Nemunas

PDF 102

Lie­ tuvoje tos medžiotojų — žvejų kultūros, kuri visada vadinama svi­ drinės kultūros vardu (Swidry — prie Vyslos Lenkijoje), židinių yra ne maža^2. Mezolito įrankių gausiai aptikta palei upes Nemuną, Nerį, Merkį, Ūlą, Katrą, paežerėse nuo Lydos iki Alytaus ir Užne­ munės durpynuose. Į mezolito laikotarpio galą jau buvo pažįstamas ir pirmas prijaukintas gyvulys, būtent šuo, kuris tada vartotas ir mėsai (gy­ vos mėsos « konservavimas »)^3.

PDF 54

Į šiaurę nuo Nemuno žiočių, Minijos\nžemupyje, gyveno skalviai, lamatiečiai, dar toliau į šiaurę, Klaipėdos apylinkėse (dab.\nLietuvos TSR šiaurės vakarų kampas), prasidėjo kuršių gyvenama teritorija (LAA, t. 3,\np. 18, žemėl. Nr. 9; plg. Pakarklis P. Klaipėdos srities gyventojų tautybė..., p. 173; SŽM,\nžemėl.). Ilgą laiką ir Kuršių marios iki Klaipėdos laikytos Nemuno tąsa.

PDF 353

Jie vis įrodinėjo, kas Žemaitijos sienos teprasidedančios keturios\nmylios nuo Nemuno krantų. Vytautas negalėjęs statytis Veliuonos\npilies, nes abu Nemuno krantai nuo seno priklausą ordinui.

PDF 64

Trečią kartą šis papilys bu­ vo sudegintas 1324 metais; rašo apie tai Dusburgas, kad bir­ želio Il dieną, švintant, Ragainės komtūras Tomas Alden- burgas ir 44 broliai su 400 žmonių iš Sembos ir Natangos netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį ir plėnimis palei­ do8. Iš to, kas Dusburgo sakoma, peršasi išvados: pirma, kad ta Gedimino pilis, kiek galima susivokti, buvo Lietuvos ar Žemaitijos pasienyje, dėl šito ir su Strijkovskiu sutariama; antra, kad galėjo net prie Nemuno stovėti; pagaliau, kad Cast­ rum Gedemini jau 1304 metais buvo, o Vilniaus pilis tik 1322 metais pastatyta. Jeigu mes net tarsime, kad ta pilis Vilniuje gerokai anksčiau pastatyta, tai Dusburgas, Gedimino amžininkas būdamas, 1324 metais nevadintų jos Castrum Ge­ demini, juk pats Gediminas, arba rygiečiai, dar prieš metus viešuose laiškuose ir dokumentuose aiškiai ją vadina Vil­ niaus ir sutartis tuo vardu vadinamame mieste pasirašo.

PDF 116-117

100\n\n## Puslapis 117\n\nIII\nAPIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ\nVeliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje,\nkad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kry­\nžiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino ko­\nvų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už\n7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per\npusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos.\nŠiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kai­\nmu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 262

Ji\ntęsėsi 4-12 mylių (1 mylia = 7,4 km) atstu nuo Nemuno dešiniojo\nkranto. Tiksliai nustatyti tos užtvaros liniją, lygiai kaip ir jos\nsukirtimo laiką, nėra galima.

PDF 118

Mažas upeliu­\nkas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pi­\nlies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai,\npirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tra­\ndicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėti­\nna, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies,\nžuvusio Gedimino kapas.

PDF 152

Visa tai vyko žiemos pabaigo­ je, tik staigus atodrėkis privertė vokiečių kariuomenę skubi­ nai grįžti į savo kraštą, taigi jie nepriėjo iki sostinės ir pen­ kiolika dienų teplėšė Lietuvą. Didysis magistras, vis dar laikydamasis ankstesnių ketinimų atimti Vilnių iš Vytauto, tais pačiais metais, vasarą, per Šv. Jokūbą, vėl išsiruošė ana­ pus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi staty­ dinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52.

PDF 257

Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pa­\nčioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir\nItalijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362\npavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno\nir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su\n(^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.

PDF 130

Kai 1914 m. \nliepą Vilniuje J. Basanavičius, Stasys Šilingas ir Donatas Malinauskas sura-\nšė vadinamąją Gintarinę deklaraciją, kuri rugpjūčio 4 dieną buvo paskelb-\nta Rusijos Dūmoje (karą laimėjus lietuviai trokšta sujungti abi Lietuvas, \nesančias apie Nemuną – Didžiąją ir Mažąją (Rytų Prūsiją), kad tokia Lie-\ntuva norėtų gauti autonomiją Rusijos tautų šeimoje), rusai nutylėjo.

PDF 130

Kai 1914 m. \nliepą Vilniuje J. Basanavičius, Stasys Šilingas ir Donatas Malinauskas sura-\nšė vadinamąją Gintarinę deklaraciją, kuri rugpjūčio 4 dieną buvo paskelb-\nta Rusijos Dūmoje (karą laimėjus lietuviai trokšta sujungti abi Lietuvas, \nesančias apie Nemuną – Didžiąją ir Mažąją (Rytų Prūsiją), kad tokia Lie-\ntuva norėtų gauti autonomiją Rusijos tautų šeimoje), rusai nutylėjo.

PDF 154

182 (177). Apie Ragainės pilies užkariavimą Brolis Ditrichas, sembų fogtas, atplaukė magistro įsakytas su daugybe brolių ir tūkstančiu vyrų, gerai išmokytų pulti įtvirtinimus, į skalvių žemę, esančią abiejose Nemuno pusėse, ir, netikėtai patraukęs link pilies, stovėjusios toje vietoje, kur dabar yra Ragainės pilis, ją užpuolė468. Kai kurie, atrėmę kopėčias, stengėsi užkopti ant sienų.

PDF 129

Tuo\npačiu aktu Vilniaus vyskupas savo\nstalui gavo dešimtą žuvį, kad ir ko­\nkios būtų rūšies, iš didžiojo kuni­\ngaikščio tvenkinių Nemune.\n13\nŠv.

PDF 118

Mažas upeliu­\nkas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pi­\nlies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai,\npirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tra­\ndicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėti­\nna, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies,\nžuvusio Gedimino kapas.

PDF 124

Keliavo jie Nemunu iš Merkinės į Kauną kartu su būriu kuni­\ngijos ir daug diduomenės, o iš čia Nemunu iki Dubysos upės ir\nja iki Aukokalnio, buvusio ties dabartine Betygala. Nuo šios\nvietos ir buvo pradėtas apaštalavimo darbas Žemaitijoje.

PDF 362

Ordinas turėjo tuojau paimti vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį — į vakarus nuo Raudonės įtakos į Nemuną iki Klaipėdos^12. Visa kita Žemaičių ir Sūduvos dalis iki Nemuno turėjo atitekti ordinui po pusbrolių mirties. Zigmantas nepripažino nė Lenkijos teisių į ginčijamą Kulmą ir Pamarį.

PDF 50

Čia Vytautas pakartoja ankstesnių Lie- tuvos valdovų nuostatą plėsti valstybę visoje baltų erdvėje. Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija.

PDF 102

Napoleono kariuomenės kėlimasis per Nemuną žygyje į Rusiją 1812 m. Dail. Jean-Baptiste Madou, 1827 m.

PDF 17

kryžiaus ženklu, Jėzaus Kristaus padedami, sėkmingai prasiveržė pro didžiulę lietuvių\nkariuomenę (III, 251). Traukianti iš Lietuvos didelė brolių kariuomenė, dievo padedama,\nvidurnaktį sėkmingai perėjo per skylantį Nemuno ledą (III, 256); viešpats panašiai juos\nglobojo, kai traukė per ploną Kuršių marių ledą (III, 285).

PDF 7

Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).

PDF 28

Pavestą uždavinį Vy­\ntautas labai puikiai atliko, sunaikindamas visą vokiečių maisto\natsargą nuo Nemuno iki Tamovos (aukščiau Insterburgo). Kry­\nžiuočiai, kaip rašo kronikininkas Vygandas Marburgietis, šešias\ndienas turėjo išbūti nematę duonos, o arkliai — pašaro^1 ).

PDF 5

Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui\nir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių\nfeodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes,\nniokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos,\nNevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės\nkovą prieš agresiją.\n Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių\nsluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi\nviduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką\nfanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių\nfeodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.

PDF 88

Aukščiau Dubysos žiočių, Lietuvos valstybei priklausė jau abi\nNemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria,\nir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai).

PDF 77

Kaip tik šituo metu\nvokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir\nnuo 1282 m. pradėjo pulti lietuvius (anksčiau Lietuvą\npuldavo tik livoniškė jo šaka).

PDF 135

Susitikimas buvo Salyne (sala\nNemune, buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Nuo pasirašymo vie-\ntos ir sutartis vadinama Salyno sutartim.

PDF 272

Viena iš girių, esanti prie pat Rūdninkų, ir dabar tebevadinama Królewski ogród, lietu­ viškai - Karaliaus daržas, kur būta daug briedžių, stirnų ir meškų, šiandien pastarųjų išlikę vos keletas. Pagaliau šie miškai, kaip ir tie, kur per keliolika mylių nusidriekę nuo Rūdninkų link Nemuno: Varėnos, Valkininkų, Merkinės ir kiti, - priklauso amžinosioms girioms, siekiančioms pačią žmonių atsiradimo žemės rutulyje pradžią. Pati vietovė, su­ pama pelkių ir raistų, netinkama gyventi, lėmė tai, kad žmo­ gaus ranka jos niekada nelietė iki pat mūsų laikų, kai, suma­ žėjus miškų, mediena tapo pagrindinis vidaus ir užsienio prekybos objektas.

PDF 120

Dabar pilis stovi be stogo, be langų ir vis labiau nyksta. Kita kryžiuočių pilis, vadinta Fridbergu (taikos kalnas), pastatyta tuo pat metu, stovi už 2 mylių nuo Veliuonos že­ myn Nemuno tėkme ir dabar vadinama tiesiog pilimi**. Se­ niau ji priklausė Eperješams, vėliau - Gelgaudams; kadangi išvengė gaisrų, kurių Bajerburgas buvo du kartus patyręs, geriau išsilaikiusi ir atrodo taip, kaip ir prie kryžiuočių, tik nutinkuota.

PDF 152

Didysis magistras, vis dar laikydamasis ankstesnių ketinimų atimti Vilnių iš Vytauto, tais pačiais metais, vasarą, per Šv. Jokūbą, vėl išsiruošė ana­ pus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi staty­ dinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52. Tačiau netruko užklupti juos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, kad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto.

PDF 262

Ji\ntęsėsi 4-12 mylių (1 mylia = 7,4 km) atstu nuo Nemuno dešiniojo\nkranto. Tiksliai nustatyti tos užtvaros liniją, lygiai kaip ir jos\nsukirtimo laiką, nėra galima.

PDF 208

Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais568. 319 (312).

PDF 258

Kaunui kritus, tuojau sekė kiti kryžiuočių pasisekimai prie Nemuno. Lietuvai atėjo pačios sunkiausios dienos, kokių ji iki tol nebuvo patyrusi. Vienas po kito sekė nauji ordino smūgiai.

PDF 258

Tik po dviejų dešimtmečių, jau Vytautui esant ordino globoje, 1384 vasarą Kauno vietoje buvo pastatyta tvirčiausia priešo žemėje mūrinė pilis — Marienwerder. Kaunui kritus, tuojau sekė kiti kryžiuočių pasisekimai prie Nemuno. Lietuvai atėjo pačios sunkiausios dienos, kokių ji iki tol nebuvo patyrusi.

PDF 26

Kronikininkas šioje dalyje (kartais,\nbeje, ir anksčiau), neturėdamas tikslesnių įvykių datų, pasakojimą grindžia geografiniu\nprincipu. Šiuo principu jis naudojasi, aprašydamas Prūsijos žemių tarp Vyslos ir\nNemuno nukariavimą. Retrospektyvinis požiūris į įvykius ryškus tokiuose kronikininko\npareiškimuose,— kaip „po šiai dienai tebestovi apleista“ Spitenbergo pilis Pamedėje,\npaliko negyvenamos Nadruvos, Sūduvos žemės (III, 151, 179, 219).

PDF 272

Viena iš girių, esanti prie pat Rūdninkų, ir dabar tebevadinama Królewski ogród, lietu­ viškai - Karaliaus daržas, kur būta daug briedžių, stirnų ir meškų, šiandien pastarųjų išlikę vos keletas. Pagaliau šie miškai, kaip ir tie, kur per keliolika mylių nusidriekę nuo Rūdninkų link Nemuno: Varėnos, Valkininkų, Merkinės ir kiti, - priklauso amžinosioms girioms, siekiančioms pačią žmonių atsiradimo žemės rutulyje pradžią. Pati vietovė, su­ pama pelkių ir raistų, netinkama gyventi, lėmė tai, kad žmo­ gaus ranka jos niekada nelietė iki pat mūsų laikų, kai, suma­ žėjus miškų, mediena tapo pagrindinis vidaus ir užsienio prekybos objektas.

PDF 46

Tačiau išvedus visą kariuomenę iš Lietuvos, liko \nneapsaugotos pilys ir staigus Ordino puolimas prie Nemuno galėjo baig-\ntis katastrofa. Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsaky-\nmą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietu-\nvos kariuomenės puolimo kryptį.

PDF 207-208

37). Tų pačių metų vasarą brolis Henrikas iš Plockės, Prūsijos žemės maršalas, sutelkė visą savo kariuomenę; kai priėjo Bisenės pilį, jo raiteliai auštant apsupo šią pilį, o tie, kurie atplaukė upe, padarę nuo gretimos salos iš savo laivų tiltą per Nemuną ir sustatę karo įrenginius, ilgą laiką smarkiai ją puldinėjo, tačiau nesėkmingai. Todėl, kai kurie ne kurie broliai ir keli pilėnai liko sužeisti, jie pasitraukė nutraukę apgulą.

PDF 13

Tradiciškai manoma, kad Lietuvos valstybės bran-\nduolys – Lietuvos žemė siaurąja prasme ankstyvaisiais istoriniais laikais \nbuvo tarp Nemuno ir Neries upių. Taigi Lietaukos upelis, dešinysis Neries \nintakas, tekėjo Lietuvos žemės link, ir nebūtinai pačioje Lietuvoje.

PDF 162

Yra paaiškėję, kad pradinė Mindaugo « Lietuva » ir jo valdomos tėviškės pilys tebus apėmusios plotą tarp Nemuno, Neries ir Merkio, t.y. pietvakarių Aukštaičių sritį.

PDF 53

Vysla — tai upė, atitekanti nuo\nKrokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją\nbei Pomeraniją nuo Prūsijos186. Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose,\no prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios,\nLietuvos ir Kuršo187.\n 1236 m.

PDF 33

Jau 1398 metais, po \nkrikščionių tikėjimo Vilniuje priėmi­\nmo, Vilija taip buvo vadinama. Vy­\ntautas viename laiške, tais metais da­\ntuotame, kuriame žada Prūsijos \nordinui pagalbą statant dvi pilis, sa­\nko, kad bus padaryta šitaip: „Išilgai \nNemuno, iki pat tos vietos, kur Strė­\nva į jį įteka, ir išilgai Nerige, iki pat\nten, kur Šventoji su ja susijungia/' \nCfr.

PDF 187

Vargu ar įmanoma tiksliai surašyti, kiek\nsykių jis stojo prieš juos į kovą. Trumpai kalbant, jis taip ryžtingai kariavo, kad per\nšešerius metus, kada vadovavo šiai piliai, privertė visus lietuvius, gyvenusius Nemuno\npakrantėje, nuo Neries upės iki Lamatos žemės546, laikytis taikos su krikščionimis, bet\n\nLethovinorum rex), o toliau konstatuojama: Štai kraštai, kuriuose mes nustatėme taiką:\niš mūsų pusės — Aukštaičių ir Žemaičių kraštas, Pskovas ir visi rusų [kraštai], kurie\nyra mūsų valdžioje (PUB, 2, 1, Nr.

PDF 257

Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pa­\nčioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir\nItalijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362\npavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno\nir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su\n(^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.

PDF 120

Dabar pilis stovi be stogo, be langų ir vis labiau nyksta. Kita kryžiuočių pilis, vadinta Fridbergu (taikos kalnas), pastatyta tuo pat metu, stovi už 2 mylių nuo Veliuonos že­ myn Nemuno tėkme ir dabar vadinama tiesiog pilimi**. Se­ niau ji priklausė Eperješams, vėliau - Gelgaudams; kadangi išvengė gaisrų, kurių Bajerburgas buvo du kartus patyręs, geriau išsilaikiusi ir atrodo taip, kaip ir prie kryžiuočių, tik nutinkuota.

PDF 124

Keliavo jie Nemunu iš Merkinės į Kauną kartu su būriu kuni­\ngijos ir daug diduomenės, o iš čia Nemunu iki Dubysos upės ir\nja iki Aukokalnio, buvusio ties dabartine Betygala. Nuo šios\nvietos ir buvo pradėtas apaštalavimo darbas Žemaitijoje.

PDF 135

Susitikimas buvo Salyne (sala\nNemune, buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Nuo pasirašymo vie-\ntos ir sutartis vadinama Salyno sutartim.

PDF 33

Jau 1398 metais, po \nkrikščionių tikėjimo Vilniuje priėmi­\nmo, Vilija taip buvo vadinama. Vy­\ntautas viename laiške, tais metais da­\ntuotame, kuriame žada Prūsijos \nordinui pagalbą statant dvi pilis, sa­\nko, kad bus padaryta šitaip: „Išilgai \nNemuno, iki pat tos vietos, kur Strė­\nva į jį įteka, ir išilgai Nerige, iki pat\nten, kur Šventoji su ja susijungia/' \nCfr.

PDF 116-117

100\n\n## Puslapis 117\n\nIII\nAPIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ\nVeliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje,\nkad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kry­\nžiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino ko­\nvų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už\n7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per\npusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos.\nŠiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kai­\nmu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 14

To meto Lenkijos laikraščiuose ir žurnaluose buvo spausdina­\nma nemažai straipsnių apie socialinę-ekonominę padėtį į rytus\nnuo Nemuno upės, apie kultūrinį gyvenimą. M.

PDF 258

Grįždami jie sudegino dar dvi svarbias lietuvių pilis — Peštvę ir Veliuoną, kurios ilgai buvo rodžiusios tvirtą atsparumą. Tuo būdu Nemuno krantuose iki Kauno nebeliko jokio lietuvių gynimosi punkto. Apie Peštvės įgulą yra užrašyta, jog ji, apgulusiems kryžiuočiams pasižadėjusi krikštytis, po derybų nakčia išbėgiojusi.

PDF 147

Vytautas, norėdamas geriau\njuose įsigalėti ir atstatyti Ordino nualintą kraštą, liepė atnaujin­\nti Dubysos ir Nemuno krantuose pilis ir atstatyti sudegintą Ve­\nliuoną, kuri vėliau buvo mėgiamiausia Vytauto ir Ordino pa­\nsitarimų vieta po Kauno arba Trakų.

PDF 352

Tad jie stengėsi dešiniajame Nemuno žemupio krante (nuo Nevėžio) sau pasilaikyti plačią girios juostą. Ordinas primygtinai savinosi visą didžiąją Sūduvos dykrą, persimetusią į Nemuno dešiniąją pusę ir nusidriekusią per visą vakarų Žemaitiją. Tuoj po Torno taikos Vytautas ėmė reikalauti, kad į Žemaitijos ribas butų pripažintos dešiniojo Nemuno kranto girios su ordino pilimis žemupyje.