Nemunas

PDF 26

Nedaug jis, matyt, tikslesnių žinių turėjo apie nadruvių kovas, nes pažymėjo tik tiek, kad „daug kartų su Nadruvos žeme buvo vedami šlovingi karai, neaprašytini nė šioje knygoje, nes būtų be galo atkaru skyrium apie viską pasakoti“ (III, 179). Aprašęs kai kurias kovas Skalvoje abipus Nemuno, kronikininkas pažymi, jog „daug karų broliai kariavo su skalviais, ir būtų atkaru aprašinėti kiekvieną“ (III, 188). Kalbėdamas apie Skomanto vadovaujamų sūduvių ir lietuvių kariuomenės įsiveržimą į Kulmo žemę, kronikininkas apibendrintai tik konstatuoja, jog prieš tai „sūduviai vis dažniau įsibraudavo“ į šią teritoriją ir sėkmingai ją nusiaubdavo, o vėliau patirdavo ir nuostolių, kad tai labai dažnai pasikartodavo (III, 192).

PDF 204

Galiausiai spalio 7 d. buvo nustatyta demarkacinė linija nuo Vokietijos sienos iki Juodosios Ančios ir Nemuno santakos, toliau - palei Vilniaus-Lydos geležinkelį iki Bastūnų stoties.

PDF 153

Pilis buvusi pastatyta aukštame Nemuno krante (žr. D. III, 182). 1289 m. toje vietoje Ordinas pastatė pirmąją Ragainės pilį (žr. D. III, 235; HE, p. 126; С V, t. 34, p. 106— 107; Boetticher A., Die Bau.., 5, p. 109).

PDF 152

52 Tas žygis buvo paskubomis ir slapta suruoštas, ir todėl didysis magistras tuokart mažai teturėjo svetimšalių, juk nesigarsino po visą Europą, o slapčia iš Marienburgo išplaukė Vysla laivais, paskui jūros įlanka įplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai bendrais bruožais ir ne taip išsamiai apie šitai pasakoja.

PDF 64

Trečią kartą šis papilys buvo sudegintas 1324 metais; rašo apie tai Dusburgas, kad birželio Il dieną, švintant, Ragainės komtūras Tomas Aldenburgas ir 44 broliai su 400 žmonių iš Sembos ir Natangos netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį ir plėnimis paleido8. Iš to, kas Dusburgo sakoma, peršasi išvados: pirma, kad ta Gedimino pilis, kiek galima susivokti, buvo Lietuvos ar Žemaitijos pasienyje, dėl šito ir su Strijkovskiu sutariama; antra, kad galėjo net prie Nemuno stovėti; pagaliau, kad Castrum Gedemini jau 1304 metais buvo, o Vilniaus pilis tik 1322 metais pastatyta. Jeigu mes net tarsime, kad ta pilis Vilniuje gerokai anksčiau pastatyta, tai Dusburgas, Gedimino amžininkas būdamas, 1324 metais nevadintų jos Castrum Gedemini, juk pats Gediminas, arba rygiečiai, dar prieš metus viešuose laiškuose ir dokumentuose aiškiai ją vadina Vilniaus ir sutartis tuo vardu vadinamame mieste pasirašo.

PDF 152

52 Tas žygis buvo paskubomis ir slapta suruoštas, ir todėl didysis magistras tuokart mažai teturėjo svetimšalių, juk nesigarsino po visą Europą, o slapčia iš Marienburgo išplaukė Vysla laivais, paskui jūros įlanka įplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai bendrais bruožais ir ne taip išsamiai apie šitai pasakoja.

PDF 54

Dusburgietis Nemuną vadina Memela (plg. 1243 m. flumen Memele — PUB, 1, 1, Nr. 143), o Klaipėdos pilį — Memelburgk.

PDF 61

Valdęs valstybę ilgus metus, Palemonas pasitraukė iš šio pasaulio, palikdamas tris sūnus, tinkamus valdyti. Tėvui mirus, sūnūs šitaip pasiskirstė žemes: Barkus, į Nemuną įtekančios Jūros žiotyse pasistatęs Jurbarko pilį, gavo valdyti tą Žemaitijos dalį (mat Žemaitija jau buvo prisijungusi prie Lietuvos), kuri plyti nuo Jūros ir Nemuno ligi Kuršių įlankos. Kūno, arba Kūnasijaus, valstybė buvo ribojama Nemunu, Dubysa, Nevėžiu ir Vilija, arba (gimtosios kalbos žodžiu) Nerimi.

PDF 61

Kūno, arba Kūnasijaus, valstybė buvo ribojama Nemunu, Dubysa, Nevėžiu ir Vilija, arba (gimtosios kalbos žodžiu) Nerimi. Tų žemių sostinę įkurdino pačioje Neries ir Nemuno santakoje. Tas miestas su pilimi, įkūrėjo atminimui pavadintas Kaunu, po šiai dienai tebėra vienas iš žymiausių Lietuvoje.

PDF 156

Taigi kai lietuviai įrudenėjus buvo užsiėmę žygiu į Sandomirą, kryžiuočiai, stojus žiemai, kai v q L ietu vis P elužis k u rsto p rū su s p rieš Lietuneapsirinku spėliodamas, sukurstyti Pelužio. Mat šis, kilęs iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Treniotos ar Daumanto sūnus, persekiojamas 157 ## Puslapis 156 L ie tu v a n io k o ja m a k ry žiu o č ių užšalęs Nemunas leido- lengvai persikelti ledu, įsiveržė į Lietuvą vedami magistro Konrado fon Tirbergo. Kariuomenė žygiavo dviem voromis.

PDF 156

Kariuomenė žygiavo dviem voromis. Pirmoji apsupo Bisenės pilį ir po kovos, trukusios nuo Aušros ligi vidurdienio, užėmė ją bei sudegino; kita vora nuniokojo aplinkines žemes, tačiau, traukdami atgal, patyrė didelių nuostolių, nes Nemuno ledas, nepakankamai tuo metu tvirtas, neatlaikė jų svorio ir nemaža dalis kariuomenės bei grobio paskendo verpetuose. Ramiai praslinkus pavasariui, vasaros pradžioje prasidėjo nauji susirėmimai.

PDF 161

Už žalą, padarytą per šį niokojamą išpuolį Sembai, lietuviams buvo atsilyginta kitais ir dar kokios ypatingos progos pasiplėšti, ir vieni, ir kiti visą laiką rengė karo žygius; ir vieni, ir kiti, tuo būdu kariaudami, smogė nemažai stiprių smūgių. Pirmiausia ėmėsi kariauti Meinhardas, Prūsijos magistras, apie balandžio vidurį apgulęs Kolainius, arčiausiai Prūsijos Nemuno pakrantėje esančią Lietuvos pilį. Penki šimtai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų niokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė apsuptą pilį.

PDF 323

Kiek kartų kareiviai puolė pylimą, tiek kartų buvo atstumti, ypač nepaprastą narsumą rodė lenkų pėstininkai. Netekęs vilties, kad užkariaus pilį, be to, nenorėdamas, kad pasklistų kalbos, jog priešas šiuo žygiu nieko nenuveikė, jis pasitraukė į Nemuno salas, esančias už vienos mylios, ir pastatė čia naujas pilis. Dviejose salose, Naujojoje ir Riterių, pavadintose Nojerverderiu ir Ritersverderiu, kryžiuoStato L ie tu v o je паиčiai paliko savo įgulą, o trejas pilis čiojoje, vadinamoje Marienburgu, įkurdino savo karius Vytautas.

PDF 52

O Grigorijus buvo šventasis, kokio iki jo nėra buvę ir daugiau nebebus. Vaišvilkas negalėjo pasiekti Šventojo Kalno, nesgi anuose kraštuose tuomet buvo didelis sąmyšis. Ir parkeliavo jis atgal j Naugarduką, ir įkūrė6 <sau vienuolyną prie Nemuno upės, tarp Lietuvos ir Naugarduko, ir gyveno tenai.

PDF 96

Man sakė, kad Karaliaučiuje buvo Kęstučio vėliava, kurioje pavaizduotas šuoliuojantis juodas žirgas, o ant jo - juodas gaidys. 1809 metais Marijampolės apskrityje, netoli nuo kairiojo Nemuno kranto, Lokaičių (Lokajce) kaime, kaimietis Kavaliauskas, įdirbdamas skynimą arimui, po supuvusiu kadaise milžiniško ąžuolo kelmu rado daugybę įvairių ginklų nuolaužų: lai buvo rūdžių suėsti kalavijai, kardai, berdyšiai, skydai, antveidžiai, kai kurie variniai ir sidabriniai daiktai. 1813 metais jo mylista Daujotas, anuometinis Lokaičių palivarko nuomotojas, man pasakojo: „Gavau varinį žiedą su puse colio pločio, 11 colių diametro“.

PDF 126

Netoli Jurbarko, Nemuno kairiajame krante. Kidulių kaime, yra labai sena mūro pilis. 1805 metais vieno bokštelio lau­ 125 ## Puslapis 125 ko sienoje mačiau tos Dangaus karalienės bareljefinę figūrą iš nedailaus, bet labai patvaraus gipso.

PDF 130

Skaityk žemiau atitinkamus straipsnius. Ji turėjo savo šventyklą vietovėje, kuri iki šiol tebesivadina Veliuona (Wellona). Dabar tai menkas miestelis dešiniajame Nemuno krante, penkios mylios iki Jurbarko.

PDF 139

Iš mano tyrimų paaiškėja, kad ne tik mano kaimelyje, bet ir daugelyje tikrosios Lietuvos vietų yra įvairių vietovių, vadinamų Kronie. Už Tilžės, žemiau Vingio (Winge) dvaro, prie Sancinės, kur Nemunas išsišakoja į dvi atšakas - Giliją ir Rusnę, prarasdamas savo pavadinimą, buvo apkasas, arba piliakalnis, vietinių vadinamas Kroniszkas - Pilnis, tai yra Kruonio (Kronu) pilimi. Ties Prienais, kur Nemunas daro pusračio vingį, pastebėjau pil i a k ai n Į Krono-kilpinie, tai yra Kruonio kilpą (Luk Kronu).

PDF 144

Man pasisekė toks tyrimas. Kairiajame Nemuno krante, tarp Kauno ir Vilkijos, yra mažas Zapyškio miestelis; privažiuojant prie jo iš Kauno, per kelią teka mažas upelis, kadaise vadintas Upinės upeliu, dabar - Išganytojo. Vasarą per kiekvieną šventę, ypač per šv.

PDF 220

Siek tiek pasistūmėję upe aukštyn, jie įsitikino, kad galima pasiekti užsibrėžtąjį tikslą, ir uždainavo dainą, išreiškiančią džiaugsmą, kad jau kelionės pabaiga: Bet ir galas, bet yra galas; iš to kilo Betygalos (Betygola) pavadinimas. Šių keliautojų vadas vadinosi Nemunas (Nemon). Apie jį dar esama padavimo, kad jis buvęs garbinamas kaip dievas ir turėjęs savo šventyklą Nemunaityje, ant Nemuno kranto; panašu, kad ten, kur šiandien Trakų apskrityje yra taip besivadinąs miestelis su pylimų žymėmis ir keliais milžinkapiais.

PDF 227

Si ketvirta šventoji upė iki šiol išlaikė nepakitusį savo vardą. Lietuvių protėviai, kai toliau plėsdamiesi priėjo Nemuno žemupį, arba jo žiotis, pagal savo tėvų religijos apeigas pavertė šventąja penktą upę, pavadindami Ross, kuri yra dešinioji Nemuno atšaka ir dabar taip besivadinanti; ją vadinaRuss (Rusnė). Pagaliau, kur tik apsigyvendavo lietuvių genties tautos, upės, tekančios per jų svarbiausias sodybas, būdavo praminamos tuo pačiu šventu vardu Ross.

PDF 300

33 Viename liaudies padavime pasakojama: šventa mergelė (vaidilutė) buvo apkalbėta, kad susidėjusi su nepažįstamu bajoru; ją vežė dvejetu juodų karvių, norėdami užsiūti odiniame maiše su šunimi, katinu ir gyvate ir nuskandinti Nemune. Pasirodė tas bajoras raitas, šarvuotas, išvadavo mergelę ir liepė sutuokti su ja ant paties upės kranto; tada abu apsikabinę šoko į vandenį ir dingo iš akių. Toje vietoje vanduo ėmęs virti ir suktis verpetu, ir dabar taip daro, tarytum nelaimingosios poros vestuvių ženklam Kai kada naktį, šviečiant mėnuliui, ji išlipanti į krantą, dainuojanti dainą apie savo nuotykį ir maitinanti kūdikį. Kartais ji pasirodo žvejams naktį, lydima bajoro; prie jų girdėti šuns urzgimas, katino kniaukimas ir gyvatės šnypštimas. Dar daug kitokių pasakų mena apie šią porą panemunių gyventojai Rumšiškių apylinkėse.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų judėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranašavimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvusią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pranašystėmis tikėta.

PDF 362

Pas mus, remiantis kitu šaltiniu tikriausiai iš kitos Lietuvos dalies, aptiktas ankstesnis pastebėjimas. O lietuviai Nemuno žemupyje vietoj „Gej“ šaukia „Hej“*. Reikia atminti, ką sakėme anksčiau straipsnyje „Varpas“, kad Antikos žmonės manė, jog metalo žvangėjimas nubaidąs piktąsias dvasias nuo mirusiojo kūno.

PDF 366

Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors medžių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo; sako, kad tai būdavo daroma niekam nematant. Vieną tokį laužą pats mačiau kairiajame Nemuno krante, prie kelio iš Kauno į Prienus, važiuodamas per Išlaužą. Jis yra kairiojoje kelio pusėje, pamiškėje, prie pat vieškelio; kiekvienas žmogus, išsaugojęs vietinį dievobaimingumą, eidamas pro laužą, turi rūpestingai užmesti ant jo kokią nors šakelę.

PDF 453

452 ## Puslapis 452 kaip ir Karalių miestas su visais priemiesčiais. Arčiausiai jo yra Gardinas, išsidėstęs prie Krono upės, dabar Nemunu vadinamos. Jis pastatytas iš dalies ant kalvos, o iš dalies slėnyje, kaip įprasta tame krašte.

PDF 454

Taip pastatomas bokštas, turintis varpą, reikalingą bažnytinėms apeigoms. Tokiu pačiu būdu buvo pastatyti ir stulpai, ant kurių remiasi medinis tiltas, jungiantis abu Nemuno krantus*. „Keistas dalykas, kaip smarkiai tarp miestų gyventojų ir visoje Lietuvoje buvo paplitęs prietaringas netikrų dievų garbinimas, kol ji priėmė Kristaus tikėjimą ir jo garbinimą.

PDF 209

Keliaudami Dnąpro keliu šiek tiek aukštyn, šiandienio Lojovo, arba Lojovo Grodeko, apylinkėse turėjo užeiti pirmą brastą į dešiniąją pakrantę. Iš čia, tęsdami kelionę į vakarus, atėjo į kairįjį krantą Pripetės, senovėje laikytos vakarine Dnepro šaka1, Pentikapo upe, kurios vandens baseinas jungėsi su Nemuno sistema (§21). Toliau, savo kelionėje nenutoldami nuo kairiojo' Pripetės kranto, pateko prie Maročės ir Punios žiočių.

PDF 214

Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma dera laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tunmanas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2. Tačiau visų seniausia jų gyvenvietė turėtų būti prie Nemuno vagos dešinės dalies, ligi šiol vadinamos Ruse arba slaviškai Rusne, Rusnia.

PDF 248

Tam tikrą šios žemės dalį skandinavai vadino Reithgothland. Sis pavadinimas kildinamas1 iš senovės germanų žodžio Rieth, Ried, Reiih, ir reiškia žemą kraštą, miškingą žemumą. Sis kraštas tęsėsi nuo Nemuno žemupio dešiniosios pakrantės ligi Dauguvos žemupio.

PDF 249

Nekyla abejonių, jog priešistoriniais taikais egzistavo vilkų, Wilkow, tauta, kurios vardas buvo įvairiai iškraipomas. Ji gyveno į vakarus nuo Beržūnos iki pat Baltijos jūros arba, atsiskyrusi nuo slavų giminės tautų, išplito krašte, kuris šiandien sudaro Borisovo ir Vileikos apskritis. Vėliau ji pasistūmėjo prie Neries žemupio ir dešiniuoju Nemuno krantu nuo Neries žiočių pasiekė Dubysą, per kurią persikėlusi turėjo po kurio laiko atsidurti Baltijos jūros pakrantėje, nes, priešingu atveju, nebūtų galėjusi taip lengvai patekti į Vakarų Europos kraštus.

PDF 252

Tad pakalbėkime apie kiekvieną sritį atskirai. 245 Tikrosios Prūsijos siena ėjo Vyslos žemupiu, Baltijos jūra ligi Nemunyno žiočių, paskui atsiribojo nuo Rusios siena, kurią parodėme anksčiau (§ 223), net iki Širvintos upės, vėliau žinoma siena su Mazovija, Michalovo ir Dobrynės žemėmis. Po kurio laiko kryžiuočiai pastūmė sieną ligi Nemuno žemupio, o po 1436 metų susidarė dabartinė siena su Žemaitija (§228).

PDF 401

Šios uolienų nuolaužos ne visur vienodai nuklojo žemės paviršių: vienur jų daugybė, kitur visiškai mažai arba apskritai nėra, dar kitur — ištisos lysvės, tarytum akmenys būtų iš visų kampų sunešti į vieną krūvą. Štai, pavyzdžiui, Nemuno slenksčiuose matome daugybę akmenų, pradedant itališko riešuto dydžio ir baigiant milijono pūdų svorio, visuomet iš švediško granito, su nedidele kitų keturių rūšių priemaiša. Vadinasi, tai akivaizdžiai byloja, jog ši akmenų kruša būdavo daugiau ar mažiau tiršta, su didesniais ar mažesniais tarpais.

PDF 5

Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas.

PDF 211

Ilgai nedelsdami, jie perėjo smėlėtas Nemuno pakrantes, plytinčias žemiau Sčiaros žiočių, ir, tik persikėlę kitapus Želvos upės1 į jos kairįjį krantą, šiandien Jaiblonovo apylinkės, pateko į žemes, kurias pagal tuometinį derlingumą galima buvo šiek tiek lyginti su Ukrainos žemėmis. Čia atsivėrė vietovė, kur galima buvo saugiai įsikurti prie upės, plukdančios savo vandenis per gražias apylinkes; ji dar ir šiandien bėga per tankiausiai gyvenamas, gražiausias ir derlingiausias Volkovysko apskrities apylinkes. Si upė pavadinta religiniu vardu Ros; jis ir ligi šiol dar išliko visiškai nepakitęs.

PDF 211

Tai, be abejonės, yra Pripetė ir Nemunas, nors kai kurie tyrinėtojai pirmąja laiko Vyslą, bet dėl antrosios visų nuomonės sutampa. Sis geografas pastarosios aukštupyje kuo aiškiausiai apgyvendina gelonų tautą2. Naruševičius taip pat patvirtina tai daugelyje savo darbų3. Pats Ptolemėjas, kuris šį sykį mini toje žemėje gyvenančią igelonų tautą, 1 Zelva — lietuviškas pavadinimas — taip pat kartojasi ne vienoje vietoje. Mes nesigilinsime į upių pavadinimų etimologinį tyrimą, nes tai mus nuvestų toli nuo pageidaujamo trumpumo; tai paliekame lietuvių kalbos ir jos ištakų tyrinėtojams.

PDF 354

Visų pavoj ausiu daiktu buvo dėl nukariavimo Sami jos pažinės ir gentysta samionų su kitais žemaičiais, kaipo savo vientaučiais, kurie visuomet viens kitiems taikinėjo ir šelpė, kaipogi žemaičiai, žemgaliai, samionys, būdami viena tauta, kalbėjo viena kalba, vieną rėdą, vieną tikybą turėjo, vienus dievus garbino, bendravos su vieni antrais kaipo savo broliais, o reikalui ir pavojui radusis, šelpė»' jog jūron linkui gyveno vadinamos, kaip sakiau, žemaičiais, kaipogi tenai visos upys tekėjo nuo Kalno į jūrą. Du keliu tebuvo iš Žemaičių į Samiją: pirmoji traktis ėjo per Nemuną, Šalaujus ir Nadraujus, antras ėjo nuo Klaipėdos kopomis tarp jūros ir marės, arba Klaipėdos atsiautos. Ta paskuojoji traktis buvo didžiai pavoja dėl kryžėjų, Samijoj įnamaujančių, jog ta trakčia žemaičiai staiga juos antpuolę galėjo nuo dviejų pusių suremti.

PDF 465

Ateinantį metą mistras sukėlė naują kariauną ir nujautęs, jqg daug lietuvių Parusny, nenorinčių vokyčiams vergauti, išsikraustė į Lietuvą ir Žemaičius ir apygardose Gardino apsigyveno, kurie, traukiant lietuviams ir žemaičiams į Parusnį, rodė kelią ir tuo pačiu didžiai pavojais buvo kryžėjams, kurie dėl to vien ketėjo šiuo žygiu su kariauna tą sritį aplankyti, kaipogi mistras paėmęs dar su savim Skomantą, kaipo žinovą tų kraštų, kursai slapstydamos nuo kryžėjų pirma tenai gyveno. Vasarop persikėlęs per Nemuną, įsigrūdo staiga į Lietuvą ir Gardino pilį, ant dešinio skardžio Nemuno riogsančią, apgulė. Vos buvo atkolęs drobynas į mūrus, tuojau visų baisiausia kova prasidėjo.

PDF 509

Tą patį metą liepos mėnesy laimingesnis buvo antras jų žygis į Gardiną. Kryžėjai, eidami tenai su stipresne kariauna, sugavo lietuvių rubežiaus sargą, nuo kurio išsiteiravo lietuvius nežinant apie jų artinimos, daran persikėlę per Nemuną į apygardą Salsenikę, kurioje dar krikščionies pėda niekuomet nebuvo buvusi, visą kraštą nuteriojo ugnia ir 1312 karda, tris pilis sugriovė ir,'nukovę daugybę gyventojų, su didžiu grobiu ir 700 imtinių į Parusnį pargrįžo. Regis, tuo pačiu laiku lietuviai ir žemaičiai ant vienų metų paliaubas padarė su kryžėjais1.

PDF 32

Nemuno vandens kelias ir pirmoji gyvenvietė Santakoje. Aukštaičių kultūra susidarė Nemuno pakrantėse žemiau santakos su Nerimi ir šių upių santakos apylinkėse. Jų gyvenime Nemunas turėjo būti labai svarbus, mat vandens keliai patogiausi ir patikimiausi.

PDF 32

Jų gyvenime Nemunas turėjo būti labai svarbus, mat vandens keliai patogiausi ir patikimiausi. Nemuno žemupys nuo santakos su Nerimi patogus laivybai, išplaukti į jūrą taip pat patogu per pietinę Kuršių nerijos dalį kertantį sąsiaurį. Nemuno vidurupyje ir didžiausiame jo intake Neryje daugybė esančių rėvų sunkino laivybą, tačiau neužkirto jai kelio.

PDF 40

Racionžo sutartyse vėl buvo rašoma apie abipusę laisvą prekybą. Neabejotina, kad šios sutartys sudarė palankesnes prekybos Nemunu sąlygas. Tai didino Kauno, stovinčio vandens ir sausumos kelių sankryžoje, reikšmę.

PDF 67

Politinės, gamtinės ir teisinės prekybos sąlygos Vytauto laikais. Kaunas įsikūrė Nemuno ir Neries santakoje, prie patogių vandens kelių, valstybės lietuviškųjų žemių viduryje. Gera vieta prekybai turėjusi traukti atvykstančius pirklius ir vietinius prekių gamintojus.

PDF 98

Šioje prekyboje aktyvūs buvo ir Lietuvos pirkliai, be pačių kauniečių, vilniečiai, trakiečiai, ir Hanzos miestų Dancigo, Tomo, Karaliaučiaus pirkliai, taip pat prekiaujantis Vokiečių ordinas. Prekybos ašis buvo Nemuno vandens kelias, pratęstas už Lietuvos valstybės ribų iki Dancigo uosto. Šis uostas buvo galinis taškas, kurį pasiekdavo Kauno ir kitų Lietuvos miestų per Kauną keliaujantys pirkliai.

PDF 131

Didesnė Kaunui buvo Nemuno reikšmė. Pats miestas glaudėsi prie jo ir augo irgi palei Nemuną į rytus. Dešiniajame Nemuno krante buvo įrengtas tokiam dideliam prekybos centrui kaip Kaunas būtinas uostas, tik nėra žinoma tiksli jo vieta.

PDF 138

Visi šie raudonų plytų gotikos stiliaus pastatai ir mūrinė pilis greta miesto kūrė miestietiškąją Kauno panoramą, organizavo miesto erdves, veikė miestiečių gyvenimą. Kauno urbanistinį vaizdą pagyvino didelių upių, ypač Nemuno, kaimynystė. Svarbiausia literatūra: Balčiūnas Dainius.

PDF 208

O laivai istrigdavo ar skęsdavo daugiausia dėl nerūpestingumo. Kitaip atrodė Nemuno vidurupis. Jame tarp Kauno ir Gardino buvo gausu rėvų.

PDF 248

Tais pačiais metais kitas Kauno laivų statytojas Jokūbas Židonis dirbo Vilniaus pirkliui, o Marekas remontavo bajoro Jono Oginskio vytinę. Prekes vandeniu gabenantys pirkliai ir Aleksoto laivų statytojai buvo tik pora kauniečių profesinių grupių, kurių pragyvenimas glaudžiai siejosi su Nemunu ir Nerimi. Dar glaudžiau su upėmis ir laivais buvo susijusios laivų įgulos ir specifinė grupė, vadinamieji šiporiai.

PDF 271

Todėl laivų statyklos reikšmė kalbamo laikotarpio Kauno miesto gyvenime buvo išskirtinė. Dar svarbesni buvo upeiviai, žmonės, susiję su prekių gabenimu Nemunu, Nerimi, Prūsijos vandens keliais iki Karaliaučiaus ir Gdansko ar iš ten. Laivavedžiai ir laivų įgulų nariai išsiskyrė Kauno miestiečių bendruomenėje ir dėl darbo pobūdžio, mat nuolat buvo kelyje, ir dėl darbo santykių - jie buvo samdiniai, ir dėl dažnai jungiamų upeivių pareigų ir prekybos operacijų.

PDF 301

Ypatinga miesto nuosavybės rūšis buvo laivų statykla (plačiau žr. sk. Dirbanti Respublika posk. Laivai ir upeiviai), buvusi kairiojo Nemuno kranto žemutinėje terasoje, Aleksote.