Norikas

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Beveik tuo pat metu Norike kilo kažkokie neramumai, kurie ir atviliojo ten herulus. 477 metais jie sudegino garsią romėnų koloniją Juvavą prie Saurus upės — dabar tai Zalcburgas prie Zalcacho upės. Taigi 478 metais reikėjo saksų priešakyje plaukti į Galiją, kur, jam išsilaipinus prie Ligeros žiočių, tenykštis karalius nusižemino ir sudarė sąjungą, kokios iš jo reikalavo Odoakras.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Norike likusius jo sąjungininkus pernelyg engė rugių karalius Febanas. Jis, engiamųjų paprašytas pagelbėti, išvyko pats ir nugalėjo rugius, kurių karalius žuvo kautynėse, o jo sūnus Frederikas išsigelbėjo pabėgdamas iš krašto. Tai buvo 486 metais*.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Nuolatiniai skundai ir apmaudas lėmė žygį Odoakro brolio Onulfo, kuris, vadovavęs herulams, antrąkart privertė Frederiką pasitraukti iš krašto, šįsyk į Meziją, kur valdė Teodorikas; jie abu šiek tiek giminiavosi1. Po šios pergalės, norėdamas visiškai apsaugoti herulus ir senus Noriko gyventojus nuo visokios piktų ir nedraugiškų rugių įtakos, visų pasitenkinimui, perkėlė juos į Italiją. Bet rugiai, užuot buvę dėkingi už tai, kad vien jiems liko derlingas kraštas, supyko ant Odoakro, nes jis atėmė jų belaisvius ir turtą; jis stengėsi senus Noriko romėnų kolonistus ir kitus su jais nesigiminiavusius gyventojus paversti vergais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Beveik tuo pat metu Norike kilo kažkokie neramumai, kurie ir atviliojo ten herulus. 477 metais jie sudegino garsią romėnų koloniją Juvavą prie Saurus upės — dabar tai Zalcburgas prie Zalcacho upės. Taigi 478 metais reikėjo saksų priešakyje plaukti į Galiją, kur, jam išsilaipinus prie Ligeros žiočių, tenykštis karalius nusižemino ir sudarė sąjungą, kokios iš jo reikalavo Odoakras.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Norike likusius jo sąjungininkus pernelyg engė rugių karalius Febanas. Jis, engiamųjų paprašytas pagelbėti, išvyko pats ir nugalėjo rugius, kurių karalius žuvo kautynėse, o jo sūnus Frederikas išsigelbėjo pabėgdamas iš krašto. Tai buvo 486 metais*.