Palanga

PDF 367

Teoretiškai\njos buvo siekusios Žemaičių valdžioje esančių Minijos aukštupių.\nLietuvai atiteko tuomet dar menkai naudingas pajūris nuo\nPalangos iki Kuršo Šventosios. Bet tas siaurutis žemės lopelis —\nŽemaičių žemės kylio pats smaigalys — negailestingai skėlė vokie­\nčių ordino valstybę į dvi dalis.

PDF 104

Atrimpo ženklas buvo javų pėdu uždengtas indas arba ur­\nna, pripildyta vandens, kurioje laikomas vandens žaltys. Kuni­\ngo Jucevičiaus nuomone23 24 lietuviai, gyvenantys prie Palangos,\nprie jūros, tai yra žvejai, Atrimpą vadina „Dzivsvits“. Tas žymu­\n23 Ks.

PDF 161

Zigmantą Sierakauską,\n\nginklų ir savanorių iš Londono. Sukilėliai\nplanavo užimti Palangos ir Liepojos uos-\ntus. Turėdami savo rankose uostų kontrolę,\nsukilėliai tikėjosi palaikyti nuolatinius\nryšius su Lenkija ir kitomis šalimis, iš kur\ntikėtasi paramos.

PDF 514

Tuo tarpu\nmiškuose, prikirtę medžių, suvertę juos kaip papuolė į\nkrūvas, lietuviai užvertė visas praminąs, kuriomis net­\ngi nešuliais neapsikrovę pėstininkai negalėjo prasibrau­\nti, o juo labiau — sunkieji raiteliai. Štai todėl Livoni­\njos kariai pasuko prie Baltijos jūros, tikėdamiesi, kad\napie Palangą, smėlėtame pajūryje, bus rečiau medžių\nir lygesnis kelias. Atspėję jų sumanymą, lietuvių kariai\nprikasė vieškelyje daugybę nedidelių griovių, padengė\njuos plona, nepastebima, bet žirgo neatlaikančia dan­\nga, o patys išsislapstė gretimuose miškuose.

PDF 225

Šias smulkmenas aptarsime vėliau atskiruose straips­\nniuose; dabar kalbėsime apie patį šventosios ugnies garbinimą.\n1. Iš straipsnio „Praurimė“ matėme, kad ugnį, degusią tos\ndeivės aukuruose, saugojo žynės, vadintos vaidilutėmis; viena\niš jų buvo Birutė; tad šitokia ugnis, nuolat kurstoma, be abejo,\ndegė ant kalno prie Palangos.

PDF 475

Port morski w litewskiej czystej mowie nazywa się Langas\nmariu, okno morza, otwor, przez ktory možna pušcič się na mor-\nze). Vietoj šių sakinių turėtų būti: „Senoji Palanga buvo išsi­\ndėsčiusi kalvos, vadinamos Olandiška Skrybėle, papėdėje“ (Stara\nPoląga ležata u podnožu wzgorza zwanego Hollanderski Kape-\nlusz)\n(PE. L.\n70—71).

PDF 109

Sekančią vasarą žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių \nvietininkus, nebenorėdami daugiau būti vokiečių val­\ndžioje ,a. Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš \njuos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, \nbet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš­\nmušė tą vokiečių kariuomenę5 . Ir kai nuo kopų vo­\nkiečius sumušė, atsiuntė pas Vytautą pasiuntinius: jei­\ngu jis norįs valdyti Žemaičius, tai tegu daugiau jų nie­\nkam nebeužstatinėjąs, o tevaldąs pats ir tebūnąs jų \nvaldovu.

PDF 115

Strijkov­\nskis, pasakodamas apie kunigaikščio Kęstučio ir Birutės vedy­\nbas, aiškiai mini ją buvus panašia žyne, arba vestale. Mat ant\nšvento kalno prie Palangos, prie Nevėžio upės, Vilniuje ir ki­\ntose vietose būta aukurų, kuriuose degė Amžinoji ugnis, sau­\ngoma mergelių. Jos visuotinai buvo vadinamos vaidilutėmis,\nlietuviškai Wejdalotenie.

PDF 155

Duomenų apie tai mums\npaliko Strijkovskis.\nBirutė (Biruta)\nŽemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu­\nte būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug­\nnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kuni­\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa­\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją\nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį\nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni­\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip\nžmoną.