Narbutas rašo, kad prie Nevėžio upės buvęs aukuras, kuriame degusi vaidilučių saugoma Amžinoji ugnis. Narbutas perteikia Hartknocho nuomonę, kad Lietuvoje Kurko garbei kurstoma ugnis turėjusi degti prie Nevėžio upės. Kal nas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio - šventykla.
Strijkovskis, pasakodamas apie kunigaikščio Kęstučio ir Birutės vedybas, aiškiai mini ją buvus panašia žyne, arba vestale. Mat ant švento kalno prie Palangos, prie Nevėžio upės, Vilniuje ir kitose vietose būta aukurų, kuriuose degė Amžinoji ugnis, saugoma mergelių. Jos visuotinai buvo vadinamos vaidilutėmis, lietuviškai Wejdalotenie.
Dievo Kurko garbei taip pat degė nuolat kurstoma ugnis, ypač Prūsuose, didelėje to dievo šventovėje Šventamiestyje (Szwentameste), kur dabar Heiligenbeilis, lenkiškai SwiętaSiekierka, Šventasis Kirvelis. Lietuvoje, Hartknocho nuomone, tokia ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės. 3.
Visa, ką šiuo klausimu žinome iš istorijos, apsiriboja kalnais, ant kurių stovėjo aukurai arba šventyklos. Kalnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio šventykla. Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio stovi trys kryžiai, turėjo būti pramintas rusinu - miesto kolonistų, atgabentų iš Lietuvos Rusios kuriant miestą.