Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
125 teiginiai133 įrašai38 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 125 teiginiai ir visi 133 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą51–100 iš 146 rodomų įrašų
Sukilimo pralaimėjimas pagreitino finalą – 1795 m. spalio 24 d. Peterburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo.
PDF 97
Sukilimo pralaimėjimas pagreitino finalą – 1795 m. spalio 24 d. Peter-\nburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl trečiojo Lenkijos \nir Lietuvos valstybės padalijimo.
1394 m. Prūsijos ordinas pasinaudojo Švitrigailos išvykimu pas kryžiuočius ir pradėjo karą prieš Lietuvą bei Lenkiją.
PDF 151-152
Dar neįsitvirtinus savo soste Vytautui, kitas karaliaus Jo\ngailos brolis, Švitrigaila, dėl ano iškėlimo nuoskaudą paju\ntęs, išvyko pas kryžiuočius - visų rezgamų pinklių ir pasikė\nsinimų prieš Lenkiją ir Lietuvą židinį, ieškodamas pagalbos\n-- • --\n135\n\n## Puslapis 152\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nbandant nuversti naująjį Lietuvos valdovą. Prūsijos ordi\nnas iš sykio griebėsi tos patogios progos pradėti karą ir nio\nkoti tuos pavojingus jam kaimynus (1394 m.); kitais metais \nŠvitrigaila, kryžiuočių pulku vedinas, kartu su didžiuoju ma\ngistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir, nusiaubę \nprie Gardino panemunės pavietus, sudegino Drohičiną, Nau\ngarduką, Mirą ir Lydą, paėmė 2 200 belaisvių, 1 400 žirgų ir \nprisiplėšė daugybę grobio, niekur nesutikę pasipriešinimo, \nnet iki Šalčininkų nusigavo51.
Lietuvių pirkliai Prūsijoje ir Livonijoje galėjo laisvai prekiauti be naujų muitų, išskyrus senuosius.
PDF 265
Joje buvo nu\ntarta, kad lietuvių pirkliai Ordino žemėse — Prūsijoje ir Livo\nnijoje, o šio pirkliai Lietuvoje, nevaržomi naujų muitų, išsky\nrus senuosius, galės laisvai prekiauti. Taip pat buvo susitarta\nužkariauti savarankiškus, turtingus ir prekybai patogius Psko\nvo bei Naugardo miestus ir pasidalyti juos taip, kad pirmasis\ntektų Ordinui, o antrasis — Vytautui^1 ).
Prūsijos žemę ribojo Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė, Mazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė.
PDF 53
2. Prūsijos žemės aprašymas\n\n Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė,\nMazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė. Vysla — tai upė, atitekanti nuo\nKrokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją\nbei Pomeraniją nuo Prūsijos186.
Prūsijoje pasklido gandas, kad Gediminas laiškais skelbė norą priimti krikštą.
PDF 86-87
Et nihilominus opi- do quodam munito Dobryn vulgariter dicto expugnato et in favillam prorsus redacto multis inibi christifidelibus fer ro peremptis decem millia et utra homi num utriusque sexus secum abegit si militer et deduxit [Kai bedievis vadas Dovydas prieš pat anksčiau minėtas paliaubas įžengęs su stipria lietuvių kariuomene į Dobrynės žemę, esan čią minėtoje Plocko diecezijoje, visą pragaištingai nusiaubė. Ir kaip tik 70 ## Puslapis 87 I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog ka ralius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbda mas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčių jų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta.
1304 m. Vokietijos maldininkai vėl išsirengė keliauti į Prūsijos žemę.
PDF 197
288 (281). Apie maldininkų atvykimą 1304 viešpaties metais viešpaties įkvėpti Vokietijos maldininkai vėl suskato keliauti į Prūsijos žemę. Atvyko šie kilmingieji: jo kilnybė Verneris, Hoinbergo grafas, riteriai Adolfas iš Vintimelio su savo broliu ir Ditrichas iš Elnerio su savo broliu Arnoldu bei daug kitų kilmingųjų iš Reino.
Kai rugpjūtį Prūsijoje baigta pasirengtis mūšiams, atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos.
PDF 135
Kai rug\npjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy\nko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa\npročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę\njų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai leng\nvai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar\nesanti pagonių šalis.
Vokiečių ordino valstybėje, vėliau tapusioje Prūsija, lietuviai ilgainiui pradėti vadinti lietuvininkais.
PDF 15
tarp Lietuvos ir Vokiečių \nordino nustačius sieną, Lietuvai atiteko tik dalis senųjų jotvingių terito-\nrijos – Užnemunė). Ilgainiui lietuvius Vokiečių ordino valstybėje (vėliau \npasivadinusioje Prūsijos hercogija, o dar vėliau – Prūsijos karalija) pradė-\nta vadinti lietuvininkais, o jų žemes – Prūsų Lietuva arba Mažąja Lietu-\nva (visa kita Lietuva vėliau – atrodo, XIX a. – pradėta vadinti Didžiosios \nLietuvos vardu).
Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių galybė rėmė asmenį, troškusį tapti Lietuvos valdovu ir atkeršyti.
PDF 226-227
210\n\n## Puslapis 227\n\nIII KNYGA\nčų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo\nįtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos\nbei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro\ntapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo at\nkeršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad\nPodolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai\nsugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį\nPodolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo\ndami viršenybę Bučackiams.
Dėl baisių šalčių Prūsijoje ir Livonijoje nušalo visi vaismedžiai, o kryžiuočiai negalėjo imtis žygio.
PDF 84
Kai didysis magistras prie jų prijungė vietinius savo pulkus, visa kariauna patraukė į kovą su lie tuviais. Tačiau greitai užėjo tokie baisūs šalčiai, kad ne tik Prūsijoje ir Livonijoje nušalo visi vaismedžiai, o jūra 15 my lių pasidengė tokio storio ledu, kad juo iš Danijos iki Liube ko buvo galima keliauti0; tad ir kryžiuočiai nieko negalėjo imtis, baimindamiesi, kad iš pietų atvykę ir prie smarkių šalčių nepripratę kariai visi nežūtų. Taigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu papročiu nesiliovė ir tais metais.
1326 m. Petras iš Dusburgo užbaigė kroniką, skirtą pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir karą prieš Lietuvą.
PDF 5
Siekdamas pagrįsti kryžiuočių\nužkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti\nOrdino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo\nkroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino\nvalstybės kūrinys.
Prūsijos teutonų broliai pasiuntė kariuomenę ir sudegino Vytenio pranciškonams skirtą bažnyčią.
PDF 101-102
Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun tęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivysku pui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino. Taip pat jie smurtu ima ponus arkivyskupus ir vyskupus, ir dvasininkus, kaip matyti pono Jono atveju, kuris buvo numarintas kurijoje viešpaties Bonifacijaus metu, ir pono 85 ## Puslapis 102 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS sancte et Reverende, nos christianos non impugnamus, ut fi dem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resista mus, sicut faciunt Reges et principes christiani, quod patet quia hahemus nohiscum fratres de ordine fratrum minorum et de ordine fratrum predicatorum, quihus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.
XVIII a. Prūsijoje veikė Lietuvos departamentas su centru Gumbinėje, tačiau lietuvių kalbos vartojimas Prūsijoje ilgainiui siaurėjo.
PDF 15
Mažojoje Lietuvoje iškilo ir pirmasis reikšmingas lietuvių lietuviakalbės literatūros kūrinys – Kristijono Done- laičio poema „Metai“ (apie 1750). Nors XVIII a. Prūsijoje buvo net oficia- liai vartojamas Lietuvos vardas – įsteigtas Lietuvos departamentas, kurio centras Gumbinė, – ilgainiui dėl germanizacijos ir savaiminio lietuvių vokietėjimo lietuvių kalbos vartojimas Prūsijoje siaurėjo, o po Antrojo pasaulinio karo, iš Prūsijos pasitraukus seniesiems gyventojams, lietuviš- kai kalbančiųjų nebeliko.
XVIII a. Prūsijoje oficialiai vartotas Lietuvos vardas, nes buvo įsteigtas Lietuvos departamentas su centru Gumbinėje.
PDF 15
Mažojoje Lietuvoje iškilo ir pirmasis reikšmingas lietuvių lietuviakalbės literatūros kūrinys – Kristijono Done- laičio poema „Metai“ (apie 1750). Nors XVIII a. Prūsijoje buvo net oficia- liai vartojamas Lietuvos vardas – įsteigtas Lietuvos departamentas, kurio centras Gumbinė, – ilgainiui dėl germanizacijos ir savaiminio lietuvių vokietėjimo lietuvių kalbos vartojimas Prūsijoje siaurėjo, o po Antrojo pasaulinio karo, iš Prūsijos pasitraukus seniesiems gyventojams, lietuviš- kai kalbančiųjų nebeliko.
Riteriai grįždami paėmė dokumentus į Prūsiją, todėl jie atsidūrė kryžiuočių archyve.
PDF 116
Be abejonės,\nanie riteriai grįždami paėmė juos į Prūsiją, taip jie ne „per Or\ndino piktadarystę\" atsidūrė kryžiuočių archyve. Šitai vėlei liu\ndija, kokią vertę teturi Kotzebue, bent jau jo nuomonės,\nklasikiniam paminklui Prūsijos istorijai, Klijo išgarbintam.
Skirgaila nuvyko į Prūsiją ir, remdamasis sandėriu su Ordinu, rengė naujus antpuolius prieš Kęstutį ir Lietuvą.
PDF 52
Tuo tarpu Skir gaila antrąkart grįžo iš Polocko nieko nepešęs, bet sugebėjo pasikalbėti su Jogaila, dar tebesėdėjusiu kalėjime. Gavęs pa vedimą, nuvyko į Prūsiją ir, remdamasis sandėrio su Ordinu galia, ėmė rengti naujus Kęstučio ir Lietuvos antpuolius. Išti sus 1382-uosius metus tęsėsi tarpusavio žudynės ir pade ginėjimai, o kryžiuočiai, niokodami viską pakeliui, jau net Šalčininkus ir Trakus buvo pasiekę.
Prūsijoje pasklido gandas, kad Gediminas išsiuntinėjo laiškus apie norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčiųjų.
PDF 86-87
Et nihilominus opi- do quodam munito Dobryn vulgariter dicto expugnato et in favillam prorsus redacto multis inibi christifidelibus fer ro peremptis decem millia et utra homi num utriusque sexus secum abegit si militer et deduxit [Kai bedievis vadas Dovydas prieš pat anksčiau minėtas paliaubas įžengęs su stipria lietuvių kariuomene į Dobrynės žemę, esan čią minėtoje Plocko diecezijoje, visą pragaištingai nusiaubė. Ir kaip tik 70 ## Puslapis 87 I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog ka ralius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbda mas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčių jų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta.
1629 m. Altmarko paliaubomis švedams šešeriems metams buvo palikti kai kurie Prūsijos uostai, tarp jų Klaipėda.
PDF 323
Pagaliau įsimaišė Pran- cūziją, kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokie- tijoje 30 metų karą, ir 1629 m. Altmarke buvo padarytos 6 metams paliaubos. Visa Livonija, anapus Dauguvos, su Ryga buvo palikta švedams. Prūsijoje (ji, kaip Lenkijos lenas, buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti šve- dams kai kurie uostai, jų tarpe ir Klaipėda.
Priešams užplūdus Lietuvos miestus, daugelis vokiečių pirklių pabėgo į Prūsiją, ypač į Karaliaučių.
PDF 351
Priešams naikinant miestus, pirkliai išbėgiojo. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai, kurie, priešams užplūdus, daugumas iš- bėgo į Prūsiją, ypač į Karaliaučių. Vazų laikais, be to, dar pablogėjo ir sąlygos prekybai.
Sudeginus Karšuvos ir Heilsbergo pilis Kurše, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau į Prūsiją.
PDF 104
105\n\n## Puslapis 104\n\nbėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio\npaskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui gal\nvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė ne\nsusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgan\nčiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus\npo to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė\nbuvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai,\nnusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus mies\ntas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.
Mindaugas, atgavęs Žemaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, po kelerių metų vėl sukėlė karą Prūsijoje.
PDF 104
Ka\ndangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis\nbuvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia pra\nrasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Prieg\nliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisy\ndami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Že\nmaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne\nnorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją,\nsukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo\nčių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke-\nlerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo\nčiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie\nkerštą.
Skomantas, neseniai pabėgęs į Prūsiją, su prūsų kariais netikėtai patraukė Gardino kryptimi.
PDF 156
Ramiai\npraslinkus pavasariui, vasaros pradžioje prasidėjo nau\nji susirėmimai. Skomantas, neseniai pabėgęs į Prūsiją,\nnetikėtai patraukė su prūsų kariais Gardino kryptimi.\nPo kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė\nįgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du\ntūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė\ndidžiulį grobį.
Vytenio pulkai beveik tris mėnesius niokojo Prūsiją, kurią siaubė žudynės ir gaisrai.
PDF 168
Vis\ndėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo sku\nbiai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtan\nčius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neuž\ntikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis\nsu pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mė\nnesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai. Tuo tar\npu kryžiuočiai, nedrįsdami sueiti į atvirą kovą su ga\nlybe siautėjančių karių, laukė tinkamos progos, galop\njie užklupo lietuvius, kai šie, grįždami siaurais keliais,\nsusigrūdo, apsikrovę grobiu, į krūvą, ir beveik visus\nišžudė, išsigelbėjo nedidelis\n1294 m e ta i\nbūrelis, kurie su Vyteniu, pa-\nK ry žiu o č ia i d a u g k a i-\nlikę kitus karius, išsislapstė\ntų p u o la L ie tu vą\nmiškuose.
Bertoldas Briuhavenas į Livoniją buvo pasiųstas su Prūsijos kryžiuočių daliniu ir nugalėjo apgulties išsekintus lietuvius.
PDF 176
Sėkmingai užbaigti kovos nedavė\nBertoldas Briuhavenas, Karaliaučiaus komtūras, pasiųs\ntas pagalbon į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu:\nužpuolęs su nepavargusia kariuomene sunkios apgul-\nties išsekintus lietuvius, nugalėjo juos ir išvaikė; dau\ngybė žuvo, daugybė nuskendo upėje, per kurią bėg\ndami turėjo keltis. Šiek tiek vėliau Vytenis, gal bijo\ndamas, kad po jo pergalės pablogėjusi Livonijos ordino\npadėtis, Prūsijos kryžiuočiams suteikus pagalbą ko\nvoje prieš Rygą, nesustiprėtų, gal norėdamas gandais\napie vidaus sąmyšius atgrasinti Prūsijos kryžiuočius\nnuo karo Livonijoje, o gai trokšdamas atsiteisti už pra\nlaimėjimą, kurį patyrė prie Nojermiuieno sumušta jo\nkariauna,\npasiuntė\nkeletą\nP rū sija\nn io k o ja m a\nlengvosios raitijos būrių į\nlie tu v ių\nPrūsiją\npasiieškoti\ngrobio.\nŠis žygis iš pradžių labai se\nkėsi.
Kryžiuočiai po ariergardo pralaimėjimo skubiai pasitraukė į Prūsiją, pakelėse išmesdami gausų grobį.
PDF 247
Iš pradžių\nužpuolęs ariergardinę vorą ir būrius, paliktus gurguo\nlių apsaugai, jis sumušė priešą ir atsiėmė grobį; po\nto kuo skubiausiai patraukė su pergalę laimėjusiais\nkariais prieš patį kariuomenės branduolį. Tačiau kry\nžiuočiai, sutrikę dėl ariergardo pralaimėjimo, skubiai\npasitraukė į Prūsiją išmetę pakelėse gausų grobį, truk\ndantį bėgti. Kurį laiką Kęstutis laikėsi ramiai, tačiau\nžemėmis.
Nugalėtojai, išžudę ginkluotus priešininkus kovos lauke, be grobio sugrįžo į Prūsiją.
PDF 322
Netekęs ka\nriuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors\nvargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas\nkautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimin\ngą valdymą ir Lietuvos bėdas. Nugalėtojai, išžudę ko\nvos lauke visus laikančius rankose ginklą, negalėdami\ngauti daugel kartų nuniokotuose kaimuose jokio gro\nbio, sugrįžo į Prūsiją. Ten\nN io k o ja Ž e m a itiją\nleidęs šiek tiek kariuomenei\npailsėti, vėl įsiveržė į Žemai\ntiją, kur nuniokojo dvi apygardas, ligi šiol karo nepa\nliestas.
Kryžiuočiai paragino ginkluotis Prūsijos vyrus ir pasikvietė pagalbininkų iš Silezijos, Austrijos, Vokietijos, Anglijos bei Prancūzijos.
PDF 333
Padėjusį žiemą Lietuvoje pamatus taikai Jogailą lenkų karalystės reikalai pakvietė atgal. Tuo tarpu Švit rigaila ir toliau kurstė kry- 1394 m e ta i žiuočius rengtis karui, kol Š vitrig a ilo s k u rsto m i žiema, kol ramus metas, o k ry žiu o čia i ren g ia stoti į kovą pavasario pra- karą džioje. Šie papildė regulia riąją kariuomenę paraginę imtis ginklo Prūsijos vyrus, be to, pakvietė nemaža pa galbininkų iš kitur— iš Silezijos, Austrijos ir visos Vo kietijos; daug karių susiruošė į šlovės žygį iš Anglijos bei Prancūzijos.
Jogaila įsakė dvidešimt laivų su grūdais Vysla nuplukdyti į Prūsijos pasienį, kad maistas būtų nugabentas į Lietuvą.
PDF 370
Lietuva juto baisią maisto sto ką. Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt di delių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pa sienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lie tuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s pro- gabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur.
Lietuvių kariuomenė, sugrįžusi iš Prūsijos, šiek tiek pailsėjo ir patraukė iš vakarų į rytus.
PDF 396
Mat juodi debesys ap traukė dangų, pakilo nepaprasta audra, sugriaudėjo perkūnas, ir žaibas nutrenkė du karaliaus kinkinio pa lydovus, keturis arklius iš šešių ir penktą ginklanešio žirgą. Sugrįžusi iš Prūsijos, lietuvių kariuomenė šiek tiek pailsėjo ir patraukė iš vakarų į rytus. Užvolgio skitai, netekę mirusio chano Saladi- 1419 m eta i no, suskilo atskiromis grupė- S k itų ta u to m s V y ta u - mis: vieni vieną, kiti kitą tas p a s k y r ė v a ld o v u s mirusio valdovo sūnų siūlė sosto įpėdiniu.
Rengiantis traukti į Prūsiją, Vilniuje buvo sušauktas lietuvių seimas.
PDF 509
Kadangi skausmas dėl patirtos skriau dos, tai yra dėl atimtų žemių, tebuvo tik sušvelnėjus, karaliaus akivaizdoje jie, tiesa, nerodė ypatingo įkar ščio, tačiau, jam išvykus, vėl K araliui p a v y k s ta n u- ryžtingai rengdavosi karui ir ram inti griebdavosi ginklų. Štai to dėl karalius, nusprendęs, jog nėra jokio reikalo malšinti nuolatos stiprėjančio sopu lio kad ir stipriomis, bet laikinomis priemonėmis, o rei kia ieškoti tokių vaistų, kurie visiems laikams išgydy tų negalę, sušaukė, susiruošęs traukti į Prūsiją, Vilniuje lietuvių seimą. Atvyko į jį prieš Velykas gausybė žmonių.
Narbutas ginčija išvadą apie dievo kilmę, nes, jo teigimu, žemės drebėjimų būta Prūsijoje ir jie buvo žinomi tolimesnei Lietuvai.
PDF 91
Iš šio vardo prasmės pastebime, kad tas dievas reiškė tą patį, ką Antikos žmonėms Saturnas. Tas senovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos asmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai. Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laiky tas dievu.
Narbutas rašo, kad Prūsijos kronikininkai burtininkams priskyrė ateities pranašavimą liejant ištirpintą vašką į šaltą vandenį.
PDF 299
Prūsijos kronikininkai, kurie prisimena, kad jų gyvenimo\nmetais dar būta burtininkų pėdsakų, priskiria jiems ateities\nišpranašavimą liejant ištirpintą vašką į šaltą vandenį. Šitaip\natsirandančios vaškinės figūros ir įvairūs pavidalai teikia pro\ngos juokdariams pripūsti lengvatikių galvas visokių niekų. Me-\nletijus pažino Prūsijoje moterį, kuriai burtininkas šitaip išpra\nnašavo, kad jos sūnus nuskęsiąs jūroje - parodė vaškinį sudu\nžusį laivą ir aukštielninką plaukiantį žmogų.
Narbutas rašo, kad Prūsijos kronikininkai senovės prūsų herbo kilmę siejo su Vaidevučio laikais.
PDF 401
10)**.\n400\n\n## Puslapis 400\n\nPrūsijos kronikininkai aprašo tautinį senovės prūsų her\nbą, kurio kilmė siekia Vaidevučio laikus6. Skyde pavaizduota\npusė prūsišku susegtu švarku apsirengusio žmogaus su lokio\ngalva, pasukta kairėn.
Narbutas ginkluoto atvertimo eigą sieja su tikėjimo smukimu ir vardija ją nuo Livonijos iki Prūsijos, Lietuvos ir Žemaitijos.
PDF 429
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy niui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi nių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smun kant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pir miausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, paga liau Žemaitijoje.
Teodoras Narbutas laiko tikėtina nuomonę, kad Prūsija turėjo pirmykščių gyventojų, su kuriais susipažino kimbrai.
PDF 49
Nereikia ir abejoti, kad ne kimbrai buvo pir\nmieji žmonės, kuriuos priglobė lietuvių žemės. Mes net\nlaikysime panašia į tiesą nuomonę, jog šios žemės, ypač\nesančios arčiau jūros, kaip Prūsija, turėjo savo aborige\nnų, arba pirmykščių gyventojų, su kuriais susipažino\nkimbrai. Skaitytojas kituose šios knygos skyriuose ras\nsmulkesnių šio požiūrio įrodymų.
1242-1253 metais klajokliai tarp Mazovijos, Prūsijos ir Lietuvos lengvino lietuvių ryšius su Pamariu ir Prūsija.
PDF 124
126\n\n## Puslapis 124\n\nčius; jie kovodavo ir su vėliavomis Pamario kunigaikščio\nSventopelko, kai šis kovėsi su prūsais prieš kryžiuočius.\nTai jie, klajodami tarp Mazovijos, Prūsijos ir Lietuvos\nnet ligi Drevantos pelkių, lengvino kariaujančių su vo\nkiečiais lietuvių ryšius su Pamariu ir Prūsija. Tai vyko\nsu tam tikromis pertraukomis 1242—1253 metais1.
Narbutas rašo, kad 1253 metų pradžioje kryžiuočiai, sustiprinę saugumą nuo Vyslos pusės, ėmė siekti užkariauti Prūsiją.
PDF 124
Daug kitų Vasilka paėmė į nelaisvę ir pasiun tė į Haličą savo broliui; visi tuo labai džiaugėsi2. 123 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją. Ypač vokiečių godumą skatino tur tinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko.
Teodoras Narbutas Ordino politiką vadina kruvina ir rašo, kad sūduviai buvo iškapoti arba išgabenti į kitas Prūsijos dalis.
PDF 135
137\n\n## Puslapis 135\n\nkryžiaus vardu jie medžiojo juos po miškus ir neišbren\ndamas pelkes tarsi laukinius žvėris. Kruvina šio Ordino\npolitika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą,\ntad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į\nkitas Prūsijos dalis. Galbūt jie ir buvo likučiai išvestų jot\nvingių, kurių palikuonis Strijkovskis pastebėdavo prie\nRaigardo ir Insterburgo Prūsijoje.
Narbutas tikrosios Prūsijos sieną aprašo ėjusią Vyslos žemupiu, Baltijos jūra iki Nemunyno žiočių ir toliau iki Širvintos upės.
PDF 252
245 Tikrosios Prūsijos siena ėjo Vyslos žemupiu, Baltijos jūra ligi Nemunyno žiočių, paskui atsiribojo nuo Rusios siena, kurią parodėme anksčiau (§ 223), net iki Širvintos upės, vėliau žinoma siena su Mazovija, Michalovo ir Dob- rynės žemėmis. Po kurio laiko kryžiuočiai pastūmė sieną ligi Nemuno žemupio, o po 1436 metų susidarė dabartinė siena su Žemaitija (§228). Kadangi Rusios tema mūsų jau pakankamai išnagrinėta, nelaikydami jos atsikira pro vincija, žiūrėsime į Prūsiją, turinčią vėlesnes ribas, kurios labai nedaug skyrėsi nuo senovinių.
Narbutas nurodo skirtingas nuomones apie gintare rastų vabzdžių kilmę: Masė jų tėvyne laikė Prūsiją, o Ragenas manė juos patekus iš šalies.
PDF 339
Tai rodo vabzdžiai, iš kurių pozų matyti, kad buvo už\nklupti staiga, bet palengva srūvančių sakų suvilioti tarsi\nįklimpo juose, kartais netgi poravimosi metu, tačiau dėl\nkažkokių , priežasčių pateko po žemėmis. Masė įrodinėja,\njog jų tėvynė yra Prūsija, o Ragenas mano, kad ten\npateko iš šalies.\nAš pats mačiau pas poną Hageną migdolus prime\nnančius gintarinės palmės vaisius.
Narbutas, remdamasis Nestoru, rašo, kad mirusiųjų deginimas, pelenų rinkimas į urnas ir laidotuvių turnyrai išliko Prūsijoje.
PDF 341
Be to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro\nišsaugotą jų gyvenimo paveikslą. Jie degindavo mirusių\njų palaikus ir jų pelenus surinkdavo į urnas, o laidotuvių\nmetu rengdavo turnyrus. Visa tai išliko Prūsijoje.
Šilinyčius (Syleniczus) yra lietuviškos kilmės, iš Sylla - šilas; Prūsijos lietuvių kalba Syilenas - stalius.
PDF 176
Latviškai Kirpis reiškia kirmi\nną, medžio graužiką, išradėjo vardas virto pavadinimu išrasto\ndaikto, kurį priėmė kaimyninės tautos kalba.\nŠilinyčius (Syleniczus) yra lietuviškos kilmės, iš Sylla - šilas;\nPrūsijos lietuvių kalba Syilenas - stalius. Todėl šis vardas aiškiai\nsusijęs su kažkokiu mitiniu staliumi, arba stalių dievaičiu.
Šie pokyčiai labiausiai pa veikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius ju desius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2.
PDF 144
Čia dar kartą pakartosime aukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vie tinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilga laikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai pa veikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius ju desius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne 1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė jį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.
Aes tuarium, pasak lotyniško Pitėjo vertimo, reiškia negilias, seklias vietas, kurios kartais būva apsemtos, o kartais — sausos; toks aprašymas iš tikrųjų tinka senovės Prūsijai.
PDF 336
Priekaištaujama, kad, norint su skaičiuoti 6000 stadijų, reikia imti visą jūros ilgį. Aes tuarium, pasak lotyniško Pitėjo vertimo, reiškia negilias, seklias vietas, kurios kartais būva apsemtos, o kartais — sausos; toks aprašymas iš tikrųjų tinka senovės Prūsijai. Sala, kurią Plinijus vadina Baltija, remdamasis visais Hardua rankraščiais ir stebėjimais, turėtų vadintis Basi- lia.
Kojelavičius rašo, kad į Prūsiją ir Žemaitiją buvo sutelkta kariuomenė iš Vokietijos, Silezijos ir Austrijos.
PDF 322
Netekęs ka\nriuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors\nvargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas\nkautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimin\ngą valdymą ir Lietuvos bėdas. Nugalėtojai, išžudę ko\nvos lauke visus laikančius rankose ginklą, negalėdami\ngauti daugel kartų nuniokotuose kaimuose jokio gro\nbio, sugrįžo į Prūsiją. Ten\nN io k o ja Ž e m a itiją\nleidęs šiek tiek kariuomenei\npailsėti, vėl įsiveržė į Žemai\ntiją, kur nuniokojo dvi apygardas, ligi šiol karo nepa\nliestas.
Vytenis 1311 m. žiemos pabaigoje užpuolė Prūsiją, nusiaubė Sembą ir Notangą, sudegino kaimus ir išsivarė belaisvių.
PDF 186-187
Po šio atokvė pio Geležutė, valdovo sūnus, 1310 m e ta i nuvedė kariuomenę į Livo niją ir, nuniokojęs didelį kraštą, išsigabeno didžiulį grobį. Vėliau pats valdovas Vytenis, žiemos pabaigoje užpuolęs Prūsiją, nusiaubė m Sembą ir Notangą: sudegino 1311 m e ta i kaimus, išžudė kaimiečius, penki šimtai kilmingųjų bu vo išvesta j vergovę. Nedrįso kryžiuočiai nei grobį ga benantiems pastoti kelio, nei besitraukiančių per sekioti; jie tol ramiai užsi- A b ip u sia l lie tu v ių ir laikė, kol Vytenis turėjo po k ry žiu o č ių že m ių nio- ranka kariuomenę.
Algirdas ir Aleksandras Karijotaitis nuniokojo daug Prūsijos vietų, sugriovė Tilžę bei Ragainę ir išsivarė aštuonis šimtus belaisvių.
PDF 247
Kurį laiką Kęstutis laikėsi ramiai, tačiau žemėmis. Kryžiuočiai, vedami Sembos fogto, savo ruož tu, negalėdami pasivyti traukiančio namo Kęstučio, nu siaubė Ariogalos žemes. Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuo mene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, su griovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos ma gistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plo tus.
Švitrigailos kurstomi kryžiuočiai į kariuomenę telkė Prūsijos vyrus ir kvietė pagalbininkus iš Silezijos, Austrijos, Vokietijos, Anglijos bei Prancūzijos.
PDF 333
Padėjusį žiemą Lietuvoje pamatus taikai Jogailą lenkų karalystės reikalai pakvietė atgal. Tuo tarpu Švit rigaila ir toliau kurstė kry- 1394 m e ta i žiuočius rengtis karui, kol Š vitrig a ilo s k u rsto m i žiema, kol ramus metas, o k ry žiu o čia i ren g ia stoti į kovą pavasario pra- karą džioje. Šie papildė regulia riąją kariuomenę paraginę imtis ginklo Prūsijos vyrus, be to, pakvietė nemaža pa galbininkų iš kitur— iš Silezijos, Austrijos ir visos Vo kietijos; daug karių susiruošė į šlovės žygį iš Anglijos bei Prancūzijos.
Dusburgietis teigia, kad čia pabrėžiama, kad kryžiaus karui pats „viešpats pasirinko Prūsijos žemę“ (III, 8), todėl Ordino veiksmai yra dievo veiksmai (II, 6), Ordino broliai — tai viešpaties dievo kariuomenė (III, 19), „dievo tauta“ („populus dei“) (III, 123), todėl stojimas į.
PDF 29
Čia pabrėžiama, kad kryžiaus karui pats „viešpats pasirinko Prūsijos žemę“ (III, 8), todėl Ordino veiksmai yra dievo veiksmai (II, 6), Ordino broliai — tai viešpaties dievo kariuomenė (III, 19), „dievo tauta“ („populus dei“) (III, 123), todėl stojimas į Ordiną — tai „šventas sumanymas“ (III,284). Čia verta priminti, kad Vakarų Europos pasaulietiniai ir bažnytiniai feodalai, norėdami praturtėti, užvaldyti nekrikščioniškas šalis, skelbė kryžiaus žygių idėjas: žemė su visais turtais esanti dievo dovana, ja neteisėtai naudojasi krikščionybės priešai. Kryžininkų kariuomenėje buvo skirtingų luomų ir socialinės padėties žmonių, kurie tikėjo, jog atlieka savo pareigą, gina ir skleidžia išganingą santvarką, paremtą krikščioniškąja teise, pagal kurią tik krikščionių dievo vardu dovanota žemė ir ją dirbantys žmonės laikomos teisėtai valdomi.
Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laiky tas dievu.
PDF 91
Iš šio vardo prasmės pastebime, kad tas dievas reiškė tą patį, ką Antikos žmonėms Saturnas. Tas senovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos asmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai. Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laiky tas dievu.