Prūsija

PDF 245

Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jarmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas skubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nugalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belaisviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.

PDF 259

Tai liudija, kad šis biografas žinojo tikrąjį krašto ¡pavadinimą, nes pats asmeniškai ten buvo, kalėjo prūsų kalėjime, po šv. Vaitiekaus kankinimo gyveno Lenkijos Karalystės sostinėje ir karaliaus Boleslovo Narsiojo rūmuose. Tai yra aiškiausias įrodymas, jog tuo vardu ne tik patys gyventojai, bet ir kaimynai lenkai vadino visą kraštą, plytėjusį nuo Vyslos ligi Priegliaus ir toliau. Tai buvo jau penkis amžius gyvavusi respublika, kurią sudarė į vieną politinę-religinę sąjungą susivienijusios žinomos provincijos. Juk tarp visų lietuvių nebuvo jokios atskiros genties, kuri būtų vadinama Prūsija ir kurios vardas būtų siejamas su žeme ar kraštu, sudarančiu mūsų pirmą sritį.

PDF 339

Iš tikrųjų įžymus botanikas Sprengelis iš Halės, remdamasis vaisiaus išvaizda, parašė man savo- nuomonę: jis priskyrė gintarą prie Phyllantus Emblica, be to, pridūrė: „Aš galiu klysti. Senovės pasaulis paliko mums žemėje ir akmens anglyse augalų, kurių archetipų vos begalima pastebėti. Tad visiškai gali būti, jog šis prūsų vaisius susijęs su viena palme, kai netoli Paryžiaus ir Kolonijos buvo rasta įvairių palmių vaisių“. Tokia yra tikroji padėtis. Galima būtų stebėtis, jei karšto klimato medis Phyllantus Emblica būtų atsidūręs Prūsijoje, bet pakanka peržvelgti Gartnerio veikalą ,,De fructibus et seminibus plantarum", kad įsitikintume, jog minėtas vaisius neišaugo jokioje Emblikoje.

PDF 271

Todėl laivų statyklos reikšmė kalbamo laikotarpio Kauno miesto gyvenime buvo išskirtinė. Dar svarbesni buvo upeiviai, žmonės, susiję su prekių gabenimu Nemunu, Nerimi, Prūsijos vandens keliais iki Karaliaučiaus ir Gdansko ar iš ten. Laivavedžiai ir laivų įgulų nariai išsiskyrė Kauno miestiečių bendruomenėje ir dėl darbo pobūdžio, mat nuolat buvo kelyje, ir dėl darbo santykių - jie buvo samdiniai, ir dėl dažnai jungiamų upeivių pareigų ir prekybos operacijų.

PDF 319

1517 m. reformacijos pradininkas Martynas Liuteris Vokietijoje paskelbė savo garsiąsias tezes, 1525 m. Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Hohencolernas priėmė M. Liuterio mokslą, liuteronizmą ir Vokiečių ordino valstybę pavertė pasaulietine Prūsijos hercogyste. XVI a. antrąjį ketvirtį liuteronybė įsigalėjo Gdanske ir kituose Prūsq miestuose.

PDF 373

Savaime suprantama, kad ėmę masiškai statydintis mūrnamius kauniečiai sekė matytais pavyzdžiais. Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regioną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lankėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje. Šie miestai dar iš viduramžių paveldėjo tvirtas raudonų plytų gotikos architektūrinio stiliaus tradicijas, kurios klestėjo ir XVI a.

PDF 11

Svarbu pažymėti, jog jau XVI a. pr. Europoje prasidėjo stumbrų populiacijos nykimas ir tik LDK giriose ir Prūsijoje aptariamuoju laikotarpiu buvo didžiausias šių gyvūnų skaičius53.

PDF 419

Simonas Grunau, vienuolis iš Tolkmicko dominikonų vienuolyno Prūsijoje, XVI a. pradžioje rašęs Prūsijos kroniką ir skyręs ją Lenkijos karaliui Žygimantui I, nenurodė šaltinio, iš kurio buvo paėmęs, kitaip sakant, nukopijavęs tą įrašą ar kokiu kitu būdu jį įgijęs ir įdėjęs į savo kroniką, tad negalima būtų pasikliauti jo tikrumu.

PDF 397

Kad Prūsijoje senovės laikais buvo vynuogynų, patikimai yra įrodęs Hartknochas

PDF 417

ITartknochas pamena, kad Prūsijoje 1639 metais atsitiktinai buvo iškasta auksinė, ¡panašios į ragą formos taurė.

PDF 217

Galop, pabaigęs karą su imperatoriumi, Lenkijos monarchas 1164 metais surinkęs nemažą kariauną, kartu vesdamas dar ir daugybę kunigų bei nekrikštų gelbėtojų, kurie užsispyrusius pagonis turėjo palenkti, įsiveržė Prūsijon.

PDF 217

Betgi Boleslovas valdė ir lenkus, o nestabilumas, nepakantumas, karaliaus valdžios nepaisymas ir tarpusavio vaidai tame krašte ¡privertė išvesti kariauną iš Prūsijos,

PDF 139

Iš ten jūra nuvyko į Prūsiją. Pučiant palankiam vėjui neilgai plaukęs, užsuko į Aistmarių krantus, tuo laiku vadintus Halibo.

PDF 398

Tačiau dar kryžiuočių laikais, apie 1379 metus, Prūsijoje, kur vokiečių sodybos buvo pradėjusios klestėti, ant senųjų šio krašto gyventojų — kilmingųjų lietuvių — išdarkytų ūkių griuvėsių, būtent Torūnės, Kulmo, Elbliongo apylinkėse, ten tam tikru metu augo rinktiniai vynuogynai ir būdavo renkami jų derliai. Bekeris nurodo, kad 1379 metais Kryžiuočių ordino valdose buvo priraškyta 608 statinaitės vynuogių1.

PDF 183

Žygūnai su politiniais pavedimais iš Žemaitijos pasklido po visą Prūsiją, ypač buvo raginami sambiai. Iš tiesų prieš ordiną buvo pradėti slapti, bet ryžtingi

PDF 261

Pelužis su jais po patirtų nesėkmių Lietuvoje 1284 metais pabėgo į Prūsiją. Tenykščiai atėjūnai dabar sulaukė kryžiuočių atlaidumo ir dargi palankumo.

PDF 263

Negana to, tie pabėgėliai, prikalbinę magistrą, bu ordino kariauna užėmė Sūduvos pilį Pakiemius, apiplėšė naująją Skomanto buveinę ir daug žiaurių dalykų pridarė. Skomantas suvis apiplėštas, kai buvo išblaškyti jo kariai, akis į akį susidūrė su patrakusiu kryžiuočių pykčiu ir persekiojimu savo tėvynainių, įniršusių dėl Libencelės globos. Tad turėjo dangintis iš šalies į Lietuvą, kur su visa šeima ir savo draugais rado priebėgą. Čia pataikė per patį perversmą, per kurį didžiojo kunigaikščio skeptras buvo atiduotas į kitos dinastijos rankas. Likimas panorėjo, kad jis susivienytų su Pelužiu ir netrukus būtų priverstas grįžti į Prūsiją.

PDF 58

Be Dlugošo, Strijkovskio, Kojalavičiaus, reikia peržiū rėti Prūsijos, Livonijos ir R usios kronikas, tai yra Voluinės, Pskovo ir Naugardo, kuriose yra svarbios Lietuvos istorijai medžiagos.

PDF 74

Pasišovė padėti Čekijos karalius Jonas, visada pasirengęs prisidėti prie panašių žygių, ir daugelis kitų krikščionių didikų, ypač norėjusių išvengti tuo būten t m etu paskelbto, neparankaus jiems, kryžiaus žygio į Turkiją, suskubo burtis į Čekijos karaliaus pulkus ir rinktis Vroclave, iš kur, artėjant žiemai, nuvyko į Prūsiją

PDF 119

Visiškai neaišku, kodėl 1356 metų sausį Prūsija vėl buvo užpulta; tikriausiai, užbėgdami už akių kryžiuočių Grabnyčių žygiui, didysis kunigaikštis Algirdas su Kęstučiu ir Patirgu, nemaža kariauna vedini, prasibrovė net iki A lenšteino ir G utštato apylinkių, kur apiplėšė septyniolika valsčių bei nemažą grobį išsigabeno.

PDF 156

Padėtis susiklostė taip: didysis magistras siaubė Aukštaitiją, kunigaikštis Kęstutis, negalėdamas pasipriešinti jo karinėms pajėgoms, per girias prasigavęs įsiveržė į Prūsiją ir užkariavo Salduvos ir Osterodės apylinkes, kur vyko baisios žudynės ir siaubimas: paimta tūkstantis ir penketas šimtų belaisvių, bažnyčios sudegintos, bažnytiniai indai, religinėms apeigoms skirti, paimti;

PDF 165

Tačiau bemat po to antpuolio lietuvių buvo suruoštas didžiulis žygis Prūsijon. Keturiomis gausiomis kolonomis, vadovaujamomis Algirdo, Kęstučio, Patirgo ir Karijoto sūnaus Aleksandro, kiekviena sudaryta m ažiausiai iš keturių tūkstančių ginkluotų žmonių, įsiveržė į Šalaviją, viską pakeliui sunaikino, net iki Kuršių įlankos

PDF 167-168

Taip susiklosčius aplinkybėms, kunigaikštis Kęstutis nutarė atkeršyti už tokį nepagarbų savo 1 Schtitz. - 1. c.; Kotzebue. - 1. c.; Voigt. - B. V - S. 176-178. 169 brolio pasiuntinių išvarymą. Netikėtai įsiveržė į Prūsiją, nakčia užėmė Johanisburgą ir deglų šviesoje įžengė į tvirtovę

PDF 313

Taigi po kito susitikimo su broliu ir motina Vytautas, apsimetęs, kad esą suruošęs žygį į Lietuvą pasiplėšti, su ketvertu šimtų patikimų raitelių 1384 metų liepos 12 dieną1 2 išvyko iš Prūsijos.

PDF 322

Visą 1384-ųjų metų žiemą, netgi ir kitais metais Prūsijoje buvo labai neramu: kai dėl politikos - telkiama kariauna, svetimšaliai atėjūnai be perstojo traukė, nuolat brovėsi tai Vyslos, tai Žemaitijos sienos link; neramumai, baiminimasis, apėmę visą kraštą, nesiliovė, mat žinota, kad Lietuvoje vis smarkiau ginkluojamasi, prie Prūsijos sienų buvo dislokuota kariauna, pasiruošusi sulig vokiečių įsiveržimu iš vienos pusės galingomis pajėgomis užgriūti Prūsiją iš kitos.

PDF 219

Jaunojo Radvilos namų mokytoju studijinėje kelionėje tapo kitas tėvo dvariškis, bajoras, kilęs iš Prūsijos, studijavęs Vitenberge, — Balceris Levaltas Jezierskis.

PDF 137

parengti detalią muitų mokesčio administravimo pasienyje su Prūsija analizę

PDF 110

Priešingai, jis pats suorganizavo slaptą katalikiškos lietuviškos literatūros leidimą Prūsijoje ir jos gabenimą į Lietuvą.

PDF 110

Iš Prūsijos į Lietuvą pradėjo plaukti vysk. M. Valančiaus parašytos knygos bei brošiūros:

PDF 135

Būdamas Lenkijos karaliumi bei Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, karalius Kazimieras ryžosi, savo Lenkijos karalystės Tarybos ponų prikalbėtas, užbaigti tą karą su Prūsija

PDF 326

artimiausias ir saugiausias herulų kelias vingiavo į Šiaurę per Pamarį, Kujaviją ir Mazoviją į Prūsiją, iš kur buvo visai netoli iki herulų gimtosios Jūros upės krantų.

PDF 124

Tai jie, klajodami tarp Mazovijos, Prūsijos ir Lietuvos net ligi Drevantos pelkių, lengvino kariaujančių su vokiečiais lietuvių ryšius su Pamariu ir Prūsija.

PDF 33

Lietuvos valstybė tuomet ne tik savo galybe ir dydžiu pranoko Prūsiją ir Latviją, bet ir buvo viena tų, kurios ilgiausiai džiaugėsi savo nepriklausomybe.

PDF 144

Čia dar kartą pakartosime aukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vietinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilgalaikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai paveikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius judesius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne­ 1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė jį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.

PDF 262

Tikrą Prūsiją, kuri ligi XIII amžiaus buvo visiškai savarankiška, sudarė dvylika provincijų, kuriose gyveno dvylika genčių

PDF 312

Prūsijos kronikininkai dažniausiai kalba apie šią auką, vadindami ją ožio aukojimu, Bockheiligung.

PDF 91

Iš šio vardo prasmės pastebime, kad tas dievas reiškė tą patį, ką Antikos žmonėms Saturnas. Tas senovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos asmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai. Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laikytas dievu.

PDF 429

Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smunkant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pirmiausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, pagaliau Žemaitijoje.

PDF 392

Prūsijai ir Livonijai praradus nepriklausomybę, tų kvailysčių sumažėjo, ir pamažu stabmeldystės griuvėsiuose ėmė įsitvirtinti krikščionybė, kol 1387 metais Dievas visą tautą pašaukė priimti šventąjį tikėjimą

PDF 180

Kurše, Livonijoje, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (? R.J.) ir Insterburgo pats girdėjau ir mačiau savo akimis, kaip garbinamas Pušaitis ir barstukai18“.

PDF 371

Hartknochas (p. 184-185) tą patį sako apie gausius piliakalnius, matomus Prūsijoje, ir apie pilkapius, supiltus virš žymių žmonių kapų.