Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
75 teiginiai104 įrašai12 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 75 teiginiai ir visi 104 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą51–93 iš 93 rodomų įrašų
Strėvos kautynėse dalyvavo būriai iš Polocko, o kautynės baigėsi lietuvių pralaimėjimu.
PDF 257
Tuomet ir Algirdo valdos buvo ak tyviai įsijungusios į vakarų Lietuvos gynybą. Tačiau Strėvos kau tynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Bras tos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.
Polockas pasirinko bendradarbiavimą su Lietuva, kuri jam buvo natūrali gynėja ir sąjungininkė.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Todėl pasirinko\n_bendradarbiavimo_ kelią. Tuo keliu nuėjo ne tik Dauguvos pilys,\nkaip Gercike, Kukenois, bet ir pats Polockas, kuriam Lietuva buvo\nnatūralus gynėjas ir sąjungininkas. Ano laiko šaltiniai patiekia\natsitiktinių užuominų, kaip tokios lietuvių įtakos sferon pakliuvusios\nartimos žemės lietuvių kariuomenes aprūpindavo maistu, suteik\ndavo reikalingų žinių, padėdavo persikelti per upes, ar pervesdavo\nper brastas. Tokių nuo Lietuvos pusiau priklausančių žemių, kurios\nsudarė plačią zoną, lietuviai nebeliesdavo. Per jas lietuviai atlik\ndavo į rytus gana tolimus karo žygius, apie kuriuos ir «lietopisiai »\nnepagailėjo žinių XIII amž.\nAntoniewicz, J. : _The Mysterious Sudovian People_ , Archaeology,\nII, nr. 3, New York 1958, 158-161 p. — (”) TaPr, I, 1, 1959, 63-64 p. —\n(”) _O kilku importach prowincialno-rzymskich i kultury « weuedzkiej »,\nznalezionych na obszarach plemiennych Jaćwiezy_ , RoB, III, 1962, 183-\n204 p. — (”) _Odkrycie grobu rolnika Jaćwieskiego z narzędziami produkcji\nz okresu Rzymskiego_ , RoB, III, 1962, 205-223 p. (Žr. T. Dzierzykray-\nRogalski padarytą to kapo analizę : RoB, III, 1962, 225-252 p.).
Skirgaila sėkmingai apgulė Polocką, pats jame įsitvirtino, o Andrių paėmė į nelaisvę ir išsiuntė į Lenkiją.
PDF 294
Pačiam Sviatoslavui žuvus prie Mstislavlio ant Vechros kranto, jo sūnus Jurgis pažadėjo Jogailai paklusnumą. O Skirgaila, sėkmingai apgulęs Polocką, kur jis pats atsisėdo, Andrių paėmė nelaisvėn ir išsiuntė Lenkijon. Vėliau laisvę atgavęs, Andrius žuvo Vytauto pusėje 1399 m. besi kaudamas su totoriais prie Vorsklos.
Trečioji - Jaunė, arba Ieva, taip pat rusė kunigaikštytė, Polocko kuni gaikščio, mirusios Gedimino žmonos brolio, duktė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).
Antroji žmona buvo \nSmolensko kunigaikštytė Olga. Išjos sūnūs: Algirdas (Olgerd, \ntai reiškia: Olgos meilė4 5), gimęs 1296 metais, ir Kęstutis (Kiej- \nstut, tai reiškia: Klastūnas - Fortelnik) - 1297 metais. Trečioji - \nJaunė, arba Ieva, taip pat rusė kunigaikštytė, Polocko kuni\ngaikščio, mirusios Gedimino žmonos brolio, duktė.
Po Kauno ėjo 100 kapų grašių mokėti turėję Belskas, Drohičinas, Gardinas, Pinskas, Polockas, kiti - dar mažiau.
PDF 389
Tai antra pagal dydį suma, daugiau turėjo mokėti Vilnius - 500 kapų grašių ir dar iš- rengti 300 raitelių. Po Kauno ėjo 100 kapų grašių mokėti turėję Belskas, Drohičinas, Gardinas, Pinskas, Polockas, kiti - dar mažiau. Iš valstybės lietuviškųjų žemių miestų sąraše dar yra Trakai, kurių miestiečiai krikščionys ir karaimai kartu turėjo mokėti 60 kapų grašių, ir Merkinė, turėjusi mokėti 30 kapų grašių.
Zenono Ivinskio teigimu, užėmęs Lukomlį, Andrius Polockietis ir toliau kėlė neramumą.
PDF 294
Vykdamu Lietuvon malšinti sukilimo, jiedu\nturėjo raštu pažadėti, pareikalavus, atgal sugrįžti.\nUžėmęs Lukomlį, Andrius Polockietis kėlė ir toliau neramumą.\nDar 1385 m.
Zenono Ivinskio teigimu, Polockui Lietuva buvo natūralus gynėjas ir sąjungininkas.
PDF 129
Tuo keliu nuėjo ne tik Dauguvos pilys,\nkaip Gercike, Kukenois, bet ir pats Polockas, kuriam Lietuva buvo\nnatūralus gynėjas ir sąjungininkas. Ano laiko šaltiniai patiekia\natsitiktinių užuominų, kaip tokios lietuvių įtakos sferon pakliuvusios\nartimos žemės lietuvių kariuomenes aprūpindavo maistu, suteik\ndavo reikalingų žinių, padėdavo persikelti per upes, ar pervesdavo\nper brastas.
Švitrigaila grįžo į Polocką, paleido kariuomenę ir išvyko į Kijevą.
PDF 70
Magistras grįžo į savo žemę, o Švitrigaila -\nį Polocką, ir, vėl paleidęs kariuomenę, iš-\nvyko į Kijevą.\n\nRugpjūčio pabaigoje į Žemaitiją paeiliui\nįsibrovė trys Livonijos daliniai, jie niokojo\nUpytės kraštą.
Michał Balińskio „Vilniaus miesto istorijoje“ rašoma, kad Švitrigaila Polocke įkūrė atramos vietą, iš kurios beveik šešerius metus po Lietuvos žemes plito pilietinis karas.
PDF 233
0 Švitrigaila, nusigavęs į Polocką, ten įkūrė iršt\nvą, iš kurios beveik 6 metus po visas Lietuvos šalis tolydžio\nsklido įnirtingi vaidai, nesiliaujantys puldinėjimai ir pilieti\nnis karas, ir anoji Lietuvos valstybė, Vytauto laikais pasie\nkusi tokios didžios galybės, alinama jo įpėdinių niekšybių\nir barbariškumo, nuo to laiko pradėjo smukti. Vilnius, drau\nge su visu kraštu patyręs likimo išbandymus, vėl tapo dvie\njų lygiai tokių pat galingų, kaip ir viena kitos nekenčiančių\nŽygimanto ir Švitrigailos grupuočių taikiniu.
Gediminas laukė pagrindinių dalinių, kurie kartu su į pagalbą atėjusiais naugardukiečiais ir polockiečiais turėjo pasirodyti po dienos ar dviejų.
PDF 194
Tai šen, tai ten liepsnojo prie\nšo padegti kaimai, kylantys\nG ed im in a s\nsu m u ša\ndūmai žadino skausmą, o\nk ry ž iu o č iu s ir a tim a\nskausmas — drąsą, tačiau ap-\niš jų Ž e m a itiją\ndairiam\nkunigaikščiui\ntuo\ntarpu daugiau rūpėjo, kieno\npusėje jėgų persvara. Jis kol kas turėjo nedidelę ka\nriuomenę, laukė pagrindinių dalinių, kurie su naugar-\ndukiečiais ir polockiečiais, atėjusiais į pagalbą, turėjo\nuž dienos ar kitos pasirodyti. Todėl ir delsė, tramdy\ndamas įniršį, kurį kėlė akivaizdūs priešo siautėjimo\nženklai: nenorėjo nei neapdairiai pulti į kovą, nei nie\nko nedaryti.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ rašoma, kad caras pyko, jog Steponas Batoras nepripažino jam Polocko, Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų.
PDF 300
Caras jo pasiuntinius priėmė labai\nnemandagiai, pyko, kam karalius nepripažįstąs jam Polocko,\nSmolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus patsai\nvartojąs, piktinosi, kad Stp. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau\nnuo seno buvo toks paprotys, kad valdovai vienas kitą vadin-\ndavo broliu; tačiau caras, pykdamas ant Stp.
Michał Baliński rašo, kad Švitrigaila, nusigavęs į Polocką, ten įkūrė atramos vietą, iš kurios beveik šešerius metus plito vaidai, puldinėjimai ir pilietinis karas.
PDF 233
0 Švitrigaila, nusigavęs į Polocką, ten įkūrė iršt\nvą, iš kurios beveik 6 metus po visas Lietuvos šalis tolydžio\nsklido įnirtingi vaidai, nesiliaujantys puldinėjimai ir pilieti\nnis karas, ir anoji Lietuvos valstybė, Vytauto laikais pasie\nkusi tokios didžios galybės, alinama jo įpėdinių niekšybių\nir barbariškumo, nuo to laiko pradėjo smukti. Vilnius, drau\nge su visu kraštu patyręs likimo išbandymus, vėl tapo dvie\njų lygiai tokių pat galingų, kaip ir viena kitos nekenčiančių\nŽygimanto ir Švitrigailos grupuočių taikiniu.
1381 m. Skirgaila kartu su Livonijos magistru 12 savaičių laikė apsupęs Polocką, tačiau Livonijos magistras buvo priverstas nutraukti apgultį, o Skirgaila – grįžti į Vilnių.
PDF 51
locke. Tačiau miestiečių išvytas, nu\nvykęs pas magistrą sulaukė para\nmos, su pastaruoju 1381 metais iš\nlaikė apsupęs Polocką 12 savaičių, \nbet ir sunki pilies apgultis, ir netikė\nti pokyčiai Lietuvoje, per kuriuos \nKęstučiui atiteko kunigaikščio sos\ntas, privertė Livonijos magistrą nu\ntraukti apgultį, o Skirgailą grįžti į \nVilnių. Strijkovskis ir Koje- \n1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Al\ngirdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sū\nnumi, todėl radosi jų minimas \nAndrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, \nPolocko kunigaikštis - visai išgalvo\ntas.
Vainys valdė Polocką.
PDF 81
)**\n\nGediminas buvo Vytenio brolis. Kitas jo brolis, Vainys, val-\ndė Polocką. Gediminas nebuvo toks karingas, kaip Vytenis.
Šaltinyje „A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija“ teigiama, kad šiaurėje, kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija, lietuvių ir latvių giminėms iš karto nelabai sekėsi.
PDF 52
Mer- kinė čia buvo kraštutinė didesnioji lietuvių pilis, nors jotvingų sodybos dar toli nuėjo į pietus. Šiaurėje, kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija, lietuvių ir latvių giminėms iš karto irgi nelabai sekėsi. Nors jie ir atlikdavo tolimus žygius, tačiau Polockas palengva savo sienas vis artino į aisčių kraštą.
Veikale „A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija“ teigiama, kad po sąmokslininkų užpuolimo Švitrigaila paspruko į Polocką ir paėmė į savo valdžią Polocko sritį.
PDF 184
Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu, kai, vyk- damas į derybas su Jogaila, nakvojo sustojęs Ašmenoje. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig- mantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu- vos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės. Zigmanto ryšiai su Lenkija.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ pateikiamoje tariamų Lietuvos kunigaikščių genealogijoje Vilnius, vadinamas Polocko daline valda, siejamas su Riuriko giminės kunigaikščiais Rostislavu ir Dovilu, arba Dovydu.
PDF 61
FIeTep6yprb 1793 roAa 8vo) \ntariamų Lietuvos kunigaikščių kilmė aiškinama taip: „Vil\nniuje, Polocko dalinėje valdoje, buvo Riuriko giminės ku\nnigaikščiai, Rodosłownik'e nurodyti: I. Kunigaikštis Rostis- \nlavas, kunigaikščio Rogvoldo Borisovičiaus sūnus. II. \nKunigaikštis Dovilas, arba Dovydas, kunigaikščio Rostis- \nlavičiaus sūnus.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ aprašyta tariama genealogija Vilnių Polocko dalinėje valdoje sieja su Riuriko giminės kunigaikščiais Rostislavu ir Dovilu, dar vadinamu Dovydu.
PDF 61
FIeTep6yprb 1793 roAa 8vo) \ntariamų Lietuvos kunigaikščių kilmė aiškinama taip: „Vil\nniuje, Polocko dalinėje valdoje, buvo Riuriko giminės ku\nnigaikščiai, Rodosłownik'e nurodyti: I. Kunigaikštis Rostis- \nlavas, kunigaikščio Rogvoldo Borisovičiaus sūnus. II. \nKunigaikštis Dovilas, arba Dovydas, kunigaikščio Rostis- \nlavičiaus sūnus.
Aleksandras Jogailaitis Polocke lankėsi 1497 m. balandžio 5–11 d. ir 1500 m. rugsėjo 8 d.–spalio 17 d.
PDF 7
XVI a. pradžioje LDK teritorijoje bernardinų vienuolynai veikė visose išvardytose vietovėse. Remiantis Maciejaus Neumano ir Krzysztofo Pietkiewicziaus sudarytu Ldk Aleksandro itinerariumu, valdovas daugiau sia laiko praleido Vilniuje, o Polocke ir Kaune lankėsi tik du kartus. Polocke: 1497 m. balandžio 5-11 d. ir 1500 m. rugsėjo 8 - spalio 17 d.; Kaune: 1494 m. spalį, 1498 m. spalio 31 - lapkričio 2 d. Tykocine valdovas apsilankė tik kartą - 1500 m. sausį.
Narbutas nurodo, kad Polockas tapo laisvu miestu ir respublika, valdoma 30 senatorių.
PDF 204
Polockas tapo laisvu miestu, o kunigaikš\ntystė — respublika, valdoma 30 senatorių.
Teodoras Narbutas nurodo, kad Polocko kunigaikštystę valdė Boriso sūnus Vosylius Rogvolodas.
PDF 333
Tuo metu Polocko kunigaikš\ntystę valdė Boriso sūnus Vosylius Rogvolodas, vienas iš \nPalemono ainių1 2, kurio valdos plačiai driekėsi palei Dau\nguvą.
Netrukus ir Polocko provincija neatlaikė to smur to.
PDF 212
Netrukus ir Polocko provincija neatlaikė to smur to. Sučiupti krivičių kunigaikščiai po kurio laiko ¡buvo ištremti į Carogradą. Didžiojo kunigaikščio sūnus Izias lavas pradėjo savo viešpatavimą Polocke ir Minske.
Daumantą nužudęs veikėjas nužygiavo į Polocką ir grąžino šią kunigaikštystę Lietuvai.
PDF 259
Savo ranka priėjęs nužudė Daumantą. Pas\nkui nužygiavo į Polocką ir grąžino tą kunigaikštystę \nLietuvai1 2.
Liutauras Polocke ėjo Didžiosios Kunigaikštystės vietininko pareigas iki 1281 m., kai ši kunigaikštystė buvo užvaldyta Daumantų, Pskoviečio ir Uteniečio.
PDF 270
Taigi Liutauras Didžiosios Kunigaikštystės \nvietininko pareigas Polocke ėjo net iki to laiko, kai ši \nkunigaikštystė buvo užvaldyta rasi Daumantų, Pskoviečio \nir Uteniečio, t. y. iki 1281-ųjų.
Pasak Teodoro Narbuto, Vainius nuo 1307 m. valdė Polocko kunigaikštystę.
PDF 70
Iš ankstesnių mūsų pasakojimų (§ 1081) žinome, kad Vainius jau nuo 1307 m etų valdė Polocko kunigaikštystę.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Tačiau Strėvos kau tynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Bras tos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu. Aiškiai perdėtais ordino kronikų duomenimis^11 , lietuvių pusėje esą žuvę keliolika tūkstančių žmonių, o dar keli tūkstančiai esą prigėrę Strėvoje, kai pati upė yra nesunkiai perbrendama.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 300
Caras jo pasiuntinius priėmė labai\nnemandagiai, pyko, kam karalius nepripažįstąs jam Polocko,\nSmolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus patsai\nvartojąs, piktinosi, kad Stp. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau\nnuo seno buvo toks paprotys, kad valdovai vienas kitą vadin-\ndavo broliu; tačiau caras, pykdamas ant Stp.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 214
Trečioji - \nJaunė, arba Ieva, taip pat rusė kunigaikštytė, Polocko kuni\ngaikščio, mirusios Gedimino žmonos brolio, duktė. Iš jos sū\nnūs: Liubartas, gimęs 1299 metais, Jaunutis, gimęs 1301 me\ntais, ir Kariotas, gimęs 1306 metais.\nGediminas, sekdamas savo didžiųjų protėvių pėdomis, nu\nkovė neapsakomo didumo taurą ant Tauro kalno Antakalny\n3 Iš esmės tą pačią Jogailaičių dinastijos genealogiją randu kuni\ngo Jono Kanto Boreišos Jėzaus Draugijos lotyniškame pamoksle (ran\nkraštyje), sakytame 1689 metais, šv.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68
Švitrigaila spėjo pabėgti\nį Polocką.\n\nLietuvos metraščio liudijimu, „Lietuva\npasodino didįjį kunigaikštį Žygimantą\nKęstutaitį didžiojoje kunigaikštystėje\nVilniuje ir Trakuose rugsėjo 1 d.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 436-437
Kaip ir tame neseniai vykusiame kare prieš Maskvos kunigaikštį prie Polocko rizikavo savo gyvybe ir sveikata, savo noru ir būdamas taurios riteriškos širdies, nusėdęs nuo žirgo, ne bodamas jokio pavojaus, stojo prie pat priešininko pilies sienų, kad ją užimtų ir šturmuotų, ir kitiems, kurie su juo 420 Transiivanijos (vert. past.). ## Puslapis 437 IV KNYGA kartu kovėsi, norėdamas parodyti pavyzdį.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 301
Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas, o kraštas, matydamas, kad ruošiamasi rimtam karui, jau nebelinko į caro pusę, ir Lietuvos kariuo- menei be didelio vargo pasi- sekė atsiimti nemaža miestų. Tačiau, nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje, karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vil- niaus išžygiavo į Polocką, kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. Mas- kvos valdžioje išbuvęs Poloc- kas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo).
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 132-133
116\n\n## Puslapis 133\n\nIl KNYGA\nSkirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendin\nti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs at\nvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug\ndengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir gin\nkluotų žmonių būrį.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 294
Pačiam Sviatoslavui žuvus prie Mstislavlio ant Vechros kranto, jo sūnus Jurgis pažadėjo Jogailai paklusnumą. O Skirgaila, sėkmingai apgulęs Polocką, kur jis pats atsisėdo, Andrių paėmė nelaisvėn ir išsiuntė Lenkijon. Vėliau laisvę atgavęs, Andrius žuvo Vytauto pusėje 1399 m. besi kaudamas su totoriais prie Vorsklos.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 214
Trečioji - \nJaunė, arba Ieva, taip pat rusė kunigaikštytė, Polocko kuni\ngaikščio, mirusios Gedimino žmonos brolio, duktė. Iš jos sū\nnūs: Liubartas, gimęs 1299 metais, Jaunutis, gimęs 1301 me\ntais, ir Kariotas, gimęs 1306 metais.\nGediminas, sekdamas savo didžiųjų protėvių pėdomis, nu\nkovė neapsakomo didumo taurą ant Tauro kalno Antakalny\n3 Iš esmės tą pačią Jogailaičių dinastijos genealogiją randu kuni\ngo Jono Kanto Boreišos Jėzaus Draugijos lotyniškame pamoksle (ran\nkraštyje), sakytame 1689 metais, šv.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Lietuva tapo \npolitinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijung-\ntos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje \nbuvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių \npolitinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 54
Karalaitis Kazimieras paskelbtas šventuoju, kai po mirties \npradėjo garsėti kaip stebukladaris, nes tikėta, kad jis išgelbėjęs Lietuvą \nkaruose su Maskva – 1518 m. padėjęs Lietuvos kariuomenei įveikti prie-\nšą prie Polocko, o 1519 m. laimėti mūšį prie Dauguvos.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Prieš metus įvykęs jų žygis\nleido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko,\nVitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko\napylinkėse - tikrajame LDK branduolyje,\ntankiausiai apgyventame ir turtingiausiame\nkrašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad\nsėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 300
Caras jo pasiuntinius priėmė labai\nnemandagiai, pyko, kam karalius nepripažįstąs jam Polocko,\nSmolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus patsai\nvartojąs, piktinosi, kad Stp. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau\nnuo seno buvo toks paprotys, kad valdovai vienas kitą vadin-\ndavo broliu; tačiau caras, pykdamas ant Stp.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 148
APIE LENKUOS KARALIAUS OLBRACHTO IR JO BROLIO \nALEKSANDRO, LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO, KARA \nSU MOLDAVUOS VAIVADA STEPONU\nTą patį rudenį1 Lenkijos karaliaus Olbrachto ir jo \nbrolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro atsto\n\n## Puslapis 146\n\nvai suvažiavo į pasitarimą2 , ir abi šalys nutarė sušaukti \nseimą Parčeve. Tą pačią žiemą didysis kunigaikštis \nAleksandras su didžiąja kunigaikštiene Elena bei su \ndidikais važiavo apžiūrėti Rusų žemės ir lankėsi Smo\nlenske, ir Vitebske, ir Polocke, ir pavasariop pargrįžo \nj Vilnių 3 .\nSeptyni tūkstančiai ketvirtaisiais metais, o nuo Kris\ntaus gimimo tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt \nšeštaisiais didysis kunigaikštis Aleksandras išvyko \nį Brastą \\ o karalius Olbrachtas su jų broliu, karalai\nčiu Zigmantu — į Liubliną 5 .
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 147
Vykstant Vytautui pro Polocką,\nVitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo,\njam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo pa\nklusnumą.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 232-233
216\n\n## Puslapis 233\n\nI I I KNYGA\ndegė padegta gal Švitrigailos kariuomenės, o gal ir pačių \nmiestiečių17.0 Švitrigaila, nusigavęs į Polocką, ten įkūrė iršt\nvą, iš kurios beveik 6 metus po visas Lietuvos šalis tolydžio \nsklido įnirtingi vaidai, nesiliaujantys puldinėjimai ir pilieti\nnis karas, ir anoji Lietuvos valstybė, Vytauto laikais pasie\nkusi tokios didžios galybės, alinama jo įpėdinių niekšybių \nir barbariškumo, nuo to laiko pradėjo smukti. Vilnius, drau\nge su visu kraštu patyręs likimo išbandymus, vėl tapo dvie\njų lygiai tokių pat galingų, kaip ir viena kitos nekenčiančių \nŽygimanto ir Švitrigailos grupuočių taikiniu.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Bet anksčiau vokiečiai bu vo abiejų priešai — ir didžiojo kunigaikščio Kęstučio, ir didžiojo kunigaikščio Jogailos. Pirmą kartą Livoni jos kariuomenė buvo atėjusi j pagalbą kunigaikščiui Skirgailai prie Polocko, o paskui Prūsijos kariuomenė su maršalu buvo atžygiavusi prie Trakų. O dabar jau trečią kartą Livonijos kariuomenė atėjo su juo. Tai jau buvo įrodymai, kad jie su jais išvien stojo prieš didįjį kunigaikštį Kęstutį.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
O Moldavijos vaivada, matydamas, kad negalės jam atsispirti, pasiuntė pas jį savo pasiuntinius ir sudarė su juo taiką, teikėsi su savo žeme duoti jam vasalo ištikimybės priesaiką, kaip buvo prisiekęs jo tėvui, karaliui Kazimierui, ir surašė raštus, prisiekė griežtai to prisilaikysiąs32. Ir, sudaręs tokią sutartį, karalius Olbrachtas išėjo iš jo žemės, bet, nenorėdamas grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atžygiavęs, o norėdamas greičiau ir tie siau išeiti iš [moldavų] žemės, traukė stačiai per Buko viną ir kalnus, per uolėtus, sunkiai pereinamus miškus, nes per tas akmeningas vietas ėjo tiesus, bet labai blo gas kelias Lenkijos sienos linkui33. Moldavijos vaivada Steponas, išgirdęs, kad kara lius Olbrachtas nenori grįžti iš jo žemės tuo pačiu ke liu, kuriuo buvo atėjęs, o nori eiti kitais naujais ke liais, per uolėtą Bukoviną, labai dėl to apsidžiaugė34 ir, nė kiek nebepaisydamas priesaikos bei amžinosios taikos sutarties, darydamas gėdą savo šaliai, skubiai pranešė turkų sultonui, ir Vengrijai, ir Valakijos vai vadai.