriai Adolfas iš Vintimelio su savo broliu ir Ditrichas iš Elnerio su savo broliu Arnoldu bei daug kitų kilmingųjų iš Reino.

PDF 135

Kai rugpjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų papročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai lengvai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis.

PDF 15

tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino nustačius sieną, Lietuvai atiteko tik dalis senųjų jotvingių teritorijos – Užnemunė). Ilgainiui lietuvius Vokiečių ordino valstybėje (vėliau pasivadinusioje Prūsijos hercogija, o dar vėliau – Prūsijos karalija) pradėta vadinti lietuvininkais, o jų žemes – Prūsų Lietuva arba Mažąja Lietuva (visa kita Lietuva vėliau – atrodo, XIX a. – pradėta vadinti Didžiosios Lietuvos vardu).

PDF 226-227

210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo atkeršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduodami viršenybę Bučackiams.

PDF 84

Kai didysis magistras prie jų prijungė vietinius savo pulkus, visa kariauna patraukė į kovą su lietuviais. Tačiau greitai užėjo tokie baisūs šalčiai, kad ne tik Prūsijoje ir Livonijoje nušalo visi vaismedžiai, o jūra 15 mylių pasidengė tokio storio ledu, kad juo iš Danijos iki Liubeko buvo galima keliauti0; tad ir kryžiuočiai nieko negalėjo imtis, baimindamiesi, kad iš pietų atvykę ir prie smarkių šalčių nepripratę kariai visi nežūtų. Taigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu papročiu nesiliovė ir tais metais.

PDF 5

Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys.

PDF 101-102

Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiuntęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino. Taip pat jie smurtu ima ponus arkivyskupus ir vyskupus, ir dvasininkus, kaip matyti pono Jono atveju, kuris buvo numarintas kurijoje viešpaties Bonifacijaus metu, ir pono 85 ## Puslapis 102 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS sancte et Reverende, nos christianos non impugnamus, ut fidem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resistamus, sicut faciunt Reges et principes christiani, quod patet quia hahemus nohiscum fratres de ordine fratrum minorum et de ordine fratrum predicatorum, quihus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.

PDF 15

Mažojoje Lietuvoje iškilo ir pirmasis reikšmingas lietuvių lietuviakalbės literatūros kūrinys – Kristijono Donelaičio poema „Metai“ (apie 1750). Nors XVIII a. Prūsijoje buvo net oficialiai vartojamas Lietuvos vardas – įsteigtas Lietuvos departamentas, kurio centras Gumbinė, – ilgainiui dėl germanizacijos ir savaiminio lietuvių vokietėjimo lietuvių kalbos vartojimas Prūsijoje siaurėjo, o po Antrojo pasaulinio karo, iš Prūsijos pasitraukus seniesiems gyventojams, lietuviškai kalbančiųjų nebeliko.

PDF 15

Mažojoje Lietuvoje iškilo ir pirmasis reikšmingas lietuvių lietuviakalbės literatūros kūrinys – Kristijono Donelaičio poema „Metai“ (apie 1750). Nors XVIII a. Prūsijoje buvo net oficialiai vartojamas Lietuvos vardas – įsteigtas Lietuvos departamentas, kurio centras Gumbinė, – ilgainiui dėl germanizacijos ir savaiminio lietuvių vokietėjimo lietuvių kalbos vartojimas Prūsijoje siaurėjo, o po Antrojo pasaulinio karo, iš Prūsijos pasitraukus seniesiems gyventojams, lietuviškai kalbančiųjų nebeliko.

PDF 116

Be abejonės, anie riteriai grįždami paėmė juos į Prūsiją, taip jie ne „per Ordino piktadarystę" atsidūrė kryžiuočių archyve. Šitai vėlei liudija, kokią vertę teturi Kotzebue, bent jau jo nuomonės, klasikiniam paminklui Prūsijos istorijai, Klijo išgarbintam.

PDF 52

Tuo tarpu Skirgaila antrąkart grįžo iš Polocko nieko nepešęs, bet sugebėjo pasikalbėti su Jogaila, dar tebesėdėjusiu kalėjime. Gavęs pavedimą, nuvyko į Prūsiją ir, remdamasis sandėrio su Ordinu galia, ėmė rengti naujus Kęstučio ir Lietuvos antpuolius. Ištisus 1382-uosius metus tęsėsi tarpusavio žudynės ir padeginėjimai, o kryžiuočiai, niokodami viską pakeliui, jau net Šalčininkus ir Trakus buvo pasiekę.

PDF 86-87

Et nihilominus opido quodam munito Dobryn vulgariter dicto expugnato et in favillam prorsus redacto multis inibi christifidelibus ferro peremptis decem millia et utra hominum utriusque sexus secum abegit similiter et deduxit [Kai bedievis vadas Dovydas prieš pat anksčiau minėtas paliaubas įžengęs su stipria lietuvių kariuomene į Dobrynės žemę, esančią minėtoje Plocko diecezijoje, visą pragaištingai nusiaubė. Ir kaip tik 70 ## Puslapis 87 I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog karalius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbdamas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčiųjų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta.

PDF 323

Pagaliau įsimaišė Prancūziją, kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokietijoje 30 metų karą, ir 1629 m. Altmarke buvo padarytos 6 metams paliaubos. Visa Livonija, anapus Dauguvos, su Ryga buvo palikta švedams. Prūsijoje (ji, kaip Lenkijos lenas, buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti švedams kai kurie uostai, jų tarpe ir Klaipėda.

PDF 351

Priešams naikinant miestus, pirkliai išbėgiojo. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai, kurie, priešams užplūdus, daugumas išbėgo į Prūsiją, ypač į Karaliaučių. Vazų laikais, be to, dar pablogėjo ir sąlygos prekybai.

PDF 104

105 ## Puslapis 104 bėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio paskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui galvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė nesusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgančiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus po to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai, nusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus miestas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.

PDF 104

Kadangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia prarasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Priegliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisydami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Žemaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuočių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po kelerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuočiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.

PDF 156

Ramiai praslinkus pavasariui, vasaros pradžioje prasidėjo nauji susirėmimai. Skomantas, neseniai pabėgęs į Prūsiją, netikėtai patraukė su prūsų kariais Gardino kryptimi. Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį.

PDF 168

Vis dėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo skubiai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtančius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neužtikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis su pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mėnesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai. Tuo tarpu kryžiuočiai, nedrįsdami sueiti į atvirą kovą su galybe siautėjančių karių, laukė tinkamos progos, galop jie užklupo lietuvius, kai šie, grįždami siaurais keliais, susigrūdo, apsikrovę grobiu, į krūvą, ir beveik visus išžudė, išsigelbėjo nedidelis 1294 m e ta i būrelis, kurie su Vyteniu, paK ry žiu o č ia i d a u g k a ilikę kitus karius, išsislapstė tų p u o la L ie tu vą miškuose.

PDF 176

Sėkmingai užbaigti kovos nedavė Bertoldas Briuhavenas, Karaliaučiaus komtūras, pasiųstas pagalbon į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu: užpuolęs su nepavargusia kariuomene sunkios apgulties išsekintus lietuvius, nugalėjo juos ir išvaikė; daugybė žuvo, daugybė nuskendo upėje, per kurią bėgdami turėjo keltis. Šiek tiek vėliau Vytenis, gal bijodamas, kad po jo pergalės pablogėjusi Livonijos ordino padėtis, Prūsijos kryžiuočiams suteikus pagalbą kovoje prieš Rygą, nesustiprėtų, gal norėdamas gandais apie vidaus sąmyšius atgrasinti Prūsijos kryžiuočius nuo karo Livonijoje, o gai trokšdamas atsiteisti už pralaimėjimą, kurį patyrė prie Nojermiuieno sumušta jo kariauna, pasiuntė keletą P rū sija n io k o ja m a lengvosios raitijos būrių į lie tu v ių Prūsiją pasiieškoti grobio. Šis žygis iš pradžių labai sekėsi.

PDF 247

Iš pradžių užpuolęs ariergardinę vorą ir būrius, paliktus gurguolių apsaugai, jis sumušė priešą ir atsiėmė grobį; po to kuo skubiausiai patraukė su pergalę laimėjusiais kariais prieš patį kariuomenės branduolį. Tačiau kryžiuočiai, sutrikę dėl ariergardo pralaimėjimo, skubiai pasitraukė į Prūsiją išmetę pakelėse gausų grobį, trukdantį bėgti. Kurį laiką Kęstutis laikėsi ramiai, tačiau žemėmis.

PDF 322

Netekęs kariuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors vargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas kautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimingą valdymą ir Lietuvos bėdas. Nugalėtojai, išžudę kovos lauke visus laikančius rankose ginklą, negalėdami gauti daugel kartų nuniokotuose kaimuose jokio grobio, sugrįžo į Prūsiją. Ten N io k o ja Ž e m a itiją leidęs šiek tiek kariuomenei pailsėti, vėl įsiveržė į Žemaitiją, kur nuniokojo dvi apygardas, ligi šiol karo nepaliestas.

PDF 333

Padėjusį žiemą Lietuvoje pamatus taikai Jogailą lenkų karalystės reikalai pakvietė atgal. Tuo tarpu Švitrigaila ir toliau kurstė kry- 1394 m e ta i žiuočius rengtis karui, kol Š vitrig a ilo s k u rsto m i žiema, kol ramus metas, o k ry žiu o čia i ren g ia stoti į kovą pavasario prakarą džioje. Šie papildė reguliariąją kariuomenę paraginę imtis ginklo Prūsijos vyrus, be to, pakvietė nemaža pagalbininkų iš kitur— iš Silezijos, Austrijos ir visos Vokietijos; daug karių susiruošė į šlovės žygį iš Anglijos bei Prancūzijos.

PDF 370

Lietuva juto baisią maisto stoką. Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt didelių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pasienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lietuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s progabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur.

PDF 396

Mat juodi debesys aptraukė dangų, pakilo nepaprasta audra, sugriaudėjo perkūnas, ir žaibas nutrenkė du karaliaus kinkinio palydovus, keturis arklius iš šešių ir penktą ginklanešio žirgą. Sugrįžusi iš Prūsijos, lietuvių kariuomenė šiek tiek pailsėjo ir patraukė iš vakarų į rytus. Užvolgio skitai, netekę mirusio chano Saladi- 1419 m eta i no, suskilo atskiromis grupėS k itų ta u to m s V y ta u mis: vieni vieną, kiti kitą tas p a s k y r ė v a ld o v u s mirusio valdovo sūnų siūlė sosto įpėdiniu.

PDF 509

Kadangi skausmas dėl patirtos skriaudos, tai yra dėl atimtų žemių, tebuvo tik sušvelnėjus, karaliaus akivaizdoje jie, tiesa, nerodė ypatingo įkarščio, tačiau, jam išvykus, vėl K araliui p a v y k s ta n uryžtingai rengdavosi karui ir ram inti griebdavosi ginklų. Štai todėl karalius, nusprendęs, jog nėra jokio reikalo malšinti nuolatos stiprėjančio sopulio kad ir stipriomis, bet laikinomis priemonėmis, o reikia ieškoti tokių vaistų, kurie visiems laikams išgydytų negalę, sušaukė, susiruošęs traukti į Prūsiją, Vilniuje lietuvių seimą. Atvyko į jį prieš Velykas gausybė žmonių.

PDF 91

Iš šio vardo prasmės pastebime, kad tas dievas reiškė tą patį, ką Antikos žmonėms Saturnas. Tas senovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos asmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai. Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laikytas dievu.

PDF 299

Prūsijos kronikininkai, kurie prisimena, kad jų gyvenimo metais dar būta burtininkų pėdsakų, priskiria jiems ateities išpranašavimą liejant ištirpintą vašką į šaltą vandenį. Šitaip atsirandančios vaškinės figūros ir įvairūs pavidalai teikia progos juokdariams pripūsti lengvatikių galvas visokių niekų. Meletijus pažino Prūsijoje moterį, kuriai burtininkas šitaip išpranašavo, kad jos sūnus nuskęsiąs jūroje - parodė vaškinį sudužusį laivą ir aukštielninką plaukiantį žmogų.

PDF 401

10)**. 400 ## Puslapis 400 Prūsijos kronikininkai aprašo tautinį senovės prūsų herbą, kurio kilmė siekia Vaidevučio laikus6. Skyde pavaizduota pusė prūsišku susegtu švarku apsirengusio žmogaus su lokio galva, pasukta kairėn.

PDF 429

Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smunkant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pirmiausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, pagaliau Žemaitijoje.

PDF 49

Nereikia ir abejoti, kad ne kimbrai buvo pirmieji žmonės, kuriuos priglobė lietuvių žemės. Mes net laikysime panašia į tiesą nuomonę, jog šios žemės, ypač esančios arčiau jūros, kaip Prūsija, turėjo savo aborigenų, arba pirmykščių gyventojų, su kuriais susipažino kimbrai. Skaitytojas kituose šios knygos skyriuose ras smulkesnių šio požiūrio įrodymų.

PDF 124

126 ## Puslapis 124 čius; jie kovodavo ir su vėliavomis Pamario kunigaikščio Sventopelko, kai šis kovėsi su prūsais prieš kryžiuočius. Tai jie, klajodami tarp Mazovijos, Prūsijos ir Lietuvos net ligi Drevantos pelkių, lengvino kariaujančių su vokiečiais lietuvių ryšius su Pamariu ir Prūsija. Tai vyko su tam tikromis pertraukomis 1242—1253 metais1.

PDF 124

Daug kitų Vasilka paėmė į nelaisvę ir pasiuntė į Haličą savo broliui; visi tuo labai džiaugėsi2. 123 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją. Ypač vokiečių godumą skatino turtinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko.

PDF 135

137 ## Puslapis 135 kryžiaus vardu jie medžiojo juos po miškus ir neišbrendamas pelkes tarsi laukinius žvėris. Kruvina šio Ordino politika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą, tad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į kitas Prūsijos dalis. Galbūt jie ir buvo likučiai išvestų jotvingių, kurių palikuonis Strijkovskis pastebėdavo prie Raigardo ir Insterburgo Prūsijoje.

PDF 252

245 Tikrosios Prūsijos siena ėjo Vyslos žemupiu, Baltijos jūra ligi Nemunyno žiočių, paskui atsiribojo nuo Rusios siena, kurią parodėme anksčiau (§ 223), net iki Širvintos upės, vėliau žinoma siena su Mazovija, Michalovo ir Dobrynės žemėmis. Po kurio laiko kryžiuočiai pastūmė sieną ligi Nemuno žemupio, o po 1436 metų susidarė dabartinė siena su Žemaitija (§228). Kadangi Rusios tema mūsų jau pakankamai išnagrinėta, nelaikydami jos atsikira provincija, žiūrėsime į Prūsiją, turinčią vėlesnes ribas, kurios labai nedaug skyrėsi nuo senovinių.

PDF 339

Tai rodo vabzdžiai, iš kurių pozų matyti, kad buvo užklupti staiga, bet palengva srūvančių sakų suvilioti tarsi įklimpo juose, kartais netgi poravimosi metu, tačiau dėl kažkokių , priežasčių pateko po žemėmis. Masė įrodinėja, jog jų tėvynė yra Prūsija, o Ragenas mano, kad ten pateko iš šalies. Aš pats mačiau pas poną Hageną migdolus primenančius gintarinės palmės vaisius.

PDF 341

Be to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro išsaugotą jų gyvenimo paveikslą. Jie degindavo mirusiųjų palaikus ir jų pelenus surinkdavo į urnas, o laidotuvių metu rengdavo turnyrus. Visa tai išliko Prūsijoje.

PDF 176

Latviškai Kirpis reiškia kirminą, medžio graužiką, išradėjo vardas virto pavadinimu išrasto daikto, kurį priėmė kaimyninės tautos kalba. Šilinyčius (Syleniczus) yra lietuviškos kilmės, iš Sylla - šilas; Prūsijos lietuvių kalba Syilenas - stalius. Todėl šis vardas aiškiai susijęs su kažkokiu mitiniu staliumi, arba stalių dievaičiu.

PDF 144

Čia dar kartą pakartosime aukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vietinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilgalaikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai paveikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius judesius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne­ 1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė jį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.

PDF 336

Priekaištaujama, kad, norint suskaičiuoti 6000 stadijų, reikia imti visą jūros ilgį. Aestuarium, pasak lotyniško Pitėjo vertimo, reiškia negilias, seklias vietas, kurios kartais būva apsemtos, o kartais — sausos; toks aprašymas iš tikrųjų tinka senovės Prūsijai. Sala, kurią Plinijus vadina Baltija, remdamasis visais Hardua rankraščiais ir stebėjimais, turėtų vadintis Basilia.

PDF 322

Netekęs kariuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors vargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas kautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimingą valdymą ir Lietuvos bėdas. Nugalėtojai, išžudę kovos lauke visus laikančius rankose ginklą, negalėdami gauti daugel kartų nuniokotuose kaimuose jokio grobio, sugrįžo į Prūsiją. Ten N io k o ja Ž e m a itiją leidęs šiek tiek kariuomenei pailsėti, vėl įsiveržė į Žemaitiją, kur nuniokojo dvi apygardas, ligi šiol karo nepaliestas.

PDF 186-187

Po šio atokvėpio Geležutė, valdovo sūnus, 1310 m e ta i nuvedė kariuomenę į Livoniją ir, nuniokojęs didelį kraštą, išsigabeno didžiulį grobį. Vėliau pats valdovas Vytenis, žiemos pabaigoje užpuolęs Prūsiją, nusiaubė m Sembą ir Notangą: sudegino 1311 m e ta i kaimus, išžudė kaimiečius, penki šimtai kilmingųjų buvo išvesta j vergovę. Nedrįso kryžiuočiai nei grobį gabenantiems pastoti kelio, nei besitraukiančių persekioti; jie tol ramiai užsiA b ip u sia l lie tu v ių ir laikė, kol Vytenis turėjo po k ry žiu o č ių že m ių nioranka kariuomenę.

PDF 247

Kurį laiką Kęstutis laikėsi ramiai, tačiau žemėmis. Kryžiuočiai, vedami Sembos fogto, savo ruožtu, negalėdami pasivyti traukiančio namo Kęstučio, nusiaubė Ariogalos žemes. Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuomene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, sugriovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos magistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plotus.

PDF 333

Padėjusį žiemą Lietuvoje pamatus taikai Jogailą lenkų karalystės reikalai pakvietė atgal. Tuo tarpu Švitrigaila ir toliau kurstė kry- 1394 m e ta i žiuočius rengtis karui, kol Š vitrig a ilo s k u rsto m i žiema, kol ramus metas, o k ry žiu o čia i ren g ia stoti į kovą pavasario prakarą džioje. Šie papildė reguliariąją kariuomenę paraginę imtis ginklo Prūsijos vyrus, be to, pakvietė nemaža pagalbininkų iš kitur— iš Silezijos, Austrijos ir visos Vokietijos; daug karių susiruošė į šlovės žygį iš Anglijos bei Prancūzijos.

PDF 29

Čia pabrėžiama, kad kryžiaus karui pats „viešpats pasirinko Prūsijos žemę“ (III, 8), todėl Ordino veiksmai yra dievo veiksmai (II, 6), Ordino broliai — tai viešpaties dievo kariuomenė (III, 19), „dievo tauta“ („populus dei“) (III, 123), todėl stojimas į Ordiną — tai „šventas sumanymas“ (III,284). Čia verta priminti, kad Vakarų Europos pasaulietiniai ir bažnytiniai feodalai, norėdami praturtėti, užvaldyti nekrikščioniškas šalis, skelbė kryžiaus žygių idėjas: žemė su visais turtais esanti dievo dovana, ja neteisėtai naudojasi krikščionybės priešai. Kryžininkų kariuomenėje buvo skirtingų luomų ir socialinės padėties žmonių, kurie tikėjo, jog atlieka savo pareigą, gina ir skleidžia išganingą santvarką, paremtą krikščioniškąja teise, pagal kurią tik krikščionių dievo vardu dovanota žemė ir ją dirbantys žmonės laikomos teisėtai valdomi.

PDF 91

Iš šio vardo prasmės pastebime, kad tas dievas reiškė tą patį, ką Antikos žmonėms Saturnas. Tas senovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos asmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai. Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laikytas dievu.