Nemunas

PDF 26

Nedaug jis, matyt, tikslesnių žinių turėjo apie nadruvių kovas, nes pažymėjo tik tiek, kad „daug kartų su Nadruvos žeme buvo vedami šlovingi karai, neaprašytini nė šioje knygoje, nes būtų be galo atkaru skyrium apie viską pasakoti“ (III, 179). Aprašęs kai kurias kovas Skalvoje abipus Nemuno, kronikininkas pažymi, jog „daug karų broliai kariavo su skalviais, ir būtų atkaru aprašinėti kiekvieną“ (III, 188). Kalbėdamas apie Skomanto vadovaujamų sūduvių ir lietuvių kariuomenės įsiveržimą į Kulmo žemę, kronikininkas apibendrintai tik konstatuoja, jog prieš tai „sūduviai vis dažniau įsibraudavo“ į šią teritoriją ir sėkmingai ją nusiaubdavo, o vėliau patirdavo ir nuostolių, kad tai labai dažnai pasikartodavo (III, 192).

PDF 204

Galiausiai spalio 7 d. buvo nusta-\ntyta demarkacinė linija nuo Vokietijos sienos\niki Juodosios Ančios ir Nemuno santakos,\ntoliau - palei Vilniaus-Lydos geležinkelį iki\nBastūnų stoties.

PDF 153

Pilis buvusi pastatyta aukštame Nemuno krante (žr. D. III, 182). 1289 m. toje vietoje Ordinas pastatė pirmąją Ragainės pilį (žr. D. III, 235; HE, p. 126; С V, t. 34, p. 106— 107; Boetticher A., Die Bau.., 5, p. 109).

PDF 152

52\nTas žygis buvo paskubomis ir slap­\nta suruoštas, ir todėl didysis magist­\nras tuokart mažai teturėjo svetimša­\nlių, juk nesigarsino po visą Europą,\no slapčia iš Marienburgo išplaukė\nVysla laivais, paskui jūros įlanka\nįplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai\nbendrais bruožais ir ne taip išsamiai\napie šitai pasakoja.

PDF 64

Trečią kartą šis papilys bu­ vo sudegintas 1324 metais; rašo apie tai Dusburgas, kad bir­ želio Il dieną, švintant, Ragainės komtūras Tomas Alden- burgas ir 44 broliai su 400 žmonių iš Sembos ir Natangos netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį ir plėnimis palei­ do8. Iš to, kas Dusburgo sakoma, peršasi išvados: pirma, kad ta Gedimino pilis, kiek galima susivokti, buvo Lietuvos ar Žemaitijos pasienyje, dėl šito ir su Strijkovskiu sutariama; antra, kad galėjo net prie Nemuno stovėti; pagaliau, kad Cast­ rum Gedemini jau 1304 metais buvo, o Vilniaus pilis tik 1322 metais pastatyta. Jeigu mes net tarsime, kad ta pilis Vilniuje gerokai anksčiau pastatyta, tai Dusburgas, Gedimino amžininkas būdamas, 1324 metais nevadintų jos Castrum Ge­ demini, juk pats Gediminas, arba rygiečiai, dar prieš metus viešuose laiškuose ir dokumentuose aiškiai ją vadina Vil­ niaus ir sutartis tuo vardu vadinamame mieste pasirašo.

PDF 152

52\nTas žygis buvo paskubomis ir slap­\nta suruoštas, ir todėl didysis magist­\nras tuokart mažai teturėjo svetimša­\nlių, juk nesigarsino po visą Europą,\no slapčia iš Marienburgo išplaukė\nVysla laivais, paskui jūros įlanka\nįplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai\nbendrais bruožais ir ne taip išsamiai\napie šitai pasakoja.

PDF 54

Dusburgietis Nemuną vadina Memela (plg. 1243 m. flumen Memele — PUB, 1, 1, Nr.\n143), o Klaipėdos pilį — Memelburgk.

PDF 61

Valdęs\nvalstybę\nilgus metus, Palemonas pa­\nsitraukė iš šio pasaulio, palikdamas tris sūnus, tinka­\nmus valdyti. Tėvui mirus, sū­\nnūs šitaip pasiskirstė žemes:\nBarkus, į Nemuną įtekančios\nJūros žiotyse pasistatęs Jur­\nbarko pilį, gavo valdyti tą\nŽemaitijos dalį (mat Žemai­\ntija jau buvo prisijungusi prie Lietuvos), kuri plyti\nnuo Jūros ir Nemuno ligi Kuršių įlankos. Kūno, arba\nKūnasijaus, valstybė buvo ribojama Nemunu, Duby­\nsa, Nevėžiu ir Vilija, arba (gimtosios kalbos žodžiu)\nNerimi.

PDF 61

Kūno, arba Kūnasijaus, valstybė buvo ribojama Nemunu, Duby­ sa, Nevėžiu ir Vilija, arba (gimtosios kalbos žodžiu) Nerimi. Tų žemių sostinę įkurdino pačioje Neries ir Nemuno santakoje. Tas miestas su pilimi, įkūrėjo at­ minimui pavadintas Kaunu, po šiai dienai tebėra vie­ nas iš žymiausių Lietuvoje.

PDF 156

Taigi kai lietuviai įrudenėjus buvo užsi­\nėmę žygiu į Sandomirą, kryžiuočiai, stojus žiemai, kai\nv q\nL ietu vis P elužis k u rs­\nto p rū su s p rieš Lietu-\nneapsirinku spėliodamas, su­\nkurstyti Pelužio. Mat šis, ki­\nlęs iš Lietuvos didžiųjų ku­\nnigaikščių, Treniotos ar Dau­\nmanto sūnus, persekiojamas\n157\n\n## Puslapis 156\n\nL ie tu v a\nn io k o ja m a\nk ry žiu o č ių\nužšalęs Nemunas leido- leng­\nvai persikelti ledu, įsiveržė\nį Lietuvą vedami magistro\nKonrado fon Tirbergo. Ka­\nriuomenė žygiavo dviem voromis.

PDF 156

Ka­\nriuomenė žygiavo dviem voromis. Pirmoji apsupo Bi-\nsenės pilį ir po kovos, trukusios nuo Aušros ligi vi­\ndurdienio, užėmė ją bei sudegino; kita vora nuniokojo\naplinkines žemes, tačiau, traukdami atgal, patyrė di­\ndelių nuostolių, nes Nemuno ledas, nepakankamai tuo\nmetu tvirtas, neatlaikė jų svorio ir nemaža dalis ka­\nriuomenės bei grobio paskendo verpetuose. Ramiai\npraslinkus pavasariui, vasaros pradžioje prasidėjo nau­\nji susirėmimai.

PDF 161

Už žalą, padarytą per šį niokojamą iš­\npuolį Sembai, lietuviams buvo atsilyginta kitais ir dar\nkokios ypatingos progos pasiplėšti, ir vieni, ir kiti vi­\nsą laiką rengė karo žygius; ir vieni, ir kiti, tuo būdu\nkariaudami, smogė nemažai stiprių smūgių. Pirmiausia\nėmėsi kariauti Meinhardas, Prūsijos magistras, apie\nbalandžio vidurį apgulęs Kolainius, arčiausiai Prūsijos\nNemuno pakrantėje esančią Lietuvos pilį. Penki šim­\ntai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų\nniokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė\napsuptą pilį.

PDF 323

Kiek kartų kareiviai puolė pylimą, tiek kartų buvo at­ stumti, ypač nepaprastą narsumą rodė lenkų pėstinin­ kai. Netekęs vilties, kad užkariaus pilį, be to, nenorė­ damas, kad pasklistų kalbos, jog priešas šiuo žygiu nie­ ko nenuveikė, jis pasitraukė į Nemuno salas, esančias už vienos mylios, ir pastatė čia naujas pilis. Dviejose salose, Naujojoje ir Riterių, pavadintose Nojerverde- riu ir Ritersverderiu, kryžiuo- Stato L ie tu v o je паи- čiai paliko savo įgulą, o tre­ jas pilis čiojoje, vadinamoje Marien­ burgu, įkurdino savo karius Vytautas.

PDF 52

O Grigorijus buvo šven­ tasis, kokio iki jo nėra buvę ir daugiau nebebus. Vaišvilkas negalėjo pasiekti Šventojo Kalno, nesgi anuose kraštuose tuomet buvo didelis sąmyšis. Ir par­ keliavo jis atgal j Naugarduką, ir įkūrė6 <sau vienuo­ lyną prie Nemuno upės, tarp Lietuvos ir Naugarduko, ir gyveno tenai.

PDF 96

Man sakė, kad Karaliaučiuje buvo Kęstučio vėliava, kurioje pavaizduotas šuoliuojantis juo­ das žirgas, o ant jo - juodas gaidys. 1809 metais Marijampolės apskrityje, netoli nuo kairiojo Nemuno kranto, Lokaičių (Lokajce) kaime, kaimietis Kava­ liauskas, įdirbdamas skynimą arimui, po supuvusiu kadaise mil­ žiniško ąžuolo kelmu rado daugybę įvairių ginklų nuolaužų: lai buvo rūdžių suėsti kalavijai, kardai, berdyšiai, skydai, ant­ veidžiai, kai kurie variniai ir sidabriniai daiktai. 1813 metais jo mylista Daujotas, anuometinis Lokaičių palivarko nuomoto­ jas, man pasakojo: „Gavau varinį žiedą su puse colio pločio, 11 colių diametro“.

PDF 126

Netoli Jurbarko, Nemuno kairiajame krante. Kidulių kai­\nme, yra labai sena mūro pilis. 1805 metais vieno bokštelio lau­\n125\n\n## Puslapis 125\n\nko sienoje mačiau tos Dangaus karalienės bareljefinę figūrą iš\nnedailaus, bet labai patvaraus gipso.

PDF 130

Skaityk žemiau atitinkamus straipsnius. Ji turėjo savo šventyklą vietovėje, kuri iki šiol tebesivadina Veliuona (Wellona). Dabar tai menkas miestelis dešiniajame Nemuno krante, penkios mylios iki Jurbarko.

PDF 139

Iš mano tyrimų paaiškėja, kad ne tik mano kaimelyje, bet ir daugelyje tikrosios Lietuvos vietų yra įvairių vietovių, vadi­ namų Kronie. Už Tilžės, žemiau Vingio (Winge) dvaro, prie Sancinės, kur Nemunas išsišakoja į dvi atšakas - Giliją ir Rus­ nę, prarasdamas savo pavadinimą, buvo apkasas, arba pilia­ kalnis, vietinių vadinamas Kroniszkas - Pilnis, tai yra Kruonio (Kronu) pilimi. Ties Prienais, kur Nemunas daro pusračio vingį, pastebėjau pil i a k ai n Į Krono-kilpinie, tai yra Kruonio kilpą (Luk Kronu).

PDF 144

Man pasisekė toks tyrimas. Kairiajame Nemuno krante,\ntarp Kauno ir Vilkijos, yra mažas Zapyškio miestelis; priva­\nžiuojant prie jo iš Kauno, per kelią teka mažas upelis, kadaise\nvadintas Upinės upeliu, dabar - Išganytojo. Vasarą per kiek­\nvieną šventę, ypač per šv.

PDF 220

Siek tiek pasistūmėję upe aukštyn, jie įsitikino, kad galima pasiekti užsibrėžtąjį tikslą, ir uždainavo dainą, išreiškiančią džiaugsmą, kad jau kelio­ nės pabaiga: Bet ir galas, bet yra galas; iš to kilo Betygalos (Betygola) pavadinimas. Šių keliautojų vadas vadinosi Nemu­ nas (Nemon). Apie jį dar esama padavimo, kad jis buvęs gar­ binamas kaip dievas ir turėjęs savo šventyklą Nemunaityje, ant Nemuno kranto; panašu, kad ten, kur šiandien Trakų ap­ skrityje yra taip besivadinąs miestelis su pylimų žymėmis ir keliais milžinkapiais.

PDF 227

Si ket­\nvirta šventoji upė iki šiol išlaikė nepakitusį savo vardą. Lietu­\nvių protėviai, kai toliau plėsdamiesi priėjo Nemuno žemupį,\narba jo žiotis, pagal savo tėvų religijos apeigas pavertė šventą­\nja penktą upę, pavadindami Ross, kuri yra dešinioji Nemuno\natšaka ir dabar taip besivadinanti; ją vadinaRuss (Rusnė). Pa­\ngaliau, kur tik apsigyvendavo lietuvių genties tautos, upės, te­\nkančios per jų svarbiausias sodybas, būdavo praminamos tuo\npačiu šventu vardu Ross.

PDF 300

33 Viename liaudies padavime pasakojama: šventa mergelė (vai­ dilutė) buvo apkalbėta, kad susidėjusi su nepažįstamu bajoru; ją ve­ žė dvejetu juodų karvių, norėdami užsiūti odiniame maiše su šuni­ mi, katinu ir gyvate ir nuskandinti Nemune. Pasirodė tas bajoras rai­ tas, šarvuotas, išvadavo mergelę ir liepė sutuokti su ja ant paties upės kranto; tada abu apsikabinę šoko į vandenį ir dingo iš akių. Toje vie­ toje vanduo ėmęs virti ir suktis verpetu, ir dabar taip daro, tarytum nelaimingosios poros vestuvių ženklam Kai kada naktį, šviečiant mė­ nuliui, ji išlipanti į krantą, dainuojanti dainą apie savo nuotykį ir mai­ tinanti kūdikį. Kartais ji pasirodo žvejams naktį, lydima bajoro; prie jų girdėti šuns urzgimas, katino kniaukimas ir gyvatės šnypštimas. Dar daug kitokių pasakų mena apie šią porą panemunių gyventojai Rumšiškių apylinkėse.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų ju­ dėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranaša­ vimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvu­ sią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pra­ našystėmis tikėta.

PDF 362

Pas mus, remiantis kitu šaltiniu tikriausiai iš kitos Lietuvos dalies, aptiktas ankstesnis pastebėji­ mas. O lietuviai Nemuno žemupyje vietoj „Gej“ šaukia „Hej“*. Reikia atminti, ką sakėme anksčiau straipsnyje „Varpas“, kad Antikos žmonės manė, jog metalo žvangėjimas nubaidąs pik­ tąsias dvasias nuo mirusiojo kūno.

PDF 366

Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors me­ džių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo; sako, kad tai būdavo daroma niekam nematant. Vieną tokį laužą pats mačiau kairiajame Nemuno krante, prie kelio iš Kauno į Prienus, važiuodamas per Išlaužą. Jis yra kairiojoje kelio pusėje, pamiškėje, prie pat vieškelio; kiekvienas žmo­ gus, išsaugojęs vietinį dievobaimingumą, eidamas pro laužą, turi rūpestingai užmesti ant jo kokią nors šakelę.

PDF 453

452\n\n## Puslapis 452\n\nkaip ir Karalių miestas su visais priemiesčiais. Arčiausiai jo yra\nGardinas, išsidėstęs prie Krono upės, dabar Nemunu vadina­\nmos. Jis pastatytas iš dalies ant kalvos, o iš dalies slėnyje, kaip\nįprasta tame krašte.

PDF 454

Taip pastatomas bokštas, turintis varpą, reika­\nlingą bažnytinėms apeigoms. Tokiu pačiu būdu buvo pastatyti ir\nstulpai, ant kurių remiasi medinis tiltas, jungiantis abu Nemuno\nkrantus*.\n„Keistas dalykas, kaip smarkiai tarp miestų gyventojų ir\nvisoje Lietuvoje buvo paplitęs prietaringas netikrų dievų gar­\nbinimas, kol ji priėmė Kristaus tikėjimą ir jo garbinimą.

PDF 209

Keliaudami Dnąpro keliu šiek tiek aukštyn, šiandienio Lojovo, arba Lojovo Grodeko, apylinkėse turėjo užeiti pir­ mą brastą į dešiniąją pakrantę. Iš čia, tęsdami kelionę į vakarus, atėjo į kairįjį krantą Pripetės, senovėje laikytos vakarine Dnepro šaka1, Pentikapo upe, kurios vandens baseinas jungėsi su Nemuno sistema (§21). Toliau, savo kelionėje nenutoldami nuo kairiojo' Pripetės kranto, pateko prie Maročės ir Punios žiočių.

PDF 214

Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma de­ ra laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tun- manas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2. Tačiau visų seniausia jų gyvenvietė turėtų būti prie Nemuno vagos dešinės da­ lies, ligi šiol vadinamos Ruse arba slaviškai Rusne, Rusnia.

PDF 248

Tam tikrą\nšios žemės dalį skandinavai vadino Reithgothland. Sis\npavadinimas kildinamas1 iš senovės germanų žodžio\nRieth, Ried, Reiih, ir reiškia žemą kraštą, miškingą že­\nmumą. Sis kraštas tęsėsi nuo Nemuno žemupio dešiniosios\npakrantės ligi Dauguvos žemupio.

PDF 249

Nekyla abejonių, jog priešistoriniais taikais egzistavo vilkų, Wilkow, tauta, kurios vardas buvo įvairiai iškrai­ pomas. Ji gyveno į vakarus nuo Beržūnos iki pat Baltijos jūros arba, atsiskyrusi nuo slavų giminės tautų, išplito krašte, kuris šiandien sudaro Borisovo ir Vileikos apskri­ tis. Vėliau ji pasistūmėjo prie Neries žemupio ir dešiniuo­ ju Nemuno krantu nuo Neries žiočių pasiekė Dubysą, per kurią persikėlusi turėjo po kurio laiko atsidurti Baltijos jūros pakrantėje, nes, priešingu atveju, nebūtų galėjusi taip lengvai patekti į Vakarų Europos kraštus.

PDF 252

Tad pakalbėkime apie kiekvieną sritį atskirai. 245 Tikrosios Prūsijos siena ėjo Vyslos žemupiu, Baltijos jūra ligi Nemunyno žiočių, paskui atsiribojo nuo Rusios siena, kurią parodėme anksčiau (§ 223), net iki Širvintos upės, vėliau žinoma siena su Mazovija, Michalovo ir Dob- rynės žemėmis. Po kurio laiko kryžiuočiai pastūmė sieną ligi Nemuno žemupio, o po 1436 metų susidarė dabartinė siena su Žemaitija (§228).

PDF 401

Šios uolienų nuolaužos ne visur vienodai nuklojo\nžemės paviršių: vienur jų daugybė, kitur visiškai mažai ar­\nba apskritai nėra, dar kitur — ištisos lysvės, tarytum ak­\nmenys būtų iš visų kampų sunešti į vieną krūvą. Štai,\npavyzdžiui, Nemuno slenksčiuose matome daugybę akme­\nnų, pradedant itališko riešuto dydžio ir baigiant milijono\npūdų svorio, visuomet iš švediško granito, su nedidele ki­\ntų keturių rūšių priemaiša. Vadinasi, tai akivaizdžiai by­\nloja, jog ši akmenų kruša būdavo daugiau ar mažiau tirš­\nta, su didesniais ar mažesniais tarpais.

PDF 5

Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas.

PDF 211

Il­ gai nedelsdami, jie perėjo smėlėtas Nemuno pakrantes, plytinčias žemiau Sčiaros žiočių, ir, tik persikėlę kitapus Želvos upės1 į jos kairįjį krantą, šiandien Jaiblonovo apy­ linkės, pateko į žemes, kurias pagal tuometinį derlingumą galima buvo šiek tiek lyginti su Ukrainos žemėmis. Čia atsivėrė vietovė, kur galima buvo saugiai įsikurti prie upės, plukdančios savo vandenis per gražias apylinkes; ji dar ir šiandien bėga per tankiausiai gyvenamas, gra­ žiausias ir derlingiausias Volkovysko apskrities apylinkes. Si upė pavadinta religiniu vardu Ros; jis ir ligi šiol dar išliko visiškai nepakitęs.

PDF 211

Tai, be abejonės, yra Pripetė ir Nemunas, nors kai kurie tyrinė­ tojai pirmąja laiko Vyslą, bet dėl antrosios visų nuomo­ nės sutampa. Sis geografas pastarosios aukštupyje kuo aiškiausiai apgyvendina gelonų tautą2. Naruševičius taip pat patvirtina tai daugelyje savo darbų3. Pats Ptolemėjas, kuris šį sykį mini toje žemėje gyvenančią igelonų tautą, 1 Zelva — lietuviškas pavadinimas — taip pat kartojasi ne vienoje vietoje. Mes nesigilinsime į upių pavadinimų etimologinį ty­ rimą, nes tai mus nuvestų toli nuo pageidaujamo trumpumo; tai pa­ liekame lietuvių kalbos ir jos ištakų tyrinėtojams.

PDF 401

Taigi matyti, jog akmenys lengvai krito nuo kalnų paraboline metimo kryp­ timi. Šios uolienų nuolaužos ne visur vienodai nuklojo žemės paviršių: vienur jų daugybė, kitur visiškai mažai ar­ ba apskritai nėra, dar kitur — ištisos lysvės, tarytum ak­ menys būtų iš visų kampų sunešti į vieną krūvą. Štai, pavyzdžiui, Nemuno slenksčiuose matome daugybę akme­ nų, pradedant itališko riešuto dydžio ir baigiant milijono pūdų svorio, visuomet iš švediško granito, su nedidele ki­ tų keturių rūšių priemaiša.

PDF 354

Visų pavoj ausiu daiktu buvo dėl nukariavimo Sami jos pažinės ir gentysta samionų su kitais že­ maičiais, kaipo savo vientaučiais, kurie visuomet viens kitiems taikinėjo ir šelpė, kaipogi žemaičiai, žemgaliai, samionys, būdami viena tauta, kalbėjo viena kalba, vieną rėdą, vieną tikybą turėjo, vie­ nus dievus garbino, bendravos su vieni antrais kai­ po savo broliais, o reikalui ir pavojui radusis, šel­ pė»' jog jūron linkui gyveno vadinamos, kaip sa­ kiau, žemaičiais, kaipogi tenai visos upys tekėjo nuo Kalno į jūrą. Du keliu tebuvo iš Žemaičių į Samiją: pirmoji traktis ėjo per Nemuną, Šalaujus ir Nadraujus, antras ėjo nuo Klaipėdos kopomis tarp jūros ir marės, arba Klaipėdos atsiautos. Ta paskuo- joji traktis buvo didžiai pavoja dėl kryžėjų, Sami- joj įnamaujančių, jog ta trakčia žemaičiai staiga juos antpuolę galėjo nuo dviejų pusių suremti.

PDF 465

Ateinantį metą mistras sukėlė naują kariauną ir nujautęs, jqg daug lietuvių Parusny, nenorinčių vo- kyčiams vergauti, išsikraustė į Lietuvą ir Žemai­ čius ir apygardose Gardino apsigyveno, kurie, trau­ kiant lietuviams ir žemaičiams į Parusnį, rodė kelią ir tuo pačiu didžiai pavojais buvo kryžėjams, kurie dėl to vien ketėjo šiuo žygiu su kariauna tą sritį aplankyti, kaipogi mistras paėmęs dar su savim Skomantą, kaipo žinovą tų kraštų, kursai slapsty­ damos nuo kryžėjų pirma tenai gyveno. Vasarop persikėlęs per Nemuną, įsigrūdo staiga į Lietuvą ir Gardino pilį, ant dešinio skardžio Nemuno riogsan­ čią, apgulė. Vos buvo atkolęs drobynas į mūrus, tuojau visų baisiausia kova prasidėjo.

PDF 509

Tą patį metą liepos mėnesy laimingesnis bu­ vo antras jų žygis į Gardiną. Kryžėjai, eidami tenai su stipresne kariauna, sugavo lietuvių rubežiaus sargą, nuo kurio išsiteiravo lietuvius nežinant apie jų artinimos, daran persikėlę per Nemuną į apygar­ dą Salsenikę, kurioje dar krikščionies pėda niekuo­ met nebuvo buvusi, visą kraštą nuteriojo ugnia ir 1312 karda, tris pilis sugriovė ir,'nukovę daugybę gy­ ventojų, su didžiu grobiu ir 700 imtinių į Parusnį pargrįžo. Regis, tuo pačiu laiku lietuviai ir žemai­ čiai ant vienų metų paliaubas padarė su kryžėjais1.

PDF 32

Nemuno vandens kelias ir pirmoji gyvenvietė Santakoje. Aukštaičių kultūra susidarė Nemuno pakrantėse žemiau santakos su Nerimi ir šių upių santakos apylinkėse. Jų gyvenime Nemunas turėjo būti labai svarbus, mat vandens keliai patogiausi ir patiki- miausi.

PDF 32

Jų gyvenime Nemunas turėjo būti labai svarbus, mat vandens keliai patogiausi ir patiki- miausi. Nemuno žemupys nuo santakos su Nerimi patogus laivybai, išplaukti į jūrą taip pat patogu per pietinę Kuršių nerijos dalį kertantį sąsiaurį. Nemuno vidurupyje ir didžiausiame jo intake Neryje daugybė esančių rėvų sunkino laivybą, tačiau neuž- kirto jai kelio.

PDF 40

Ra- cionžo sutartyse vėl buvo rašoma apie abipusę laisvą prekybą. Neabejotina, kad šios sutartys sudarė palankesnes prekybos Nemunu sąlygas. Tai didino Kauno, stovinčio vandens ir sausumos kelių sankryžoje, reikšmę.

PDF 67

Politinės, gamtinės ir teisinės prekybos sąlygos Vytauto laikais. Kaunas įsikūrė Ne- muno ir Neries santakoje, prie patogių vandens kelių, valstybės lietuviškųjų žemių viduryje. Gera vieta prekybai turėjusi traukti atvykstančius pirklius ir vietinius pre- kių gamintojus.

PDF 98

Šioje prekyboje aktyvūs buvo ir Lietuvos pirkliai, be pačių kauniečių, vilniečiai, trakiečiai, ir Hanzos miestų Dancigo, Tomo, Karaliaučiaus pirkliai, taip pat prekiaujantis Vokiečių ordinas. Prekybos ašis buvo Nemuno vandens kelias, pratęstas už Lietuvos valstybės ribų iki Dancigo uosto. Šis uostas buvo galinis taškas, kurį pasiekdavo Kauno ir kitų Lietuvos miestų per Kauną keliaujantys pirkliai.

PDF 131

Didesnė Kaunui buvo Nemuno reikšmė. Pats miestas glaudėsi prie jo ir augo irgi palei Nemuną į rytus. Dešiniajame Nemuno krante buvo įrengtas tokiam dideliam prekybos centrui kaip Kaunas būtinas uostas, tik nėra žinoma tiksli jo vieta.

PDF 138

Visi šie raudonų plytų gotikos stiliaus pastatai ir mūrinė pilis greta miesto kūrė miestietiškąją Kauno panoramą, organizavo miesto erdves, veikė miestiečių gyvenimą. Kauno urbanistinį vaizdą pagyvino didelių upių, ypač Nemuno, kaimynystė. Svarbiausia literatūra: Balčiūnas Dainius.

PDF 208

O laivai istrigdavo ar skęsdavo daugiausia dėl nerūpestingumo. Kitaip atrodė Nemuno vidurupis. Jame tarp Kauno ir Gardino buvo gausu rėvų.

PDF 248

Tais pačiais metais kitas Kauno laivų statytojas Jokūbas Židonis dirbo Vilniaus pirkliui, o Marekas remontavo bajoro Jono Oginskio vytinę. Prekes vandeniu gabenantys pirkliai ir Aleksoto laivų statytojai buvo tik pora kau- niečių profesinių grupių, kurių pragyvenimas glaudžiai siejosi su Nemunu ir Nerimi. Dar glaudžiau su upėmis ir laivais buvo susijusios laivų įgulos ir specifinė grupė, vadinamieji šiporiai.

PDF 271

Todėl laivų statyklos reikšmė kalbamo laikotarpio Kauno miesto gyvenime buvo išskirtinė. Dar svarbesni buvo upeiviai, žmonės, susiję su prekių gabenimu Nemunu, Nerimi, Prūsijos vandens keliais iki Karaliaučiaus ir Gdansko ar iš ten. Laivavedžiai ir laivų įgulų nariai išsiskyrė Kauno miestiečių bendruomenėje ir dėl darbo pobūdžio, mat nuolat buvo kelyje, ir dėl darbo santykių - jie buvo samdiniai, ir dėl dažnai jungiamų upeivių pareigų ir prekybos operacijų.