Prūsija

PDF 152

Prūsijos ordinas iš sykio griebėsi tos patogios progos pradėti karą ir niokoti tuos pavojingus jam kaimynus (1394 m.); kitais metais Švitrigaila, kryžiuočių pulku vedinas, kartu su didžiuoju magistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir, nusiaubę prie Gardino panemunės pavietus, sudegino Drohičiną, Naugarduką, Mirą ir Lydą, paėmė 2 200 belaisvių, 1 400 žirgų ir prisiplėšė daugybę grobio, niekur nesutikę pasipriešinimo, net iki Šalčininkų nusigavo51. Visa tai vyko žiemos pabaigoje, tik staigus atodrėkis privertė vokiečių kariuomenę skubinai grįžti į savo kraštą, taigi jie nepriėjo iki sostinės ir penkiolika dienų teplėšė Lietuvą.

PDF 35

Tas Romuvas sunaikino kryžiuočiai, užėmę Prūsiją; tačiau nežinia, ar kitos, ar tos pačios iš anos žemės perkeltos, buvo pačioje Lietuvoje, prie Kauno, ant Nevėžio kranto, .

PDF 197

287 (280). Apie žemės drebėjimą Prūsijos žemėje Tų pačių metų rugpjūčio 8 dieną, apie trečią valandą, visoje Prūsijoje drebėjo žemė. Tris kartus suvirpėjo žemė drauge su pastatais, kurių retas išliko nesugriuvęs.

PDF 27

Iš savo pusės, sutikdami apsikrikštyti, jiedu pirmiausia reikalavo, kad Vokiečių Ordinas Lietuvai grąžintų žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje ir Žiemgalius bei Kuršius Livonijoje. Kadangi Lietuvai apsikrikštijus Ordino egzistencijai Lietuvos pasieniuose nebūtų buvę pagrindo, tai jiedu siūlė Ordinui išsikelti į Rusijos pietus, ginti krikščionis nuo totorių užpuldinėjimo.

PDF 149

Jis griežtai pareiškė, ne tiktai niekada neišsižadėsiąs savo tėviškės, Veliuonos, bet galįs siekti ir Prūsijos, nes ir tas kraštas seniau priklausė jo protėviams. Ordino gi pasiuntiniui, kuris dar kaltino Vytautą, kad jis nebeišduoda Torne žadėto rašto apie Žemaitijos grąžinimą po savo ir Jogailos mirties, dabar jis tokį raštą kartu su Jogaila parašė, bet labai neformalų.

PDF 27

Iš savo pusės, sutikdami apsikrikštyti, jiedu pirmiausia reikalavo, kad Vokiečių Ordinas Lietuvai grąžintų žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje ir Žiemgalius bei Kuršius Livonijoje. Kadangi Lietuvai apsikrikštijus Ordino egzistencijai Lietuvos pasieniuose nebūtų buvę pagrindo, tai jiedu siūlė Ordinui išsikelti į Rusijos pietus, ginti krikščionis nuo totorių užpuldinėjimo.

PDF 151

Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius ypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, patirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo. Juk tas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, globojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su Prūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Maskva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir tolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vilnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki kokių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė. Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinantiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos kūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės kraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveiktas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo suklestėti!

PDF 56-57

40 ## Puslapis 57 I KNYGA vokiečių nagų į Lietuvą, suduodamas jiems didelį smūgį41. Kai tik Prūsiją pasiekė žinia, kad Jogailos derybos su Lenkijos didikais ir Vengrijos karaliene Elžbieta dėl Jadvygos rankos sėkmingos, didysis magistras Konradas Ciolneris Rotenšteinas tuojau pat, surinkęs didžiules pajėgas, 1385 metų rugpjūtį ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir ėmė siautėti visame krašte. Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stiprias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medininkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nuniokotos.

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad iš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tautų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 142-143

Vygandas tačiau byloja: Steterunt V septimanis in continuo agone nocte dieque et pugna et ex utraque parte multi sunt occisi [stovėjo 5 savaites nuolatinėse kautynėse dieną naktį ir kovoje iš abiejų pusių daug buvo užmuštų]. - • — 126 ## Puslapis 143 Il KNYGA po įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kryžiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir kalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją. Puolėjų nuostoliai buvo irgi ne mažesni; be daugybės nukautų karių, prie Vilniaus šūvio pakirstas žuvo Lietuvos kunigaikštis, Kęstučio sūnus, Vytauto tikras brolis Tautvilas ir Hohenšteino grafas Algardas34.

PDF 133-134

Acta, tai yra* 117 ## Puslapis 134 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Ordino pagalbos. 1390 metų sausio pradžioje visą savo šeimą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti ankstesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar labiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų savo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu.

PDF 37

Nuo «nebylių seimo » (1717) į tolimą perspektyvą užmestos Petro politikos vaisius ir buvo carienės Kotrynos II-sios pravesti padalinimai respublikos, kurios trečdalį ji turėjo užleisti Prūsijai ir Austrijai. Tai sudarė visai naują epochą Lietuvos istorijoje. Buvo aišku, kad jungtinės lietuvių ir lenkų respublikos patekimas į Rusijos orbitą turėjo vieną dieną sąmoningai pribrandinti jos galą.

PDF 50

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vaidila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą sandėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kryžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.

PDF 72

Visų pirma – tai Abraomo Kulviečio ir Martyno Mažvydo kultūrinė programa, pateikusi pirmą lietuvišką knygą, o ir pradėjusi lietuviakalbės raštijos tradiciją, tačiau ji buvo kuriama emigracijoje – Prūsijoje, ir jos neprireikė LDK elitui. 1595 m.

PDF 133-134

Acta, tai yra* 117 ## Puslapis 134 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Ordino pagalbos. 1390 metų sausio pradžioje visą savo šeimą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti ankstesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar labiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų savo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu.

PDF 116

Be abejonės, anie riteriai grįždami paėmė juos į Prūsiją, taip jie ne „per Ordino piktadarystę" atsidūrė kryžiuočių archyve. Šitai vėlei liudija, kokią vertę teturi Kotzebue, bent jau jo nuomonės, klasikiniam paminklui Prūsijos istorijai, Klijo išgarbintam.

PDF 32

Likimo lemties tremtiniai, sutelkę į draugę valtis, vadovaujami išsirinkto vado, persikėlė per jūrą ir įsikūrė Prūsijoje, Žemaitijoje bei Karelijoje, tarp vietinių gyventojų. Žr.

PDF 7

Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.

PDF 70

» (1962). Suredagavo jis taip pat «Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams » (1960) ir ten parašė pratarmę. Jablonskis buvo ir vienas iš redaktorių « Lietuvos archeologijos bruožų » (1961).

PDF 84

Kai didysis magistras prie jų prijungė vietinius savo pulkus, visa kariauna patraukė į kovą su lietuviais. Tačiau greitai užėjo tokie baisūs šalčiai, kad ne tik Prūsijoje ir Livonijoje nušalo visi vaismedžiai, o jūra 15 mylių pasidengė tokio storio ledu, kad juo iš Danijos iki Liubeko buvo galima keliauti0; tad ir kryžiuočiai nieko negalėjo imtis, baimindamiesi, kad iš pietų atvykę ir prie smarkių šalčių nepripratę kariai visi nežūtų. Taigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu papročiu nesiliovė ir tais metais.

PDF 52

Tačiau, tapęs savo paties intrigų auka, krito Vaidila, kurį Kęstutis, kaip to karo kurstytoją, įsakė pakarti. Tuo tarpu Skirgaila antrąkart grįžo iš Polocko nieko nepešęs, bet sugebėjo pasikalbėti su Jogaila, dar tebesėdėjusiu kalėjime. Gavęs pavedimą, nuvyko į Prūsiją ir, remdamasis sandėrio su Ordinu galia, ėmė rengti naujus Kęstučio ir Lietuvos antpuolius.

PDF 151

## Puslapis 151 Pėstininkų muškieta titnagine spyna (pėstininkų fuzėja). Kalibras — 18 mm, Prūsija, XVIII a. pabaiga. Lygiavamzdžiai šautuvai titnaginėmis spynomis XVIII-XIX a. buvo pėstininkų ginkluotės pagrindas, artimajame mūšyje juos naudodavo su pritvirtintais durtuvais. Didesnė dalis XVIII a. pabaigoje LDK kariuomenei skirtų muškietų, kaip ir kitų šaunamųjų ginklų, buvo nupirkta stiprią karinę pramonę turinčioje Prūsijoje. Tačiau sprendžiant iš 1792 m. dokumentuose aptinkamų žinių, kartais Prūsijoje būdavo įsigyjama ne ypač geros kokybės šautuvų.

PDF 54

XIII a. šaltiniuose skyrium nuo Prūsų minima ir Barta (ПСРЛ, т. 2 (1908), стб. 813, 877) bei kt. vakarinių baltų žemės. Prūsais, Prūsija visas kraštas tarp Vyslos ir Nemuno galutinai pradėta vadinti tada, kai buvo pavergtas Kryžiuočių ordino (Būga K. 3, p. 120—121; Кушнер П. И. Этнические..., с. 154—155; Jasas R. Didysis..., p. 11; Salys A. Prūsai (kalba), p. 147; MPKP, 1, p. 14—15; Powierski J. Stosunki..., p. 139; to paties, Prusowie..., p. 368—371; to paties, Uwagi..., p. 128; HP, 1, 1, p. 280—281; Bednarczuk L. Onomastyka..., p. 59—61).

PDF 265

Joje buvo nutarta, kad lietuvių pirkliai Ordino žemėse — Prūsijoje ir Livonijoje, o šio pirkliai Lietuvoje, nevaržomi naujų muitų, išskyrus senuosius, galės laisvai prekiauti. Taip pat buvo susitarta užkariauti savarankiškus, turtingus ir prekybai patogius Pskovo bei Naugardo miestus ir pasidalyti juos taip, kad pirmasis tektų Ordinui, o antrasis — Vytautui^1 ).

PDF 149

Jis griežtai pareiškė, ne tiktai niekada neišsižadėsiąs savo tėviškės, Veliuonos, bet galįs siekti ir Prūsijos, nes ir tas kraštas seniau priklausė jo protėviams. Ordino gi pasiuntiniui, kuris dar kaltino Vytautą, kad jis nebeišduoda Torne žadėto rašto apie Žemaitijos grąžinimą po savo ir Jogailos mirties, dabar jis tokį raštą kartu su Jogaila parašė, bet labai neformalų.

PDF 233

Jis tą reikalą gerai apsvarstęs, pasiūlė sušaukt kur nors Prūsų pasieny suvažiavimą, žadėdamas dėl jo vietos ir laiko pasitarti kartu su Vytautu^1 ). Tuo pačiu laiku Zigmantas pasiuntė lenkų laiško nuorašus ir Vytautui, taip pat ir Ordinui, kurį nuo to laiko Romos ciesorius informuodavo apie kiekvieną žingsnį, liečiantį karūnacijos reikalą, siekdamas su kryžiuočių pagalba sudaryti iš Lietuvos, Prūsijos, Vengrijos ir Čekijos sąjungą prieš Lenkiją.

PDF 105

Kai kuriems lenkų daliniams pavyko prasiveržti atgal į Karalystės teritoriją, kitų dalinių likučiai perėjo sieną su Prūsija. Rudenį Rusija susigrąžino ir Lenkijos karalystę.

PDF 151

Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius ypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, patirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo. Juk tas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, globojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su Prūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Maskva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir tolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vilnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki kokių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė. Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinantiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos kūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės kraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveiktas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo suklestėti!

PDF 229

Rusija visą laiką buvo palanki arba vis dar pakluso svyruojančiai Lietuvos galiai. Livonija vis glaudžiau šliejosi prie Prūsijos. Per itin galingas Švitrigailos sąjungas radosi didesnis pasitikėjimas, o prekyba išsiplėtė net iki atokiausių Vokietijos žemių.

PDF 228-229

Didysis kunigaikštis praneša, kad jo pageidavimu „garbin- 212 ## Puslapis 229 III KNYGA laikotarpiu Vilnius su Lenkija dvejus metus beveik jokio ryšio nepalaikė, bet, kita vertus, prekyba visai nenukentėjo. Rusija visą laiką buvo palanki arba vis dar pakluso svyruojančiai Lietuvos galiai. Livonija vis glaudžiau šliejosi prie Prūsijos.

PDF 91

Nors popiežiaus buvo primygtinai prašoma, kad savo ganytojišku žodžiu tą sutartį pripažintų ir patvirtintų0, jis betgi nenorėjo to prašymo patenkinti be tolesnio nagrinėjimo, gal to priežastis buvo naujesnės žinios iš Prūsijos. Vos tik čionai atėjo žinia apie tą sutartį, Varmės vyskupas Eberhardas, Sembos vyskupas Jonas, Pomezanijos vyskupas Rudolfas (kadangi Mikolajus Kulmietis neseniai buvo miręs), kartu su savo diecezijos klebonais Elblionge bemat surengė pasitarimą ir pasiuntė laišką vyskupui į Eželį, Rygos, Eželio, Dorpato ir Revelio kapituloms, Livonijos magistrui ir visam Ordinui, Danijos karaliaus vietininkui ir visiems Livonijos bei Estijos didikams ir vasalams, dalyvavusiems taikos sutartį sudarant, ir paskelbė tą sutartį esant velnio žabangomis, visam krikščioniškajam pasauliui gėda, neabejotinai užtrauksiančia pražūtį Prūsijai ir kaimyniniams kraštams. Jie rašo: „Tie velnio sūnūs savo suktybėmis klastingai sandėriais taikosi jus ir mus pražudytip.

PDF 101

Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami sudaryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arkivyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir savo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš pono Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiuntęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino.

PDF 20

Nemuno gynybinė sistema 1231 m. Prūsijoje pradėjęs veikti Kryžiuočių ordinas buvo stipresnis ir geriau organizuotas nei kalavijuočiai. Po pralaimėjimo Saulės mūšyje kalavijuočių likučiai buvo prijungti prie Kryžiuočių ordino.

PDF 20

Karas su kryžiuočiais. Nemuno gynybinė sistema 1231 m. Prūsijoje pradėjęs veikti Kryžiuočių ordinas buvo stipresnis ir geriau organizuotas nei kalavijuočiai.

PDF 82

1322-ųjų žiemą, po ilgos ramybės, nauja kryžiuočių ekspedicija patraukė į Prūsiją. Atskirus pulkus vedė: Silezijos kunigaikštis Bernardas iš Svidnicos, grafas Geroldzekas iš Švabijos, abu Reino grafai iš Julicho ir Vildenbergo, didikai iš Lichtenbergo, taip pat Plihta su savo broliu iš Čekijos ir daug kitų riterių.

PDF 33

Prūsijos dokumentuose dar XIII amžiuje ji vadinta Neria. Tad, manau, jog lietuviai seniau vadino Vilija, Neris arba Neria todėl, kad ši upė išrausė sau gilią vagą, suformuodama aukštas smėlingas pakrantes.

PDF 149

Siekiant dar labiau susilpninti Abiejų Tautų Respubliką, 1793 m. sausio 23 d. Prūsija su Rusija pasirašė susitarimą dėl jos II padalijimo, po kurio Abiejų Tautų Respublika neteko apie 300 tūkst. kv. km teritorijos.

PDF 135

Kai rugpjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų papročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai lengvai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis.

PDF 47

Kita ekspedicija iš Prūsijos 1375 metais irgi buvo sukėlusi Vilniui panašią grėsmę. Tąkart Vinrichas, vasario pradžioje kirtęs Lietuvos sieną su didele govėda baronų ir riterių iš Prancūzijos bei Vokietijos, sutelktų stoti po kryžiaus ženklu, turėjo skubinai trauktis atgal į Prūsiją dėl staigaus atodrėkio ir upių polaidžio. Ordino maršalas Gotfridas Lindenas, įsibrovęs su daugybe komtūrų ir savanorių, sudegino Trakų paviete Semeliškes ir pašėlusiai veržėsi iki Vilniaus tvirtovių, tik nepavykus staiga užimti gerai ginamo miesto, grįžo atgalios plėšti aplinkinių žemių23.

PDF 46-47

30 ## Puslapis 47 I KNYGA degindamas ir siaubdamas miesto apylinkės22. Kita ekspedicija iš Prūsijos 1375 metais irgi buvo sukėlusi Vilniui panašią grėsmę. Tąkart Vinrichas, vasario pradžioje kirtęs Lietuvos sieną su didele govėda baronų ir riterių iš Prancūzijos bei Vokietijos, sutelktų stoti po kryžiaus ženklu, turėjo skubinai trauktis atgal į Prūsiją dėl staigaus atodrėkio ir upių polaidžio.

PDF 29

Kronikos idėjinė reikšmė ir mokslinė svarba Kronikos tekstas ryškiai parodo jos autoriaus, kaip vokiečių feodalų karinės-religinės organizacijos ideologo, siekimus išaukštinti ir pateisinti Ordino veiksmus krikščionybės platinimu. Čia pabrėžiama, kad kryžiaus karui pats „viešpats pasirinko Prūsijos žemę“ (III, 8), todėl Ordino veiksmai yra dievo veiksmai (II, 6), Ordino broliai — tai viešpaties dievo kariuomenė (III, 19), „dievo tauta“ („populus dei“) (III, 123), todėl stojimas į Ordiną — tai „šventas sumanymas“ (III,284). Čia verta priminti, kad Vakarų Europos pasaulietiniai ir bažnytiniai feodalai, norėdami praturtėti, užvaldyti nekrikščioniškas šalis, skelbė kryžiaus žygių idėjas: žemė su visais turtais esanti dievo dovana, ja neteisėtai naudojasi krikščionybės priešai.

PDF 7

Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).

PDF 238-239

Addicimus etiam duos homines 222 ## Puslapis 239 III KNYGA Žygimanto Kęstutaičio mirtis užvertė svarbų Lietuvos istorijos puslapį, nes kartu su juo jau visiems laikams pasibaigė šitiek metų trukę kryžiuočių puldinėjimai. Nuo tada liovėsi vyravusi Prūsijos ordino įtaka krašto likimui, ir svetimšalių riterių brolija jau nežvangino savo ginklais prie Vilniaus sienų. Nusilpęs, nesėkmių pribaigtas prūsas liovėsi kliudęs Lietuvos ryšiams bei svarbiems šios valstybės reikalams su kylančia rytuose Rusija, o Jogailos ir Vytauto įpėdinių kova su žlungančiu Lenkiją.

PDF 253-254

9. Apie Medvėgalio pilėnus 1329 viešpaties metais į Prūsijos žemę atžygiavo Jonas iš Liuksemburgo, Čekijos karalius, su savo karalystės kilmingaisiais, su Silezijos kunigaikščiu iš Falkenbergo, su Leiningeno, Etingeno, Nojenaro, Vilnau, Hanau, Virtenbergo, Saumburgo, Falkenšteino grafais ir Kerpeno, Geros, Bergo, Rotenšteino, Damiso, Kotbuso, Meiseno valdovais bei Donos burggrafu ir su daugybe Vokietijos bei Anglijos karalysčių kilmingųjų. Su šiais visais patraukė link Lietuvos brolis Verneris, 200 brolių ir 18 tūkstančių karių, neskaitant pėstijos, ir grabnyčių išvakarėse apsupo Medvėgalio pilį601, kuri po ilgų kovų pasidavė krikščionių tikėjimui, o šeši tūkstančiai šios pilies žmonių tapo viešpaties vardu pakrikštyti, tačiau neilgai trukus jie atkrito nuo krikščionybės.

PDF 50

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vaidila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą sandėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kryžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.

PDF 37

Abu rusų valdovai stengėsi savo valstybę stiprinti vakarinio kaimyno sąskaiton. Nuo «nebylių seimo » (1717) į tolimą perspektyvą užmestos Petro politikos vaisius ir buvo carienės Kotrynos II-sios pravesti padalinimai respublikos, kurios trečdalį ji turėjo užleisti Prūsijai ir Austrijai. Tai sudarė visai naują epochą Lietuvos istorijoje.

PDF 30

Dusburgiečio kronika pabrėžia, kad ne kas kitas, o „broliai apšvarino [...] šventąją Prūsijos žemę, kurią tenykštės gentys teršė stabmeldyste, ir dabar čia kas dieną aukojama dievui“ (Pratarmė).

PDF 248

114. Apie mažesnį silkių sugavimą Prūsijoje Tais metais Prūsijos žemėje kur kas mažiau buvo pagaunama silkių, kurių ten buvę gausu nuo neatmenamų laikų. 115.

PDF 35

8 Lietuvos istorijoje yra žinomos šventos vietovės, senovės lietuvių vadintos Romuvomis [ramovėmis], kur vidur šventų girių būdavo garbinamas Perkūnas ir kur gyveno vyriausiasis jų vaidila Krivių Krivaitis. Tas Romuvas sunaikino kryžiuočiai, užėmę Prūsiją; tačiau nežinia, ar kitos, ar tos pačios iš anos žemės perkeltos, buvo pačioje Lietuvoje, prie Kauno, ant Nevėžio kranto, .

PDF 24-25

56, 72, 78, 80, 87, 142—144, 147, 152 160—162, 213, 487; B. Petro iš Dusburgo kronikos IV dalies paaiškinimai, gretinantys Prūsijos įvykius su to meto visuotinės istorijos faktais, iš esmės paremti dviejų autorių dominikonų veikalais. Čekijos vienuolis Martynas iš Opavos (Martinus Polonus), gyvenęs ir veikęs Prahoje, po to Romoje, popiežiaus kurijoje, 1278 m.

PDF 56-57

40 ## Puslapis 57 I KNYGA vokiečių nagų į Lietuvą, suduodamas jiems didelį smūgį41. Kai tik Prūsiją pasiekė žinia, kad Jogailos derybos su Lenkijos didikais ir Vengrijos karaliene Elžbieta dėl Jadvygos rankos sėkmingos, didysis magistras Konradas Ciolneris Rotenšteinas tuojau pat, surinkęs didžiules pajėgas, 1385 metų rugpjūtį ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir ėmė siautėti visame krašte. Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stiprias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medininkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nuniokotos.

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad iš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tautų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 30

8). Ordinas kariavęs „pagal dievo valią“, todėl, kaip pabrėžia kronikininkas, broliai „nuo tos dienos, kai atkilo į Prūsijos žemę, iki dabar neišleidžia iš rankų kalavijų“ (II, 9). Kronikos tekstas akivaizdžiai rodo, kokiomis žiauriomis priemonėmis, dangstantis krikščionybės platinimo skraiste, buvo plėtojama vokiečių feodalų ir katalikų bažnyčios ekspansija į baltų žemes.