Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 245
Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jar meriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas skubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nu galėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belais viais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.
Juk tarp visų lietuvių nebuvo jokios atskiros genties, kuri būtų vadinama Prūsija ir kurios vardas būtų siejamas su žeme ar kraštu, sudaran čiu mūsų pirmą sritį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 259
Tai liudija, kad šis biografas žinojo tikrąjį krašto ¡pavadinimą, nes pats asmeniškai ten buvo, kalėjo prūsų kalėjime, po šv. Vaitiekaus kankinimo gy veno Lenkijos Karalystės sostinėje ir karaliaus Boleslovo Narsiojo rūmuose. Tai yra aiškiausias įrodymas, jog tuo vardu ne tik patys gyventojai, bet ir kaimynai lenkai va dino visą kraštą, plytėjusį nuo Vyslos ligi Priegliaus ir toliau. Tai buvo jau penkis amžius gyvavusi respublika, kurią sudarė į vieną politinę-religinę sąjungą susivieniju sios žinomos provincijos. Juk tarp visų lietuvių nebuvo jokios atskiros genties, kuri būtų vadinama Prūsija ir kurios vardas būtų siejamas su žeme ar kraštu, sudaran čiu mūsų pirmą sritį.
Galima būtų stebėtis, jei karšto klimato medis Phyllantus Emblica būtų atsidū ręs Prūsijoje, bet pakanka peržvelgti Gartnerio veikalą ,,De fructibus et seminibus plantarum\", kad įsitikintume, jog minėtas vaisius neišaugo jokioje Emblikoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 339
Iš tikrųjų įžymus botanikas Sprengelis iš Halės, remdamasis vaisiaus išvaizda, parašė man savo- nuomo nę: jis priskyrė gintarą prie Phyllantus Emblica, be to, pridūrė: „Aš galiu klysti. Senovės pasaulis paliko mums žemėje ir akmens anglyse augalų, kurių archetipų vos begalima pastebėti. Tad visiškai gali būti, jog šis prūsų vaisius susijęs su viena palme, kai netoli Paryžiaus ir Kolonijos buvo rasta įvairių palmių vaisių“. Tokia yra tikroji padėtis. Galima būtų stebėtis, jei karšto klimato medis Phyllantus Emblica būtų atsidū ręs Prūsijoje, bet pakanka peržvelgti Gartnerio veikalą ,,De fructibus et seminibus plantarum", kad įsitikintume, jog minėtas vaisius neišaugo jokioje Emblikoje.
Dar svarbesni buvo upeiviai, žmonės, susiję su prekių gabenimu Nemunu, Nerimi, Prūsijos vandens keliais iki Karaliaučiaus ir Gdansko ar iš ten.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 271
Todėl laivų statyklos reikšmė kalbamo laikotarpio Kauno miesto gyvenime buvo išskirtinė. Dar svarbesni buvo upeiviai, žmonės, susiję su prekių gabenimu Nemunu, Nerimi, Prūsijos vandens keliais iki Karaliaučiaus ir Gdansko ar iš ten. Laivavedžiai ir laivų įgulų nariai išsiskyrė Kauno miestiečių bendruomenėje ir dėl darbo pobūdžio, mat nuolat buvo kelyje, ir dėl darbo santykių - jie buvo samdiniai, ir dėl dažnai jungiamų upeivių pareigų ir prekybos operacijų.
Liuterio mokslą, liuteronizmą ir Vokiečių ordino valstybę pavertė pasaulietine Prūsijos hercogyste.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 319
1517 m. reformacijos pradininkas Martynas Liuteris Vokietijoje paskelbė savo garsiąsias tezes, 1525 m. Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Hohencolernas priėmė M. Liuterio mokslą, liuteronizmą ir Vokiečių or- dino valstybę pavertė pasaulietine Prūsijos hercogyste. XVI a. antrąjį ketvirtį liutero- nybė įsigalėjo Gdanske ir kituose Prūsq miestuose.
Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regioną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lankėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 373
Savaime suprantama, kad ėmę masiškai statydintis mūrnamius kauniečiai sekė matytais pavyzdžiais. Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regi- oną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lan- kėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje. Šie miestai dar iš viduram- žių paveldėjo tvirtas raudonų plytų gotikos architektūrinio stiliaus tradicijas, kurios klestėjo ir XVI a.
XVI a. pradžioje Prūsijoje, kaip ir LDK giriose, buvo didžiausias stumbrų skaičius.
Didieji medžiokliai Radvilos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: pareigūnai ir geriausi valdovo draugai
PDF 11
Svarbu pažymėti, jog jau XVI a. pr. Europoje prasidėjo stumbrų \npopuliacijos nykimas ir tik LDK giriose ir Prūsijoje aptariamuoju laikotarpiu \nbuvo didžiausias šių gyvūnų skaičius53.
Simonas Grunau, vie nuolis iš Tolkmicko dominikonų vienuolyno Prūsijoje, XVI a.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 419
Simonas Grunau, vie\nnuolis iš Tolkmicko dominikonų vienuolyno Prūsijoje, \nXVI a. pradžioje rašęs Prūsijos kroniką ir skyręs ją Len\nkijos karaliui Žygimantui I, nenurodė šaltinio, iš kurio \nbuvo paėmęs, kitaip sakant, nukopijavęs tą įrašą ar kokiu \nkitu būdu jį įgijęs ir įdėjęs į savo kroniką, tad negalima \nbūtų pasikliauti jo tikrumu.
Kad Prūsijoje senovės laikais buvo vy nuogynų, patikimai yra įrodęs Hartknochas.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 397
Kad Prūsijoje senovės laikais buvo vy\nnuogynų, patikimai yra įrodęs Hartknochas
Pasak Teodoro Narbuto, Prūsijoje 1639 metais buvo atsitiktinai iškasta auksinė, į ragą panašios formos taurė.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 417
ITartkno- \nchas pamena, kad Prūsijoje 1639 metais atsitiktinai buvo \niškasta auksinė, ¡panašios į ragą formos taurė.
Galop, pabaigęs karą su imperatoriumi, Lenkijos monarchas 1164 metais surinkęs nemažą ka riauną, kartu vesdamas dar ir daugybę kunigų bei ne krikštų gelbėtojų, kurie užsispyrusius pagonis turėjo pa lenkti, įsiveržė Prūsijon.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 217
Galop, pabaigęs karą su imperatoriumi, \nLenkijos monarchas 1164 metais surinkęs nemažą ka\nriauną, kartu vesdamas dar ir daugybę kunigų bei ne\nkrikštų gelbėtojų, kurie užsispyrusius pagonis turėjo pa\nlenkti, įsiveržė Prūsijon.
Betgi Boleslovas valdė ir lenkus, o nestabilumas, nepa kantumas, karaliaus valdžios nepaisymas ir tarpusavio vaidai tame krašte ¡privertė išvesti kariauną iš Prūsijos,.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 217
Betgi Boleslovas valdė ir lenkus, o nestabilumas, nepa\nkantumas, karaliaus valdžios nepaisymas ir tarpusavio \nvaidai tame krašte ¡privertė išvesti kariauną iš Prūsijos,
Iš ten jūra nuvyko į Prūsiją.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 139
Iš ten jūra nuvyko į Prūsiją. Pučiant palankiam vėjui \nneilgai plaukęs, užsuko į Aistmarių krantus, tuo laiku \nvadintus Halibo.
Pasak autoriaus, 1379 m. Kryžiuočių ordino valdose Prūsijoje buvo priraškyta 608 statinaitės vynuogių.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 398
Tačiau dar kryžiuočių laikais, apie 1379 metus, Prūsijoje, kur vokiečių sodybos buvo pradėjusios klestėti, ant senųjų šio krašto gyven tojų — kilmingųjų lietuvių — išdarkytų ūkių griuvėsių, būtent Torūnės, Kulmo, Elbliongo apylinkėse, ten tam tikru metu augo rinktiniai vynuogynai ir būdavo renkami jų derliai. Bekeris nurodo, kad 1379 metais Kryžiuočių ordino valdose buvo priraškyta 608 statinaitės vynuogių1.
Pasak Narbuto, iš Žemaitijos po Prūsiją pasklido žygūnai su politiniais pavedimais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 183
Žygūnai su politiniais \npavedimais iš Žemaitijos pasklido po visą Prūsiją, ypač \nbuvo raginami sambiai. Iš tiesų prieš ordiną buvo pradėti \nslapti, bet ryžtingi
1284 m. Pelužis po nesėkmių Lietuvoje pabėgo į Prūsiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 261
Pelužis su jais po patirtų nesėkmių Lietuvoje 1284 \nmetais pabėgo į Prūsiją. Tenykščiai atėjūnai dabar su\nlaukė kryžiuočių atlaidumo ir dargi palankumo.
Teodoras Narbutas rašo, kad Skomantas susivienijo su Pelužiu ir netrukus buvo priverstas grįžti į Prūsiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 263
Negana to, tie pabėgėliai, prikalbinę magistrą, bu ordino kariauna užėmė Sūduvos pilį Pakiemius, api plėšė naująją Skomanto buveinę ir daug žiaurių dalykų pridarė. Skomantas suvis apiplėštas, kai buvo išblaškyti jo kariai, akis į akį susidūrė su patrakusiu kryžiuočių pykčiu ir persekiojimu savo tėvynainių, įniršusių dėl Li- bencelės globos. Tad turėjo dangintis iš šalies į Lietuvą, kur su visa šeima ir savo draugais rado priebėgą. Čia pataikė per patį perversmą, per kurį didžiojo kunigaikščio skeptras buvo atiduotas į kitos dinastijos rankas. Likimas panorėjo, kad jis susivienytų su Pelužiu ir netrukus bū tų priverstas grįžti į Prūsiją.
Teodoras Narbutas siūlo greta Dlugošo, Strijkovskio ir Kojalavičiaus peržiūrėti Prūsijos, Livonijos ir Rusios kronikas, kuriose yra svarbios medžiagos Lietuvos istorijai.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 58
Be Dlugošo, Strijkovskio, Kojalavičiaus, reikia per žiū rėti Prūsijos, Livonijos ir R usios kronikas, tai yra Voluinės, Pskovo ir Naugardo, kuriose yra svarbios Lietu vos istorijai medžiagos.
Pasak Teodoro Narbuto, Čekijos karaliaus Jono ir kitų krikščionių didikų pulkai, susirinkę Vroclave, artėjant žiemai nuvyko į Prūsiją.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 74
Pasišovė padėti Čekijos karalius Jonas, visada pa sirengęs prisidėti prie panašių žygių, ir daugelis kitų krikš čionių didikų, ypač norėjusių išvengti tuo būten t m etu paskelbto, neparankaus jiems, kryžiaus žygio į Turkiją, su skubo burtis į Čekijos karaliaus pulkus ir rinktis Vroclave, iš kur, artėjant žiemai, nuvyko į Prūsiją
Teodoras Narbutas spėja, kad 1356 m. sausį Algirdas, Kęstutis ir Patirgus su nemaža kariauna, užbėgdami už akių kryžiuočių Grabnyčių žygiui, įsiveržė į Prūsiją ir apiplėšė 17 valsčių Alenšteino bei Guttstadto apylinkėse.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 119
Visiškai neaišku, kodėl 1356 metų sausį Prūsija vėl buvo užpulta; tikriausiai, užbėgdami už akių kryžiuočių Grabnyčių žygiui, didysis kunigaikštis Algir das su Kęstučiu ir Patirgu, nemaža kariauna vedini, prasibro vė net iki A lenšteino ir G utštato apylinkių, kur apiplėšė septyniolika valsčių bei nemažą grobį išsigabeno.
Teodoras Narbutas rašo, kad didžiajam magistrui siaubiant Aukštaitiją Kęstutis įsiveržė į Prūsiją ir užėmė Salduvos bei Osterodės apylinkes, kur, jo teigimu, vyko žudynės ir buvo deginamos bažnyčios.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 156
Padėtis susiklostė taip: didysis magistras siaubė Aukštaitiją, kunigaikštis Kęstutis, negalėda mas pasipriešinti jo karinėms pajėgoms, per girias prasigavęs įsiveržė į Prūsiją ir užkariavo Salduvos ir Osterodės apylinkes, kur vyko baisios žudynės ir siaubimas: paimta tūkstantis ir pen ketas šimtų belaisvių, bažnyčios sudegintos, bažnytiniai indai, religinėms apeigoms skirti, paimti;
Pasak Teodoro Narbuto, į Prūsiją surengtas lietuvių žygis keturiomis Algirdo, Kęstučio, Patirgo ir Karijoto sūnaus Aleksandro vadovaujamomis kolonomis įsiveržė į Šalaviją ir viską sunaikino iki Kuršių įlankos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 165
Tačiau bemat po to antpuolio lietuvių buvo suruoštas didžiulis žygis Prūsijon. Keturiomis gausiomis kolonomis, vadovaujamomis Algirdo, Kęstučio, Pa- tirgo ir Karijoto sūnaus Aleksandro, kiekviena sudaryta m a žiausiai iš keturių tūkstančių ginkluotų žmonių, įsiveržė į Šalaviją, viską pakeliui sunaikino, net iki Kuršių įlankos
Pasak Teodoro Narbuto, Kęstutis, keršydamas už brolio pasiuntinių išvarymą, netikėtai įsiveržė į Prūsiją, naktį užėmė Johanisburgą ir deglų šviesoje įžengė į tvirtovę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 167-168
Taip susiklosčius aplinkybėms, kunigaikštis Kęstutis nutarė atkeršyti už tokį nepagarbų savo 1 Schtitz. - 1. c.; Kotzebue. - 1. c.; Voigt. - B. V - S. 176-178. 169 brolio pasiuntinių išvarymą. Netikėtai įsiveržė į Prūsiją, nak čia užėmė Johanisburgą ir deglų šviesoje įžengė į tvirtovę
Pasak Teodoro Narbuto, 1384 m. liepos 12 d. Vytautas su 400 patikimų raitelių išvyko iš Prūsijos, apsimesdamas rengiąs plėšiamąjį žygį į Lietuvą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 313
Taigi po kito susitikimo su broliu ir motina Vytautas, apsimetęs, kad esą suruošęs žygį į Lietuvą pasiplėšti, su ketvertu šimtų patikimų raitelių 1384 metų liepos 12 dieną1 2 išvyko iš Prūsijos.
Teodoras Narbutas aprašo, kad 1384 m. žiemą ir kitais metais Prūsijoje tvyrojo neramumai: telkta kariuomenė, o svetimšaliai nuolat judėjo Vyslos ir Žemaitijos sienų link.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 322
Visą 1384-ųjų metų žiemą, netgi ir kitais metais Prūsijoje buvo labai neramu: kai dėl politi kos - telkiama kariauna, svetimšaliai atėjūnai be perstojo traukė, nuolat brovėsi tai Vyslos, tai Žemaitijos sienos link; neramumai, baiminimasis, apėmę visą kraštą, nesiliovė, mat žinota, kad Lie tuvoje vis smarkiau ginkluojamasi, prie Prūsijos sienų buvo dis lokuota kariauna, pasiruošusi sulig vokiečių įsiveržimu iš vienos pusės galingomis pajėgomis užgriūti Prūsiją iš kitos.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Čia pabrėžiama, kad kryžiaus karui pats „viešpats pasirinko Prūsijos žemę“ (III, 8), todėl Ordino veiksmai yra dievo veiksmai (II, 6), Ordino broliai — tai viešpaties dievo kariuomenė (III, 19), „dievo tauta“ („populus dei“) (III, 123), todėl stojimas į Ordiną — tai „šventas sumanymas“ (III,284). Čia verta priminti, kad Vakarų Europos pasaulietiniai ir bažnytiniai feodalai, norėdami praturtėti, užvaldyti nekrikščioniškas šalis, skelbė kryžiaus žygių idėjas: žemė su visais turtais esanti dievo dovana, ja neteisėtai naudojasi krikščionybės priešai. Kryžininkų kariuomenėje buvo skirtingų luomų ir socialinės padėties žmonių, kurie tikėjo, jog atlieka savo pareigą, gina ir skleidžia išganingą santvarką, paremtą krikščioniškąja teise, pagal kurią tik krikščionių dievo vardu dovanota žemė ir ją dirbantys žmonės laikomos teisėtai valdomi. Karas prieš pagonis buvo vykdomas siekiant užkariautose žemėse užtikrinti nuolatinį feodalinį išnaudojimą148. Petras iš Dusburgo akcentuoja, kad Prūsijoje kariaujama prieš „tikybos ir bažnyčios priešus“ (II, 7), todėl kryžiaus žygių dalyviai eina į karą prieš prūsus ir lietuvius keršyti „už nukryžiuotojo viešpaties kančias“ (III, 8, 71, 296), Prūsijoje kritusių krikščionių 143 PD, III, 7, 66; SRP, B. 5, S. 597; Perlbach M. Die Aeltere Chronik von Oliva, S. 60; PKD, s.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kronikininkas neslepia, kad šis „apšvarinimas“ — tai vietinių gyventojų naikinimas, žudynės, kai „švytruojąs Kristaus kariaunos kalavijas ryte rijo netikėlių kūnus“ (III, 11). Petras iš Dusburgo visaip aukština užkariavimus ir žudynes „viešpaties kare“, Ordino riterių ginklams suteikdamas šventumo aureolę (skyreliai „apie daiktiškus ir dvasiškus ginklus“). Ypatingas dėmesys skiriamas kalavijui, nes „Kristaus karių“ kalavijas sunaikins Kristaus kryžiaus priešus: „jaunikaitį draug ir mergaitę, žindomą kūdikį draug su seniu“.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Vokiškojo Ordino, visokeriopai remiamo popiežiaus kurijos, priešai Petrui iš Dusburgo visada yra dievo priešai, jis nieku būdu nenori suprasti, kad pagonys prūsai ir lietuviai gali kovoti už laisvę, už savarankišką vystymąsi. Prūsų ir lietuvių išsivaduojamoji, gynybinė kova, masių kova prieš feodalinę priespaudą, baltų kova prieš nacionalinę ir kultūrinę priespaudą jam tolygu kovai prieš krikščionybę ir patį dievą. Norėdamas tą mintį pagrįsti, jis tendencingai pateikia ne tik, kaip matėme, atskirus istorinius faktus, bet tam pajungia ir visą kronikos idėjinį turinį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Torunės pilyje apie XIII a. vidurį, atrodo, įsikūrė Ordino konventas. Dusburgo minimi 7 broliai Senojoje Torunėje — tai veikiausiai ne įgula, o riteriai, dalyvavę 1231 m. puolime į Kulmo žemę. Senosios Torunės pilaitė ir toliau liko Ordino rankose, ji naudota kaip gyvulininkystės dvaras. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, dab. Torunės pilies vietoje dar 1000—500 m. pr. m. e. buvo lužitėnų kultūros gyvenvietė, vėliau — atvira gyvenvietė (VIII—X a.) bei pilaitė (X a. vidurys — XII—XIII a. sandūra), sunaikinta prūsų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šitaip kryžiuo čiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą. Mat prūsai, išsirinkę vadus, atsimetė nuo krikš čionybės ir sutartu laiku, prieš pat šv. Motiejaus die ną, visame krašte išgriovė bažnyčias, o kunigus, ku- nių valdovai nutarė sutelkti visas savo jėgas ir atremti laukinių siautėjimą. Į pagalbą buvo sutraukta galybė kariuomenės iš Vokietijos: puikiai ginkluotų karių, patyrusių kariauti vadų; rodėsi, jog nieko netrūksta Prūsijos ir Žemaitijos žemdirbiams išžudyti. Per No- tangos kraštą įžengę į priešų žemę, jie, ketindami per kelti karo židinį į šalies gilumą, Prūsijos centre parin P rūsai išsiža d a k r i k ščio n ių tik ė jim o ir a tsim e ta n u o k r y žiu o čių riuos beįmanė pagauti, žiau riai nukankino; jie nepaliko neišniekinę nė vienos krikš čionių šventenybės, kurią tik valiojo pasiekti jų stai gus įsiūtis.
Susietas teiginys: t-106
Susieti teiginiai: t-106
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie šų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Beveik tris mė nesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai. Tuo tar pu kryžiuočiai, nedrįsdami sueiti į atvirą kovą su ga lybe siautėjančių karių, laukė tinkamos progos, galop jie užklupo lietuvius, kai šie, grįždami siaurais keliais, susigrūdo, apsikrovę grobiu, į krūvą, ir beveik visus išžudė, išsigelbėjo nedidelis 1294 m e ta i būrelis, kurie su Vyteniu, pa- K ry žiu o č ia i d a u g k a i- likę kitus karius, išsislapstė tų p u o la L ie tu vą miškuose. Po to ištisus metus Lietuva smarkiai buvo siau biama kryžiuočių, dažniausiai vedamų Liudviko Liben- celės, kuris protarpiais kartodavo antpuolius. Iš Piešt- vės apygardos išvarė visus gyvulius, išžudė čia dau gybę žmonių, į vergiją išsivedė tik septyniasdešimt galvų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Po to nuvedė kariuomenę prieš Prūsijos maršalą, kuris, vėl nusiaubęs Žemaitiją, gabenosi gro bį padalijęs kariuomenę dviem voromis. Iš pradžių užpuolęs ariergardinę vorą ir būrius, paliktus gurguo lių apsaugai, jis sumušė priešą ir atsiėmė grobį; po to kuo skubiausiai patraukė su pergalę laimėjusiais kariais prieš patį kariuomenės branduolį. Tačiau kry žiuočiai, sutrikę dėl ariergardo pralaimėjimo, skubiai pasitraukė į Prūsiją išmetę pakelėse gausų grobį, truk dantį bėgti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Jį pasivi jo netoli buvęs Skirgaila, ta čiau jo kariuomenė veikiau tiko puldinėti besitraukian tiems būriams arba laisvai beklaidžiojantiems gaudyti, nei stoti į tikrą kovą: ji buvo nedidelė ir menkai gink luota. Vis dėlto išdrįsęs grum- Į v e ik ia m ū š y je Skir- tis atvirame mūšyje, turėjo ga ilą po trumpų kautynių skaudžiai užmokėti už savo neapgalvo tą drąsumą, likdamas toks pat nelaimingas, koks buvo neapdairus; taip jau paprastai dedasi, kad kariaujant neapdairumą neatskiriamai lydi nesėkmė. Netekęs ka riuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors vargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas kautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimin gą valdymą ir Lietuvos bėdas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tas senovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos asmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai. Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laiky tas dievu. Pagal lietuvių mitologijos dvasią galėjo būti taip, kad aukštesniojo dievo mitas vėliau virto legenda apie kuni- 92 ## Puslapis 92 gaikštį, pirmąjį vyriausiąjį žynį ir tautos įstatymų leidėją, kuris buvo laikomas tautos tėvu, kaip Viršaitis buvo dievų tėvas3.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Labdarys (Labbdarris) Gera darantis. Tai tam tikri žyniai; jie kerėjimo formulė mis ir kitomis apgavikiškomis išmonėmis patarinėja įvairiais klausimais, buria, gydo žmones ir gyvulius. Tokie žyniai, mo kantys pagarsėti, pritraukia lengvatikius iš tolimesnių ir arti mesnių apylinkių ir patys, be abejo, savęs nenuskriaudžia. Lat vijoje ir dabar girdėti apie tokius žmones, sako Stenderis32. Vilkolakis (Wilkats) Latviai šitaip vadina kerėtoją, mokantį pasiversti vilku; mū sų rusinai tokį vadina Wolkotak, o lietuviai - Witkatas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
- S. 242) teigia, kad Sapiegų giminės protėvio herbe buvo pavaizduotos trys lelijos. Toliau sako: „Na rimantas buvo pirmasis, kuris Hipokentaurą pakeitė Vytimi, Giedrai tis - Rože, Daumantas - Stumbro galva; Gediminas vietoj vieno Stul po naudojo tris, Kaributas iš pradžių turėjo Erelį su Vytimi, o vėliau - Mėnulį su Kryžiais. Kunigaikščiai Rožinskiai savo herbe pavaizdavo kryžius, kabančius ant medžio kamieno, o kiti, dar prieš Lenkijos ir Lietuvos uniją, savo herbams panaudojo senuosius bajoriškus ženklus, arba, savuosius užleidę, ėmė vartoti naujus “.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Juk kuo gi remiasi to reiškinio tiesa, kokie gi stimulai skati- 413 ## Puslapis 413 na teigti, kad krivis istoriškai realiai egzistavo? Visų pirma kry žiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Musa dieniszku mausu dod mums szoden, unpedod muns musu paradus, ka mes pedodam musum paradukam; un ne wed mus kierdi na szane, bet pestino ta launa. Lietuvių kalba, vartojama Prūsijoje, Nemuno žemupyje; imta iš Hartknocho (ten pat): 15. 93 449 ## Puslapis 449 Tewe musu, kuris essi dangui; te essie Swanczamas wardas tawo; te atejg tawo karaliste; te nusi dode tawo walle kaip dau giu tejp ir ant žemes.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
42 pav. Senovės prūsų herbas 470 ## Puslapis 465 VII lentelė Vaizduoja šventą Romovės miestą, buvusį Prūsijoje, Prūsos ir Bysleidos upių santakoje. Aptvare, kurį supa namai, pastatyti šven tovės tarnams ir pačiam vyriausiajam žyniui, auga žiemą vasarą ža liuojantis ąžuolas, prie kurio nišose stovi dievų stabai, o prieš juos - aukų deginimo aukuras su nuolat degančia ugnimi.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Mes, sekdami Herodoto žodžiais ir remdamiesi se novės tyrinėtojų išvadomis, laikome kimbrus kitados Prū sijoje viešėjusia gentimi, net galėjusia palikti savo kal bos ir susigiminiavimo su pirmykščiais mūsų Baltijos jū ros pakrančių gyventojais paminklų. Savo pavadinimą jie įamžino iki šiol išlikusiose pavardėse. Bet tolesnis ty rinėjimas, įrodantis gerbiamo* istoriko požiūrio nepatva rumą, nuvestų į šalį nuo mūsų tikslo, tad apsiribosime tiktai keliomis pastabomis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
1247 metais jotvin giai pasiekė net Holmą prie Ochodzos ir Busavnos; anuo met tai buvo garsūs valsčiai, ir tas kraštas buvo labai nuniokotas. Kunigaikštis Vasilka, išžygiavęs iš Voluinės Vladimiro, jau trečią dieną pasivijo juos prie pat Drohi- čino (dabar Kobrino apskritis). Prie pat šio miesto sienų įvyko kruvinas mūšis, kuriame Vasilka iškovojo puikią pergalę, nukovęs mūšyje keturiasdešimt jotvingių kuni- gaikštukų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tačiau ne tas Skomantas, kurį lenkų istorikai vadina Ko modų, vadovavęs 1264 metų birželio 23 dienos mūšyje ir, anot jų, žuvęs, turėjo vadovauti prūsų sukilimui, o 1282 ar 1283 metais grįžęs iš Lietuvos, kur buvo pabėgęs, ap sikrikštijo ir pagaliau davė savo vardą vienam ežerui, esančiam netoli Ario miesto. Veikiau reikėtų daryti išva dą, jog buvę keli šios Skomantų giminės kariūnai1. Me- chovita maišo jotvingių ir lietuvių kilmę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pajūrio gyventojai šį dievaitį dar vadino Bangpūčiu (Bang- putis), mat manė, kad jis^iš lėto sūpuodamas jūros vandenis, krante suplakdavęs putą . Girystis (Giristis) Miško dievaitis, Šilinis, miškų baidyklė. Šis vardas paimtas iš Ksavero Bogušo pastebėjimų. Mūsų kaimiečiai savo pasa kojimuose jį vadina kitaip - Pušiniu (Pusinas). Latviai jį taip pat vadina Meszu Deews, miškų dievu, arba Meschu Wihrs - miškiniu žmogum.