Kalbinė riba tarp lietuvių ir prūsų Ordino atsikraustymo metu ėjo Priegliumi ir kitomis natūraliomis ribomis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 8
Becenbergeris nustatė, kad vietovardžiai, kilę iš lietuviškų žodžių kiemas, upė, kalnas, paplitę į rytus nuo Deimenos ir Alnos (kair. Priegliaus intako), o vietovardžiai, kilę iš atitinkamų prūsiškų žodžių caymis, ape, garbis,— į vakarus. Taigi abiejų tyrinėtojų duomenimis, kalbinė riba tarp lietuvių ir prūsų Ordino atsikraustymo metu ėjo apytiksliai natūraliomis ribomis — upėmis Deimena, Priegliumi, Alnos žemupiu, Ašvenos ir Vangrapės aukštupiais iki Dubenykų 3 Būga K.
Jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 11
Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.
1358 m. Lietuvos vyriausybė reikalavo grąžinti kryžiuočių užgrobtas žemes iki Alnos, Priegliaus žemupio ir jūros.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 12
1358 m. Lietuvos vyriausybė derybose su Vokietijos imperatoriumi Karoliu IV reikalavo\ngrąžinti kryžiuočių užgrobtas žemes iki Alnos upės, Priegliaus žemupio ir jūros39, t.
Po sugriovimo miestas buvo perkeltas į slėnį tarp Priegliaus ir pilies.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 121-122
Šioje vietoje, apie ir visiškai sugriovė, daug žmonių paimdami į nelaisvę ir išžudydami. Todėl vėliau miestas buvo perkeltas į slėnį tarp Priegliaus ir pilies, į tą vietą, kur tebestovi ir šiandien377. 107 (102).
Prūsai pastatė tiltą per Prieglių ir abiejuose jo galuose įrengė tvirtus kuorus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 120
Apie tai, kaip buvo išardytas prūsų tiltas, pastatytas per Prieglių374\n\n Negalėdami nieko šiuo būdu laimėti, prūsai dar kartą susirinko ir, apsvarstę visas\npriemones, kuriomis galėtų siekti savo niekšiško tikslo, galop visi it vienas sutarė\npastatyti tiltą per Priegliaus upę, o abiejuose tilto galuose įrengti tvirtus kuorus,\nmanydami galėsią šitaip trukdyti broliams plukdyti į Karaliaučiaus pilį visokius reikmenis.\nKai broliai minėtoje pilyje atsidūrė bado akivaizdoje, jie ryžosi verčiau žūti kovoje, nei\nlaukti negailestingos bado mirties, todėl apsiginklavo ir susėdo į laivus, o kai priplaukė\nnetoli tilto, nuleido inkarus, tačiau pakilo smarkus vėjas ir nubloškė juos prie pat tilto,\nŽinoma, šitai įvyko dėl dievo apvaizdos; kopdami ant tilto, jie užtiko daugybę ginkluotų\nvyrų ant jo ir kuoruose, iškylančiuose virs galvų, vieni jiems narsiai priešinosi ant tilto,\nkiti kuoruose, tad užvirė tokia atkakli kova, kokią vargu ar kas šiame amžiuje buvo\nmatęs vedant nedidelį karių būrį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Priešiškuose lietuviams šaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123).